ŠAULIŲ VADO ĮŽVALGOS IR REKOMENDACIJOS

Praėjusį trečiadienį, lapkričio 20 dieną, į Kupiškio etnografijos muziejų pasiklausyti Lietuvos šaulių sąjungos vado pulkininko leitenanto Lino Idzelio paskaitos „Visuotinė gynyba – realybė ar lozungas. Ar dar turime kovinį geną?“ buvo susirinkę jaunieji šauliai, Savivaldybės atstovai ir kiti miestelėnai.

Svečią, kaip charizmatišką asmenybę, nustebinusią savo žiniomis, gebančią įdomiai ir įtaigiai papasakoti, kas mums aktualu, į ką turime atkreipti dėmesį, apie ką pagalvoti ir kam turime būti pasiruošę, pristatė muziejaus direktorė Sigutė Jūra Jurėnienė. Ji užsiminė, kad po paskaitos bus dar vienas šio renginio akcentas.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Žmonės skirtingi

L. Idzelis su Lietuvos kariuomene susijęs nuo 1992 metų. Pažįsta daugelį šalies regionų. Buvo Šiaulių, Klaipėdos regiono vadas.

„Žmonės Lietuvoje skirtingi. Vienur labiau patriotiški, kitur mažiau patriotizmo turintys. Gal tai priklauso nuo to, kas imasi iniciatyvos burti patriotiškus žmones. Būna ir tokių, kurie taikos metu neatsiskleidžia, nenori, kad juos kaimynai laikytų išsišokėliais.

Istorinė patirtis rodo, kad Tėvynės ginti vienais laikotarpiais eidavo gimnazistai, nors ir žinojo, kad gyventi liko daugiausia tik pusmetį. Tokie žmonės bręsta pogrindyje, ilgai mąsto.

Aš, pavyzdžiui, sovietiniais metais negalvojau, kad būsiu karininkas. Nebuvo minčių eiti į sovietinę kariuomenę, mokytis kariškio profesijos. Bet Lietuvos Atgimimo laikotarpis, Sąjūdžio mitingai, Aukščiausioji Taryba, įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto pastūmėjo į viską pažvelgti kitaip. Juk tai mano šalis. Turiu eiti, aukotis“, – kariškio kelio pradžią prisiminė svečias.

Jis susidūrė ir su kitaip mąstančiais tautiečiais. Ne visi norėjo aukotis Tėvynės labui. Per tam tikrą laikotarpį suprato, kad tai tik kai kurių žmonių reikalas, tam tikro jų procento. Ne visi sąjūdiečius sveikino pro langą mojuodami. Buvo išvadinti ir fašistais, kuriuos reikia išžudyti. Dabar tie žmonės jau paseno, bet yra jų vaikai. Jei Tėvynei kažkas atsitiktų, ne visi pultų ją ginti. Taigi visuotinė gynyba yra lozungas. Tai rodo ir Ukrainos realijos, kur pasitaiko ir išdavysčių, stojimo į priešininko kariuomenę.

L. Idzelis apžvelgė istorinius momentus, kuriais lietuviams teko kovoti prieš lietuvius, kaip kūrėsi Lietuvos kariuomenė, kurioje tarnavo ir už Lietuvos nepriklausomybę kovojo skirtingų tautybių žmonės.

Plačiau skaitykite lapkričio 22 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF