Šią vasarą teko daug važinėti tolimojo susisiekimo autobusais. Žinoma, nieko naujo nepasakysiu teikdama, kad iš Kupiškio vis sunkiau tiesiogiai pasiekti savo kelionės tikslą.
Antai į Birštoną važiavau trimis autobusais – iš Kupiškio į Panevėžį, iš Panevėžio į Kauną, iš Kauno į Birštoną. Galima šį autobusų skaičių sumažinti vykstant iš Kupiškio į Kauną, bet tuomet spėji tik į paskutinį Birštono autobusą. Jei nori anksčiau nuvažiuoti, teks keliauti per Panevėžį.
Kol nepasibaigė kelio remonto darbai nuo Molėtų iki Utenos, nebepatraukli ir tiesioginė kelionė iš Kupiškio į Vilnių.
Važiuojant aplinkiniais keliukais per Alantą ar Skudutiškį, reikia nemažą kelio atkarpą dardėti žvyrkeliu. Ne visi ją atlaiko. Buvau liudininkė, kaip vienam užsūpuotam šio maršruto keleiviui pasidarė bloga. Teko stabdyti autobusą, kad žmogus išsivemtų. Matyt, jo būta tikro miestiečio, kuris praradęs atsparumą žvyrkeliams ir seniai pamiršęs, o gal ir savo kailiu nepatyręs, kokiais vieškeliais iki šiol važinėja atokesnių kaimų gyventojai.
Reikia pasiguosti bent tuo, kad iš Kupiškio dar galima pagrindinius šalies didmiesčius pasiekti tiesiogiai. Lietuvoje jau yra vietovių, kur žmonės nuolat tik persėdę į kelis autobusus tokį tikslą pasiekia.
Klimato kaita, aplinkos apsauga susirūpinusi visuomenės dalis ragina daugiau naudotis viešuoju transportu ir be reikalo nevažinėti automobiliais. Gražus noras. Kad galėtum taip gyventi, reikia ne tik sąmoningumo, bet neretai ir kantrybės, susitaikymo, kad skubėsi lėčiau, kad, pavyzdžiui, iš Kupiškio į Birštoną važiuosi daugiau nei penkias valandas. Nuotaiką pakelia nebent autobusai, kurie pastebimai naujesni, patogesni.
Grįžtant iš Vilniaus per Panevėžį apmąstymams nuteikė ir atokvėpis Panevėžio autobusų stotyje prieš kelionę į Kupiškį.
Kito autobuso palaukti nusprendžiau šios stoties viduje, kur nepasiekė kaitri saulė. Pro langą buvo matyti baigta statyti nauja Panevėžio autobusų stotis. Įdomu, kada ji bus atidaryta.
O senojoje stotyje pasidarė labai labai liūdna. Ten sėdėti ant suklypusio suolo ir žvalgytis į nudrengtas sienas ilgai neištvėriau. Nupėdinau į lauką. Kepti besibaigiančios vasaros saulėje buvo kur kas maloniau.
Prisiminiau dukros, atšventusios pirmą brandų jubiliejų, žodžius, kad ji šią autobusų stotį atsimena gal nuo šešerių metų. Aš ją irgi prisimenu nuo mažų dienų, kai iš Vilniaus važiuodavau pas senelius. Šią stotį, kuri gyvuoja paskutines dienas, matė ir mano seneliai, tėvai, o gal ir kuris nors iš prosenelių. Jiems tikriausiai ši vieta atrodė moderni, net graži ir buvo tarsi vartai į platesnį pasaulį.
Stoties pastatas iš išorės ir dabar nelabai prastas, bet viduje tvyro nenusakomai sunkus praeities tvaikas, į kurį niekas nenorėtų sugrįžti. Antra vertus, ši stotis kelia ir daug sentimentalių prisiminimų, nors man visada čia buvo tik trumpas stabtelėjimas keliaujant į širdžiai mielas vietas.
Gerai, kad nauja Panevėžio autobusų stotis iškilo greta senosios. Iš čia patogu pasiekti miesto centrą. Kažin, koks likimas laukia senojo autobusų stoties pastato? Ar jam bus lemta atsinaujinti iš pagrindų? O gal nugriovus čia atsiras nedidelis parkelis vietoje sunaikinto statant naują stotį? Būtų gražu ir prasminga.
Jonas | 2024-09-08
|
Ar ne paprasčiau išsilaikyti teisės ir nusipirkti lavoną už 500-1000 eurų