2024/07/06

 

PO PRIEŠKARIO KUPIŠKIO CENTRĄ PASIDAIRIUS

Kupiškio žemės ūkio kooperatyvo valdybos nariai ir tarnautojai prie Kupiškio smulkaus kredito banko senojo pastato apie 1936 metus.

Miestas be žmonių, be įvairios jų ekonominės, kultūrinės, visuomeninės ir politinės veiklos tiesiog neegzistuotų.

Koks gyvenimas virė Kupiškio miesto centre prieškario metais? Kokie verslai čia klestėjo, kokios veikė įstaigos?

Informacijos paieškojome enciklopedijose, įvairiuose kraštotyros leidiniuose ir prieškario spaudoje.

Kupiškio praeities šydą šį kartą padėjo praskleisti ir Kupiškio etnografijos muziejaus darbuotoja istorikė Aušra Jonušytė.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Valdžia ir finansinis centras

Miesto tvarkymas, gyventojų saugumas ir gerovė daug priklauso ir nuo vietinės valdžios veiksmų.

Domas Vaitkūnas (stovi dešinėje) su Kupiškio smulkaus kredito banko tarnautojais ir svečiu iš JAV Juodakiu.

Istorijos šaltiniai byloja, kad 1920 metais Kupiškio valsčiaus viršaičiu buvo išrinktas Domas Vaitkūnas. Jam vadovaujant sutvarkyti valsčiaus keliai, išplėstas švietimo įstaigų tinklas, išgrįsta Kupiškio turgaus aikštė ir kai kurios gatvės, jos apsodintos medžiais, įrengtas apšvietimas.

Rūpinantis gyventojų saugumu organizuota „nakties sargyba“, įkurta ir aprūpinta reikiama įranga savanorių gaisrininkų draugija.

Šiais laikais prie namo, kuriame veikė Kupiškio valsčiaus raštinė (Gedimino g. 29), atidengta D. Vaitkūnui skirta memorialinė lenta, kurioje užrašas: „Šiame pastate 1920–1934 m. dirbo visuomenės veikėjas, ilgametis Kupiškio valsčiaus viršaitis DOMAS VAITKŪNAS

(1893–1988)“.

D. Vaitkūnas buvo aktyvus visuomenininkas. Jis susijęs ir su Kupiškio bankininkystės ištakomis.

Kupiškyje, Gedimino gatvės ir Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštės (prieškariu Turgaus, Rinkos aikštė) kampe, prieš aštuoniasdešimt septynerius metus pastatytas trijų aukštų modernistinės architektūros pastatas mena Kupiškio kooperatyvo ir smulkaus kredito banko istoriją.

Ši vieta vadinta Kupiškio finansiniu centru (netoliese, Rinkos aikštėje 16, buvo įsikūręs ir Žydų liaudies bankas).

Remiantis „Kupiškėnų enciklopedijos“ straipsniu, prieškario spauda ir kitais istoriniais šaltiniais, Kupiškio smulkaus kredito bankas įsteigtas 1924 metais.

Jo steigėjai buvo P. Buzas ir P. Krapavickas iš Račiupėnų, J. Jankevičius, S. Glemžaitė ir J. Jakutis iš Kupiškio.

Pirma banko valdyba, išrinkta 1925 metais, nesikeitė beveik iki pat šio banko veiklos pabaigos. Ją sudarė J. Bukėnas, J. Juodelis ir D. Vaitkūnas (Kupiškio viršaitis, gyvenęs Račiupėnuose).

Kupiškio smulkaus kredito banko valdybos nariai ir tarnautojai. Stovi priekyje iš kairės: Domas Vaitkūnas, Jurgis Krapavickas, Jurgis Bukėnas. Sėdi Jonas Juodelis. 1929 m.

Banko steigėjai turėjo tikslą suteikti esant poreikiui ūkininkams kreditą už kuo mažesnius procentus. Kol nebuvo banko, ūkininkai skolindavosi pinigų ūkio reikmėms iš privačių asmenų. Kredito palūkanos siekdavo net 50 proc., o 36 proc. palūkanų laikyti normaliu jų kursu.

Smulkaus kredito banko steigėjai pasiekė, kad nuo 1935 metų pavasario kredito palūkanos būtų tik 6 proc., o vėliau jos buvo sumažėjusios ir iki 5,5 proc. Taigi tokiu būdu pažabotas lupikavimas.

Kupiškyje kooperatyvo šventėje 1927 metais pirmininkavo prof. Povilas Matulionis (sėdi dešinėje).
Jozako nuotrauka, perfotografuota gyd. S. Matulevičiaus 1979 metais iš originalo, saugoto privačiuose kupiškėnų albumuose

Po beveik dešimties savo veiklos metų Kupiškio smulkaus kredito bankas įstengė 1935 metais nusipirkti už 20 tūkst. litų Kupiškio centre sklypą su senu namu.

1936 metais baigė Gedimino g. statyti ir įrengti didelį trijų aukštų namą, kainavusį 45 tūkst. litų. Tai buvo tik dalis suplanuoto pastatyti didelio banko pastato.

Kita jo dalis, atgręžta fasadu į tuometinę Turgaus a. (dabar L. Stuokos-Gucevičiaus a.), baigta statyti 1939 metais.

Kupiškio smulkaus kredito banko naujo pastato statyba, kuriai vadovavo inž. J. Jonaitis. Apie 1936–1937 metus.
Nuotraukos iš Domo Vaitkūno archyvo

Bankas veikė antrame pastato aukšte. 1937 metais banke dirbo 7 tarnautojai ir vienas praktikantas. Bankas tada turėjo 1566 klientus. Smulkaus kredito bankas tuo metu tapo plačios apylinkės piniginiu centru. Ūkininkai pasitikėjo šiuo banku. Jis nedalyvaudavo ūkių varžytinėse.

1937 metais naujo banko pastato pirmame aukšte Kupiškio kooperatyvas atidarė smulkių būtino vartojimo prekių parduotuvę. Trečiame banko pastato aukšte veikė viešbutis. Beje, tai buvo pirmas pastatas Kupiškyje, turėjęs centrinį šildymą.

Kooperatyvo parduotuvės Kupiškio smulkaus kredito banko pastate atidarymo akimirka 1937 metais.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą 1940 metais šis bankas suvalstybintas. Karo metais jo veikla vėl šiek tiek sugrįžo į prieškarį buvusią veiklą iki kitos sovietų okupacijos.

A. Jonušytė pridūrė, kad smulkaus kredito banko istorijos pradžia žinoma nuo tada, kai Kupiškyje veikė Kupiškio taupmenų skolinamoji bendrovė, Kupiškio vartotojų bendrovė. Kupiškio taupmenų skolinamoji bendrovė, įsikūrusi Pajuodupės kaime, sėkmingai veikė XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, bet artėjant Pirmajam pasauliniam karui, veikla menko, o 1914 m. ji savo veiklą sustabdė. Vietoje jos įsikūrė kitas smulkaus kredito kooperatyvas, išaugo į Kupiškio smulkaus kredito banką.

Pasak istorikės, iš pradžių Kupiškio smulkaus kredito bankas neturėjo net savo patalpų. Jam valsčiaus pastate Gedimino g. buvo skirtas nemokamai nedidelis kampelis laikyti dokumentams. O kasininkas Jonas Juodelis nešiojosi su savimi banko lėšas kišenėje.

Kupiškio smulkaus kredito banko valdybos nariai ir tarnautojai. Sėdi iš kairės: kasininkas Jonas Juodelis, valdybos pirmininkas Jurgis Bukėnas, Domas Vaitkūnas, stovi buhalteris Ignas Plūkas, tarnautojas A. Kazlauskas, vyr. buhalteris D. Žiūkas, praktikantė J. Kozakaitė, kontoristas B. Apšega, sargas P. Kriaučionis. 1938 m.

„Kupiškėnų enciklopedijos“ Linos Matiukaitės straipsnyje apie Žydų liaudies banką rašoma, kad jam vadovavo Leiba Furmanovskis. Banko būta populiaraus. 1929 metais čia savo santaupas laikė 369 asmenys, visi žydai. 1931 metais banko direktorius su didele pinigų suma pabėgo iš Lietuvos (kalbėta, kad išvyko į Pietų Afriką). Banko žlugimas ne vieną žydą prekiautoją pastūmėjo prie bankroto ribos.

Žydų krautuvėlės ir dirbtuvės

Kupiškio miesto istorija glaudžiai susijusi su čia gyvenusių žydų veikla. 1919 metų Kupiškio apskrities protokole rašoma, kad mieste gyvena 2 228 šios tautybės asmenys.

A. Jonušytė tyrinėja Kupiškio žydų istoriją. Ji papasakojo, kaip prieškario metais atrodė Kupiškio centras, kuriame gyveno daugiausia žydai, smulkūs verslininkai ir amatininkai.

Prieškario metais Kupiškio Turgaus aikštėje buvo daug žydų parduotuvėlių ir dirbtuvių.

Pasak istorikės, Rinkos aikštės pakraštyje buvo gana didelė Rabinovičiaus geležies, dažų ir anglių parduotuvė. Pirmame namo aukšte prekiauta, o šeima gyveno antrame aukšte. Kieme stovėjo sandėliai prekėms laikyti ir jis visada buvo pilnas žmonių (dabar ši vieta ten, kur buvo „Merkurijaus“ vasaros kavinė).

Toje pačioje Rinkos aikštėje, netoli Kupiškio bibliotekos (buvusios Didžiosios sinagogos), parduotuvę turėjo stambus audinių prekybininkas Asas Irša.

Perėjus Kupos tiltą, Gedimino gatvės kairėje pusėje, žiūrint į Kupiškio centrą, buvo įsikūrusi Čičiškino riestainių kepykla, arčiau jos Šneikos smulkių prekių parduotuvė.

Toje pat pusėje dirbo nagingos siuvėjos žydaitės, siuvusios apatinius drabužius moterims.

Kitoje Gedimino gatvės pusėje buvo įsikūręs „Adirim“ viešbutis (dabar ten pieva šalia buvusio pašto pastato).

Gedimino ir Vytauto gatvių kampe veikė Bliumės Trapidaitės krautuvė (dabar sporto prekių parduotuvė).

S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje, prie Rinkos aikštės, stovėjo Nochemui Šmidtui priklausiusi elektrinė. Jo tėvas Chonelis Šmidtas čia buvo nusipirkęs malūną, statytą prieš 1880 metus. Iš pradžių jis buvo sukamas vėjo, vėliau įtaisytas motoras, kuris išjudindavo iš specialaus skiedinio nulietas girnas.

Šiam pastatui Šmidtas įrenginius atvežė iš Anglijos, Švedijos, Vokietijos. Per mėnesį čia sumaldavo 350–370 t grūdų. Klientų patogumui malūno savininkas įrengė arklides ir nakvynės vietą. Prie malūno veikė vilnų karšykla, milo vėlykla.

Vytauto gatvėje, kairėje, Bliumos Trapidaitės geležies parduotuvė prieškario metais.
Nuotraukos iš Kupiškio etnografijos muziejaus fondų

Pasak A. Jonušytės, 1921 metais prie malūno Chonelio Šmidto iniciatyva ėmė veikti elektros stotis, iš kurios akumuliatorinės miestui tiekta elektra. Tėvui mirus, šį verslą paveldėjo Nochemas Šmidtas. Jis 1931 metais pasirašė sutartį su Kupiškio valsčiumi ir įsipareigojo aprūpinti elektra visą miestelį 3 kilometrų spinduliu nuo saulėlydžio iki 1 val. nakties.

1932 metais imtasi elektrinės modernizavimo darbų: savininkas nusipirko tris dyzelinius motorus, senus elektros stulpus pakeitė naujais, pertempė laidus ir pagerino tiekiamos elektros energijos kokybę.

Iš šios akumuliatorinės puikiai apšviestos ne tik visos Kupiškio miestelio gatvės, bet ir tiekta elektra naujai pastatytai geležinkelio stočiai, netolimam Račiupėnų kaimui, kur ją įsivedė kelios sodybos.

N. Šmidtas įvardijamas pačiu turtingiausiu Kupiškio verslininku. Jis išrinktas ir Kupiškio savanorių gaisrininkų draugijos iždininku, buvo Lietuvos tautininkų sąjungos Kupiškio skyriaus valdybos narys. Draugavo su Kupiškio valsčiaus viršaičiu Domu Vaitkūnu.

Kupiškio prekybininkų Rabinovičių šeima.
Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Laukiam gal ir pas mus karas griš tėp gera ir ramu buvo jokiu turčiu visi dirbo ir nęsipiko

  • Neseniai sužinojau, kad senąjį Kupiškio paštą statė turtingas ūkininkas Valentėlis iš Biržų rajono . Tai turėjo tapti ir jo šeimos namais. Įdomu, ar tai tiesa …?

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video