PSICHOLOGĖ VALIJA ŠAP: KIEKVIENAS ŽMOGUS NORI GYVENTI

Lietuvos gyventojų psichikos sveikatos būklė – viena prasčiausių Europos Sąjungoje. Praeitais metais atlikto jaunimo sveikatos tyrimo duomenimis, 40 proc. jaunų 15–29 metų Lietuvos žmonių būdingas savižudiškas elgesys. Tai reiškia, kad kas trečias šiai grupei priskiriamas asmuo per 12 mėnesių galvojo apie savižudybę, kūrė planus arba bandė žudytis.

Ko mes dar nepadarėme, kad skaičiai iki šiol yra tokie gąsdinantys?

Audinga SATKŪNAITĖ

Pasigenda valstybinės programos

Psichologė, savižudybių prevencijos Kupiškio rajone darbo grupės veiklos koordinatorė Valija Šap, sako, kad Lietuvoje ilgus metus savižudybių problema yra labai didelė, opi ir sudėtinga, tačiau nemažą laiko tarpą apie tai tylėta ir ši problema nesvarstyta.

„Iki šiandien daugiausiai savižudybių turinti valstybė neturi nacionalinės strategijos ir tai labai liūdina. Pirmiausia turi būti sukurta strategija su labai aiškiu planu, kuris atsakytų į klausimus: ką mes turime padaryti, kur link mes einame, ko mes tikimės ir kada. Savižudybių negali sumažėti, kol yra pavienės iniciatyvos, bet nėra valstybinės programos“, – tvirtino pašnekovė.

V.Šap įsitikinimu, viskas turėtų būti daroma kur kas aktyviau, o apie esamą problemą kalbama kur kas drąsiau ir atviriau, nors tema yra labai nemaloni. Anot jos, kai kurie žmonės laikosi nuostatos, kad apie tai reikėtų kalbėti mažiau arba netgi visai nekalbėti.

„Kai imame kalbėti, pradedame daugiau matyti. Nekalbėdami mes negalime spręsti problemos“, – pabrėžė V. Šap.

Ji mato teigiamą tendenciją, kad Lietuvoje, ypač tarp jaunų žmonių, mažėja psichologo baimė ir apie savo problemas imama kalbėti atviriau. O kad savižudybių skaičiai pasikeistų gerąja linkme, anot pašnekovės, reikės dar palaukti.

Jausti sunkumus – natūralu

V. Šap sakė, kad savižudybė yra procesas, ir pasakyti vienintelę priežastį, kodėl žmogus pasirenka tokią gyvenimo kelio baigtį, yra sudėtinga. Ir tai padaryti – būtų netgi neatsakinga.

„Paprastai savižudybė yra galutinis taškas. Taip dažniausiai nutinka tada, kai žmogus po ilgalaikių nesėkmių, išgyvendamas labai sudėtingus jausmus, bandydamas spręsti problemas ir negalėdamas to padaryti, labai kenčia ir galvoja, kad vienintelis būdas nutraukti kančią, tai nutraukti gyvybę“, – kalbėjo V. Šap.

Anot jos, neretai klaidingai mąstoma ir sakoma, kad savižudybė yra išeities pasirinkimas sunkiu metu. Psichologė teigė, kad nutraukta gyvybė kaip tik atima bet kokias galimybes rasti išeitį.

Pasak V. Šap, visiškai natūralu, kad kiekvienas žmogus, tarp jų ir jaunas, savo vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu susiduria su sunkumais. Vieni juos įveikia lengviau, o antri – palūžta.

„Tai priklauso nuo žmogaus charakterio, nuo šeimos palaikymo ir supratimo, nuo socialinės aplinkos. Iš esmės susidurti su krize ir patirti sunkumus yra visiškai natūralu ir žmogiška“, – pabrėžė V. Šap.

Užslėptas pagalbos šauksmas

Psichologės teigimu, moksliniai tyrimai rodo, kad apie 80 proc. žmonių, kurie galvoja apie savižudybę, tiesiogiai arba netiesiogiai apie tai praneša kitiems žmonėms, todėl svarbiausia rasti būdą, kaip padėti tiems, kurie duoda ženklus. O jų gali būti begalė. Pasak V. Šap, žmogų nuo pagalbos ieškojimo ir prašymo gali stabdyti nepagrįsti jo įsitikinimai.

„Susidūręs su sunkumais žmogus jaučiasi vienišas, nežino, kur kreiptis pagalbos, arba jam atrodo, kad jis kitiems nerūpi ir niekas nepadės, arba jis turi tokias įskiepytas auklėjimo nuostatas, kad jis pats turi tvarkytis su savo sunkumais ir gėda prašyti pagalbos, nenori kitų apsunkinti savo problemomis“, – galimus vidinius išgyvenimus vardijo psichologė.

Anot V. Šap, žmogus kartais pats prašo pagalbos, tačiau ji gali neatitikti lūkesčių. O galbūt kažkas iš artimųjų yra kreipęsis pagalbos, bet to žmogaus nesėkminga patirtis gali nuo šio žingsnio atgrasyti ir kitą.

„Kartais žmogus labai neaiškiai išsako savo poreikius, todėl aplinkiniai gali nesuprasti, ko jis norėjo. Mes dar nesame linkę atsisėsti, paklausti, skirti laiko žmogui. Tarsi paviršiumi prabėgame, tačiau neišgirstame iki galo – ko tas, kuris ieško pagalbos, tikėjosi iš mūsų“, – tikino V. Šap.

Pašnekovės teigimu, kai žmogaus tiesioginiai ar netiesioginiai bandymai pasakyti aplinkiniams, kad jam yra sunku, neduoda grįžtamojo ryšio ir jis nesulaukia tikėtos pagalbos, tuomet jis pasijaučia esąs iš tiesų sudėtingoje situacijoje. Antra vertus, aplinkiniai į žmogaus pagalbos paieškas gali ne tik nesureaguoti, bet ir tai padaryti netinkamai sakydami „nustok verkšlenti, susiimk“ arba „man buvo dar blogiau“ ir t. t., todėl žmogus, gaudamas tokius ženklus iš aplinkos, jaučiasi nesuprastas.

Būtina įsiklausyti

V. Šap tikinimu, neretai žmogus, išgyvenantis sudėtingus jausmus, suserga depresija, todėl jis atsiriboja, apleidžia mėgstamus užsiėmimus, kelia egzistencinius klausimus, suprastėja jo socialiniai ryšiai, atsiranda miego ir apetito problemos. Ligos apimtam žmogui sudėtinga atlikti kasdienius darbus, sumažėja jo fizinis aktyvumas. Kiti ženklai gali būti gausesnis alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas, žmogus pradeda rizikingai elgtis, grąžinti daiktus ar skolas, vyresnio amžiaus asmuo gali pradėti rūpintis testamentais ir pan.

Psichologė patarė atidžiai sekti save žalojančius paauglius, kurie tokiais būdais bando atkreipti dėmesį į savo emocinę būklę. V. Šap teigimu, rajone atsiranda vis daugiau save žalojančių paauglių ar savižudiškų minčių kamuojamų paauglių, kurie į ją kreipiasi ieškodami pagalbos.

„Įvairūs ženklai gali parodyti, kad žmogui yra labai sunku. Bet kuris žmogus, išgirdęs kito mintis apie mirtį, turėtų sėsti prie bendro stalo ir pasikalbėti. Labai dažnai vyrauja mitas, kad apie mirtį kalbančio žmogaus negalima tiesiai klausti: „Ar tu čia kalbi ir galvoji apie savižudybę?“ Dauguma mano, kad toks klausimas gali paskatinti žmogų nusižudyti, bet tai nėra tiesa. Tokiu klausimu mes duodame ženklą, kad aš nebijau šios temos ir galiu apie tai su tavimi atvirai kalbėti“, – sakė V. Šap.

Anot jos, nemažai žmonių liesti šią temą bijo, ypač jeigu apie tai tėvams prabyla jų nepilnametės atžalos, todėl dažniausia tėvų reakcija yra „baik kalbėti nesąmones“.

Psichologės V. Šap teigimu, tokia reakcija kyla dėl to, kad  tėvams sunku pripažinti, kad jo vaikas galvoja apie savižudybę, todėl tai dažniausiai bando neigti ir išsigąsta. Ir tėvų reakcija visai nereiškia, kad jiems tos mintys yra neįdomios.

„Žmonės duoda ženklus, nes nė vienas nenori mirti, o siekia gyventi, tačiau nebepajėgia kęsti kančios. Kartais dvasinės kančios gali virsti bandymu save žaloti ir tokiu būdu palengvinti dvasinę kančią, visą savo dėmesį nukeliant į fizinį skausmą. Su laiku tai vis mažiau padeda, nes tai nėra pagalba, o tik labai laikinas palengvėjimas“, – kalbėjo V. Šap.

Įmanoma padėti

Psichologė pabrėžė, kad kiekvienas tikisi būti išgelbėtas ir išgelbėti žmonės jaučiasi dėkingi. Anot pašnekovės, šalyje vyrauja įvairių nuostatų ir stereotipų, o vienas jų – kad savižudybė yra asmeninis žmogaus pasirinkimas ir galbūt nereikėtų kištis.

„Iš tiesų žmonės nori pagalbos, o jos paprašyti yra labai sudėtinga. Mokslininkai nustatė, kad žmogus atsidūręs savižudybės krizėje nelinkęs pats kreiptis pagalbos, o ją reikia pasiūlyti. Žmogui visada galima padėti“, – tikino V. Šap.

Psichologė prisiminė situaciją, kai ji pagalbos ranką norėjo ištiesti vienai didmiestyje gyvenančiai merginai, kurios tėvai buvo ypatingai susirūpinę dėl jos minčių apie savižudybę. Pirmiausia mergina V. Šap pagalbos atsisakė, tačiau kiek pagalvojusi ji sutiko kreiptis į specialistus. Anot pašnekovės, tokia pirminė reakcija yra natūrali, niekuomet nereikia žmogaus spausti, tik pranešti apie pagalbos galimybę.

Psichologė pabrėžė, kad šiuo metu Lietuvoje pagalbą galima gauti įvairiais būdais – anoniminę, nemokamą, skubią psichologinę pagalbą, nes visoje šalyje veikia didelis specialistų tinklas.

„Rajone turime daugybę atvejų, kai draugė atveda draugę, bendradarbė – bendradarbę, kai kaimynai skambina dėl kaimynų ar kreipiasi giminaičiai. Mes visada reaguojame į susirūpinimą dėl šalia būnančio žmogaus, kuris kalba apie savižudybę“, – pabrėžė V. Šap.

Padėti nori, o žinių trūksta

Psichologė teigė, kad tiems, kuriems nepavyko bandymas nusižudyti, vėliau labai sudėtinga grįžta į socialinį gyvenimą ir jie patys jaučia didelę baimę, kaip juos priims aplinkiniai. Pasak V. Šap, pirmiausia nereikia bijoti apie tai kalbėti, nes visada yra tikimybė, kad šalia būnantiems gali iškilti klausimų ar kitokių reakcijų.

„Nereikia sakyti žmogui, kad viskas yra gerai, ir negrasyti – „nebandyk daugiau to daryti“, ar prašyti prisiekti. Negalima žmogaus spausti ar didinti jo kaltės, sakant „kaip tu galėjai taip su mumis pasielgti“. Atvirkščiai, reikia suprasti, kaip tam žmogui buvo sunku, kad jis taip apsisprendė, ir suvokti, kaip jam sunku bus grįžti į darbą, mokyklą. Tereikia būti šalia tokio žmogaus ir padėti jam išgyventi šį laikotarpį“, – tvirtino V. Šap.

Anot jos, reikia suvokti, kad problemos niekur nedingsta, o šalia jų atsiranda dar viena, todėl šiuo gyvenimo periodu tokiems žmonėms būtinas artimųjų palaikymas.

„Labai svarbu, kad po bandymo nusižudyti į ligoninę patekęs žmogus ir grįžęs į namus neliktų vėl vienas su visomis problemomis, su kuriomis jis priėjo iki lemiamo taško, ir atsiradus dar vienai. Tai yra jausmui, kad  aplinka jį smerkia ir jo nepriima“, – kalbėjo psichologė.

V. Šap atskleidė, kad daugelyje Lietuvos savivaldybių veda įvairius mokymus ir nuolat susiduria su esmine problema – žmonės nežino, kaip kalbėti ir elgtis su tais, kurie mėgino išeiti iš gyvenimo. O pagrindinis atsakymas būtų elgtis taip, kaip žmogus jaučia.

Psichologės teigimu, švietimo specialistai taip pat pripažįsta, kad jie nėra gerai parengti, kaip kalbėti, nes neturi bazinių žinių. Pašnekovės įsitikinimu, iki šiandien Švietimo ir mokslo ministerija nėra padariusi pakankamai, kad pedagogai būtų patys saugūs ir pasirengę.

„Kai kurie dar laikosi nuomonės, kad su mokiniais turi bendrauti psichologai. Juk jie negali kiekvieną dieną numatyti, kurioje klasėje vaikai, nutikus tam tikram įvykiui, norės apie tai kalbėtis. Jeigu mokykloje nėra psichologo, mokytojas negali jo laukti savaitę, kol jis atvyks pasikalbėti su mokiniais. Taigi mokytojas turi būti visada pasiruošęs, nes su vaikais reikia kalbėti čia ir dabar“, – tikino V. Šap.

Pašnekovė tvirtino, jog viena svarbiausių problemų yra tokia, kad specialistai neturi reikiamo pasirengimo, tačiau ji džiaugėsi, kad šį faktą jie patys pripažįsta.

Telefonu teikiama emocinė pagalba