Nomeda SIMĖNIENĖ
Žodžio „Sąjūdis“ gamoje tiek spalvų, kad apibrėžti tai, kas į jį sutelpa, iš tiesų nelengva.
1988 metai – tiesiog naujo gyvenimo ciklo pradžia. Tai, apie ką kalbėjome tik su artimiausiais žmonėmis ir tik pusbalsiu, staiga tapo vieša. Neįtikimas jausmas, kai savadarbe vėliavėle pasipuošęs eini gatve, o tave palydi sumišę, nustebę, dar nedrąsūs, bet supratingi žvilgsniai. Neilgai trukus vėliavėles ir visą kitą atributiką ėmė gaminti kooperatyvai, puošėmės, vieni kitus drąsinome ir agitavome įvairiausiais šūkiais ant lipdukų, bet ta pirmoji trispalvė, pačios pagaminta – brangiausia.
Pirmąją „gyvą“ trispalvę išvydau Paberžėje pas tėvą Stanislovą gal 1973 metais. Tie, kurie jau žinojome jos buvimo vietą, pagarbiai vesdavome parodyti naujokams. Tai buvo oazė, kurioje susitikdavo žmonės iš įvairiausių Lietuvos (ir ne tik) kampelių. Vieta, kur kabėjo Solženycino portretas, kur skaitėme „Naująją Romuvą“, „Židinį“, Rilkę, Mačernį, Mackų… Vieta, kur susėdus už didelio stalo, vietos užteko visiems ir buvome artimi, nors nežinojome vieni kitų vardų nei titulų, nei pareigų. O kompanija kaskart būdavo įvairi – nuo moksleivių iki poetų, menininkų, mokslo daktarų.
Garsiai nepolitikuodavo, viskas būdavo pasakoma subtiliai, tarp eilučių. Gal čia buvo manojo Sąjūdžio pradžia?
Žvelgiant iš laiko perspektyvos, 1988 metais pirmų Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio grupių kūrimasis šiandien man primena tuos susėdimus prie didelio stalo Paberžėje. Vėlgi, bemaž nepažįstami, bet artimi, suprantantys vienas kitą iš gesto, žvilgsnio, keleto žodžių. Įvairiausių profesijų, įvairiausio išsimokslinimo žmonės surado bendrą IŠSILAISVINIMO vardiklį.
Išlaisvinti reikėjo ne tik valstybę, išlaisvinti reikėjo ir savo protą, mąstymą, gyvenimo būdą. Iš naujo atrasti ir garsiai įvardyti tikrąsias vertybes, pakoreguoti jų skalę. Tokio azarto, su kokiu tuomet dirbome, daugiau nebepatyriau.
Buvau išrinkta į pirmąją Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio grupę, dirbau „Sąjūdžio žodžio“, vėliau – „Laisvo žodžio“ redkolegijose, taip pat Panevėžio rajono Sąjūdžio taryboje.
Sąjūdžio dvasia buvo taip persmelkusi, kad neskaičiavome nei laiko, o tuo labiau pinigų. Apie juos, sakyčiau, net negalvojome. Kaip ir apie karjerą, postus. Valstybės atkūrimui delegavome pačius, kaip mums atrodė, tinkamiausius. Išrinkę savuosius gaudėme kiekvieną mūsų išrinktųjų žodį, mintinai žinojom Aukščiausiosios Tarybos deputatų vardus ir pavardes, pažindavome pagal balso tembrą ar intonacijas. Nors ir anapus ekranų, kartu su jais ginčijomės, sielvartavome, džiaugėmės…
Šiandien į galvą lenda visiems gerai žinoma alegorija apie pranašą Mozę, kai jis vedžiojo žydų tautą po dykumą 40 metų. Gal ir mes vis dar klaidžiojame štai greitai visus trisdešimt. Vilties yra, liko tik dešimtmetis.
