Štai vieškeliu ateina Dievas,
Iš nuovargio kaip elgeta sulinkęs,
O vakaras jau apgaubia laukus ir pievas
Ir taip tylu, ir taip tylu aplinkui…
O gal ne nuovargis,
ne nuovargis jį prilenkė –
Gal mano, mano žvilgsnis
toks abuojas?
Jautriai nuskambėjo šie kompozitoriaus ir atlikėjo Andriaus Kulikausko, šią savaitę iškeliavusio Anapusybėn, dainos žodžiai. Tose keliose eilutėse išgirdau visą šių dienų lapkričio tamsą, kai šviesos atšvaitus sunku beįžvelgti pasaulio toliuose.
Štai 1000 dienų, kai žudoma Ukraina. Tūkstančiai pažadų, tūkstančiai susitikimų ir tuščių kalbų. Girdėjome, kad „…palaikysime, kiek reikės“. Pastaruoju metu nuskambėjo, kad „…palaikysime, kiek galėsime“. Kai senka ukrainiečių jėgos, lyg ir radosi leidimas smūgiuoti į strateginius agresorės karo pramonės objektus. Tik negali dėl to džiūgauti, nes nežinia, kokia dar atsiris žinia.
Stebint putinizmo persmelktus pasaulio tvarką ardančius veiksmus, grasinimus branduoline galia, ne ką smagiau žvelgiant ir į Lietuvos valdžios olimpą, į kurį ir vėl užropojo vienadieniai politiniai dariniai, pasivadinę skambiais vardais. Kad tokiems, ištroškusiems valdžios ir, neaišku, kokių jėgų valdomiems, pavyksta žmones apmulkinti, žadant šviesų rytojų, kaltos ir tradicinės partijos, dariusios ir reputacines, ir strategines klaidas. Todėl ne visai teisinga kaltinti kiek mažiau išsilavinusius ar viskuo nusivylusius rinkėjus. Bet visada verta kiekvienam atidžiau pažvelgti ir į save.
Įtempta geopolitinė situacija reikalauja didelio susikaupimo, susiklausymo ir atidos darant sprendimus. Kol kas daugiausia patyrimo demonstruojama laidant liežuvius. Pastarasis veiksmas, įvaldytas geriausiai už visus kitus, jau pridarė rūpesčių tarptautinėje arenoje. Ir tai tik pradžia, kai naujos sudėties Seimas pradeda darbą. Nesmagus jausmas.
Antai generalinė prokurorė kreipėsi į Seimą su prašymu panaikinti Remigijaus Žemaitaičio neliečiamybę, ryšium su baudžiamosios bylos už neapykantos kurstymą iškėlimu.
O žemaitaitiškų šėliojimų nepaisantis ir nauju premjeru tapęs dabartinis socialdemokratų lyderis buvo susirūpinęs tik aritmetika, atversiančia kelią į jo trokštamą kėdę.
Bijodamas, kad tik neatsitiktų, kaip jau buvo ne kartą atsitikę, kai autoriteto neturintis net ir tarp savųjų partiečių, gali negauti palaikymo balsų, pasitelkė jam paklusnius politikos naujokus. Be abejo, daugumą balsų užsitikrino. Tik ar ilgam? Blaiviu protu ar politine išmintimi nekvepia.
Vyksta žūtbūtinė kova dėl pasaulio tvarkos.
Demokratinėms valstybėms gresia realus pavojus, galynėjantis su diktatoriais, norinčiais keisti visą pasaulio tvarką. Mums, esantiems itin pavojingoje geografinėje padėtyje, labai svarbu turėti vieningą sutarimą valstybės valdymo klausimais, o vaizdai iš Seimo salės nedžiugina.
Gal todėl ir niūrus lapkričio metas dar daugiau slegia. Teko girdėti ir tai, kad būtent šio mėnesio mirčių statistika yra didžiausia.
Bet kur tu, mažas žmogau, pasidėsi? Gyvas į žemę nelįsi, taip sakydavo mano močiutė. Tad kantriai laukime sugrįžtančios gamtos ciklo Šviesos, ji ne už kalnų. Būkime su Viltimi, kad Šviesa nugalės šį besitęsiantį chaosą ir padarys pasaulyje tvarką.
Kad ir sulinkęs, pavargęs Dievas, vis vien dar vieškeliais vaikšto.