Kupiškio rajono Gindvilių kaimo bendruomenė gyvuoja tik ketverius metus, bet stebina savo veiklumu, originaliomis iniciatyvomis.
Daug gali padaryti kartu surėmus pečius, kai netrūksta idėjų, yra didelė motyvacija ir siekis, kad tave supanti aplinka būtų jaukesnė. Nes pirmiausia tai svarbu patiems – čia gyvenantiems, džiaugsmu ir bėdomis vieniems su kitais besidalijantiems žmonėms.
Jurga BANIONIENĖ
Žmones jau vienijo draugystė
Gindvilių kaimo bendruomenei nuo pat jos įsikūrimo pradžios vadovauja Vilma Talačkienė. Pokalbį su ja pradėjome nuo bendruomenės ištakų. Pašnekovei mintis kurti bendruomenę kirbėjo seniau, kai prieš keliolika metų su šeima atsikraustė į Gindvilius, savo senelių namus.
Žmonės jau tada bendravo, vis dažniau burdavosi pas Vilmą kieme švęsti tradicinių, kalendorinių švenčių.
„Bendruomenė mes jau kaip ir buvome, bet kai atsirado daugiau šeimų, auginančių vaikus, kai pasižiūrėjome į kitas bendruomenes, įgyvendinančias projektus, gaunančias lėšų, sugalvojome, kad verta tai įforminti kaip oficialų juridinį asmenį. Susirinko visas kaimas, nebuvo tik kelių žmonių.
Pas vienus kaimynus vakare susėdome ir nusprendėme kurti bendruomenę. Labai greitai, per 10 dienų, notariškai įforminome dokumentus ir 2020 metų sausio 29 d. buvome užsiregistravę. Išsirinkome tarybą, patvirtinome įstatus. Veiklos pradžioje buvo daug entuziazmo, euforijos“, – prisiminė V. Talačkienė.
O tada noras veikti tik augo. Dar palyginti neilgai gyvuojančiai bendruomenei pavyko padaryti didelių darbų. Gindvilių kaimas mažas, čia yra 18 sodybų, ne visos gyvenamos, bet žmonės aktyvūs.
Daug fizinio darbo reikėjo norint įgyvendinti pirminį tikslą – susikurti vietą, kur galėtų visi drauge susirinkti.
„Mes neturėjome nieko – nei kokio nors paminklo, nei visuomeninės paskirties infrastruktūros. Visa mūsų infrastruktūra – tiltas per upelį, kaimo kryžius ir kapinės. Kreipėmės į Savivaldybę, kad skirtų mums valstybinės žemės plotą, jį gavome.
Kai buvo remontuojama kelio Jutkonys–Skapiškis atkarpa, kelininkai ieškojo vietos, kur padėti perteklinę žemę, tai Savivaldybės skirtą lanką tomis žemėmis išlyginome ir įsirengėme vietą savo reikmėms. Susitvarkėme teritoriją prie Mituvos.
Paskui, parašę projektą, pasistatėme pavėsinę, kad turėtume užuovėją. Patys savo jėgomis susikūrėme namus. Dabar čia ir žolė užsėta, ir medeliai pasodinti, kiekvieną augalą bendruomenės nariai patys neša, sodina, visas pakampes gražina, kad būtų, tvarkingiau, kad patiems būtų gera čia susirinkti“, – pasakojo V. Talačkienė.
Bendruomenės pirmininkė pasidžiaugė, kad kaimas turi savo kryžių, kuris tik gindviliečių užsispyrimo dėka išsaugotas, mat vykdant kelio Jutkonys–Skapiškis atkarpos remonto darbus, buvo numatyta kryželį pašalinti. Laikinai jį priglaudė pas vieną bendruomenės narį, suvirino, sutvarkė ir pastatė į kitą vietą, nes toje pačioje palikti nebuvo įmanoma. Dabar kryžius stovi ant kalnelio, priešais kaimą.
Prieš dvejus metus vyko graži dabartinius ir buvusius gindviliečius sukvietusi kryžiaus 140 m. jubiliejaus šventė.
Gindvilių kaimo bendruomenė aktyviai rūpinasi, kad juos supanti aplinka būtų prižiūrėta, patys tvarko pakeles, kapines.
„Kai visas varikliukas užsikūrė, nebebuvo kur dingti, prasidėjo renginiai. Daug metų minime valstybines šventes, švenčiame Užgavėnes, Jonines, Vėlines, Kalėdas, Velykas. Jos dabar įgauna kitokį formatą, kaskart susirenka vis daugiau žmonių. Turėjome dvi dideles šventes – kryžiaus atstatymo, pernai paminėtą Gindvilių 420 metų sukaktį. Mums tai buvo didelės pamokos.
Daug išmokome ir padarėme, pasirodo, galime, visi kartu kai sueiname, vienas vieną idėją, antras kitą pasiūlo, kažkas pagalbą su technika, bendrystė labai jaučiama. Ji neapsiriboja tik švenčių organizavimu, talkomis.
Bendruomenės nariai yra ne tik Gindvilių kaimo gyventojai, bet ir gretimo, Jutkonių, taip pat iš Panevėžio, Vilniaus. Iš savęs mes maži, bet turime daug žmonių, kurie ateina per savo šaknis, per pažįstamus ir pasilieka.“
„Esame atviri visiems, tad bendrystė prasiplėtusi, esame matomi ir girdimi“, – džiaugėsi pašnekovė.
Jei daro – tai iš širdies ir su užsidegimu
Šiandien Gindvilių kaimo bendruomenė vienija 49 narius, veiklos pradžioje jų buvo 18. Kaime gyvena apie 30 žmonių. V. Talačkienė kalbėjo, kad bendraudama su kitomis bendruomenėmis išgirsta, kad žmonės pavargę, mažiau iniciatyvūs, visko pertekę. Gindviliečius irgi kartais būna sunkiau suburti, bet kaip ir kiekvienoje bendruomenėje, yra pagrindinis branduolys – bendruomenės taryba, tai varomoji jėga, su kuria viską galima padaryti.
„Aišku, savo laiku, darbu, technika, medžiagomis, finansiškai prie visų projektų ir veiklų prisideda ir kiti bendruomenės nariai, taip pat senbuviai, bet pagrindinė darbo jėga, idėjų generatoriai yra tarybos žmonės. Mes ir kūrėmės todėl, kad ką nors darytume.
Kokią šventę beorganizuotume, vis galvojame, kaip kitaip sumanyti, vaikus nustebinti. Idėjos atsiranda savaime. Norisi, kad tai būtų patrauklu, prasminga, reikalinga ir mūsų bendruomenės nariams, ir tiems, kurie pasirodo, koncertuoja. Jauti savotišką ryšį.
Organizuojame daug edukacinės veiklos vaikams, jie patys mus stumia, klausia, ką darysime toliau. Taip formuojasi tradicijos.
Jaunimas, mažoji karta – varomoji jėga, dėl jų ir kūrėmės. Aš, kaip senoji šio kaimo gyventoja, puikiai jį atsimenu, bet dabar čia gyvena kiti žmonės nei anksčiau. Jauni, su mažais vaikais, jie šį kaimą atsimins kaip savo istoriją, norisi, kad prisiminimai būtų tik gražūs, kad jie išmanytų tradicijas, ką darė mūsų seneliai, jiems tai pasakojame ir vaikams įdomu“, – šypsojosi V. Talačkienė.
Ji pabrėžė, kad nuo pat kūrimosi pradžios bendruomenė įsivaizdavo tai, ko jai reikia, ir labai norėjo, o kai visi nori to paties – yra tikslas dirbti. Prievarta žmogaus nepriversi nei šluotos ar grėblio į rankas paimti, nei ateiti linksmintis į šventes. Visus suvienijo panašus požiūris, vienodi siekiai arba tiesiog tai, kad gera visiems kartu būti. Tada viskas išeina natūraliai.
Bendruomenei penktus metus vadovaujanti Vilma sakė, kad kiekvienas bendruomenės pirmininkas pritartų, jog šios pareigos atima daug laiko ir jėgų. Būna visko, kartais nieko nesinori, bet tai – laikina. Džiaugėsi, kad sulaukia didelio šeimos palaikymo ir pagalbos. „Nuryju gniužulą, jei kas nepavyksta, ir toliau kabinuosi, nes žinau, kad dar turime daug padaryti.
Norime toliau tvarkyti kaimo teritoriją, gražinti ją, po truputį baigiame apšviesti Gindvilius, reikia padaryti saugesnius nulipimo takus prie kapinių, į bendruomenės teritoriją palei upę, įsirengti krepšinio aikštelę.
Kirba mintis ir apie vaikų stovyklų organizavimą vasarą. Ieškosime finansavimo, gal per projektus stengsimės išnaudoti visas galimybes. Didelis mano asmeninis tikslas – surinkti medžiagą apie visą kaimą ir išleisti leidinį, tai po truputį darau, kalbėjome su istorikais, gyventojais“, – ateities darbus vardijo pašnekovė.
Paklausta, kuo pačiai tai reikšminga, Vilma atsakė trumpai: Gindviliai jai svarbūs, kaip ir čia gyvenantys žmonės. Mato šio darbo prasmę. Ji čia praleido pačias gražiausias vaikystės dienas. Gindviliai – jos mamos, močiutės, prosenelių kraštas.
„Gindvilius pažįstu iš anksčiau. Tai – kaimas be tvorų. Ir seniau čia gyvenę žmonės buvo kaip savi, kaip viena šeima, visi labai draugiški. Juos taip prisimenu. Atrodo, kad tuose kaimo medžiuose jie dar gyvena. Dėl to šis kaimas toks mielas, nes jis mano. Viskas išjausta, išgyventa. Dabar pas mus – labai panašu, tik žmonės kiti, istorijos kitos“, – šypsojosi V. Talačkienė.
Nuotraukos iš bendruomenės archyvo
Saugi ir bendruomeniška aplinka vaikams
Pakalbinome ir keletą Gindvilių kaimo bendruomenės narių, įvairių kartų atstovų, kaip jie jaučiasi dalyvaudami bendruomenės veikloje.
Sonata Samulėnienė su šeima prieš šešerius metus atsikraustė gyventi į Gindvilius. Anksčiau gyvenę Norvegijoje, grįžo į gimtuosius kraštus ir ieškojo sodybos.
„Vyras norėjo kurtis čia, nes vaikystėje Mituvoje žvejodavo. Nusprendėme įsigyti sodybą Gindviliuose ir ją atkurti. Taip prasidėjo mūsų istorija šiame kaime. Jis tada buvo šiek tiek merdėjantis, bet pradėjo keltis jaunos šeimos, ne mes vieni įsigijome sodybą, bet ir daugiau žmonių. Atsirado kaimynystės jausmas, bendravimas ir visi kartu diskutuodami nutarėme, jog reikia kažką daryti, kad kaimas būtų gyvas.
Pagrindinė mintis, kodėl svarbu turėti bendruomenę, tai atėjęs suvokimas, kad yra didelė neteisybė, mes, kaimo gyventojai, mokėdami tuos pačius mokesčius kaip ir visi šalies piliečiai, esame nustumti tolyn. Jei apsisprendi gyventi kaime, neturi teisės turėti apšvietimo, gero kelio ir pan. Vienas nieko nepasieksi, tai ir paskatino kurti bendruomenę, kaip juridinį asmenį. Tada galima kreiptis ir į tavo norus, prašymus privalo atsižvelgti, esame labiau matomi, turime didesnį svorį priimamiems valdžios sprendimams.
Man, kaip naujakurei, svarbu buvo sukurti saugią, bendruomenišką, socialiai atsakingą aplinką savo vaikams. Visi kaimo bendruomenės vaikai patys kuria socialinį burbulą – bendrauja, įsitraukia į veiklas, valstybinių, kalendorinių švenčių minėjimą.
Stengiamės jiems parodyti, kad tai svarbu mums ir kad jie susiformuotų savo požiūrį į tradicijas. Norisi jas perteikti, supažindinti su kaimo istorija. Jiems visa tai įdomu. Vaikai gerai žino, kas yra bendruomenės talka, rimtai į tai žiūri, turi būtinai dalyvauti. Kartais sunkiau prikalbinti savo kieme surinkti šakas.
Požiūris į bendruomeniškumą labai svarbus, tai gerai, ypač šiais laikais. Vaikai toliau nuo miesto šurmulio, bet kaime randa veiklos ir tokie dalykai juos džiugina“, – mintis dėstė S. Samulėnienė.
Anot pašnekovės, kaime gyvena senbuvių, bet nemažai yra jaunų šeimų. Pastarosios aktyviausios, joms svarbu įsitraukti į bendruomenės veiklą.
„Mus visus sieja kaimyniškas ryšys. Yra sutarimas, bendras darbas, įsitraukimas, savų išteklių panaudojimas. Kiekvienas turime savo gyvenimą, kažkuo užsiimame, bet stengiamės tai, ką mokame, ką turime, ką galime, išnaudoti bendram tikslui. Taip viskas susiklijuoja, pavirsta į gražesnės aplinkos kūrimą, šiltą bendravimą, renginius, kurie džiugina visus ir suteikia pridėtinę vertę“, – sakė Sonata.
Paklausta, kokia yra Gindvilių kaimo bendruomenės sėkmės formulė, ji teigė, jog esminis dalykas – motyvacija. Bendruomenės nariai nori sukurti gerą aplinką ne tik savo kieme, bet ir visame kaime.
„Esame ne kartą tarpusavyje diskutavę, kad bendruomenės veikloje neturi būti prievolės daryti tą ar aną. Viskas remiasi į geranorišką sutikimą, tai suteikia gerų emocijų. Man, pavyzdžiui, labai patinka sugrėbti lapus, surinkti šakas.
Gera su vaikais turėti kur nueiti pasisupti, pasivaikščioti gražioje aplinkoje. Tai emocinis gėris. Senesniems žmonėms turbūt gera todėl, kad kaimas atgyja, pilnas žmonių ir veiklos, tai – kaip medus širdžiai“, – tvirtino S. Samulėnienė.
Kas pačių rankomis padaryta – labiau tausojama
Bendruomenės narė Asta Kaladienė pasakojo, kad bendruomenei priklauso ir jos vyras Bronius, sūnus Jonas. Ji prisiminė, kad dar bendruomenės steigimo susirinkime buvo nustebinta, kaip vieningai žmonės ne tik iš Gindvilių kaimo, bet ir jau iš čia išvykę, šaknų turintys, puoselėjantys tėvų sodybas, aktyviai nutarė į ją stoti.
„Niekieno neverčiami visi daug padarėme kaip vienetas, kaip visa visuma. Turime ir pavėsinę, ir parką pasodintą, vaikams yra žaidimų aikštelės, juos aktyviai į veiklas įjungiame. Svarbu, kad žmonės nepavargsta ir dirba toliau, nes vis dėlto reikia įdėti nemažai darbo, papildomų finansų. O juk visuomet tai, ką pats padarai, daug labiau tausoji ir myli. Esu ne vietinė, atitekėjau į Gindvilius prieš 17 metų iš Kauno rajono, ten kultūriniai renginiai būdavo tik kultūros namuose, o pas mus žmonės patys kažką organizuoja.
Kaime daugiausia gyvena 30–50 metų žmonių, palyginti neseni gyventojai, gal todėl ir tokie iniciatyvūs. Žinoma, ir senesni apsilanko renginiuose, bet rečiau, gal nepajėgia. Tačiau jaučiame jų palaikymą – tai kažką pasivaišinti per talką nuperka, bent geru žodžiu, palaikymu prisideda, pasidžiaugia.
Gindviliai unikalūs tuo, kad tai kaimas be tvorų, nėra nė vienos sodybos aptvertos. Tai rodo, kad žmonės sugyvena, kad čia vyrauja santarvė. Mes su vyru ir jo tėvais gyvename atokiau, o pačiuose Gindviliuose – gyventojas prie gyventojo. Kai kas sugrįžę į savo tėvų, senelių namus, yra naujakurių iš kitų miestų, įsigijusių sodybas. Nėra nė vieno, kuris būtų asocialus. Nežinau, ar čia likimui reikia dėkoti. Nelabai ir mašinas rakiname, namus dieną, jei trumpam kur išbėgti reikia. Jeigu kai kas svetimas atvažiuoja, į kiemus užsuka, kaimynai stebime vieni kitus, labai bendruomeniškai ir draugiškai saugome vienas kito turtą ir namus“, – teigė A. Kaladienė.
Bendruomenė aktyviai puoselėja ir prižiūri savo kaimą – tvarko dviejų kelių, einančių per Gindvilius, pakeles, kapus ir jų prieigas. Turi išlaikę seną gražią tradiciją – lapkričio 1 dieną sutemus visi ateina, pasimeldžia, uždega žvakeles ir ant tų kapų, kurių niekas nebelanko, juos prieš tai sutvarko.
„Dar reikėtų įsivesti elektrą pavėsinėje, taip pat norėtųsi didesnio dėmesio iš seniūnijos seniūno, valdžios. Pirmininkė ir taryba dažnai kreipiasi, dažnai ir padeda, bet dėl kai kurių dalykų reikia prašyti ir prašyti“, – kalbėjo A. Kaladienė.
Astą labiausiai džiugina tai, kad bendruomenė susiklausiusi, vienas kitam ir bėdoje padeda, ir džiaugsme.
„Kai džiaugsmu pasidaliji, tai jis didėja. Mūsų vienybė labai jaučiasi. Teko gyventi, mokytis kitur, iš savo gyvenimiškos patirties galiu pasakyti, kaip toj dainoj – „kupiškėnai geri žmonas, tiesūs jų kelaliai“. Ypač vyresnioji karta – labai geri, dosnūs, draugiški, svetingi žmonės, yra tokių ir kituose kraštuose, bet mažiau“, – tvirtino A. Kaladienė.
Ji pasidžiaugė, kad jaučiasi sava Kupiškio krašte, čia įleido šaknis, tik čia, Gindviliuose, mato savo prasmę. Paauglys sūnus taip pat neketina niekur bėgti, žada perimti tėčio ūkį.
Nuotraukos iš bendruomenės archyvo
Gerai, kai yra, kas telkia ir vienija
Gerų žodžių A. Kaladienė negailėjo Gindvilių kaimo sielai – bendruomenės pirmininkei V. Talačkienei. Anot pašnekovės, ji – visada pilna idėjų. Nors jau buvo užsiminusi, kad norėtų vadovavimo bendruomenei vairą perleisti kam kitam, nariai nesutinka.
„Ji pas mus dirba savotiška psichologe, daug kas ateina pas ją tada, kai būna blogai, pasikalbėti. Nelengva surasti laiko ne tik savo namams, bet ir bendruomenei, nes projektų rašymas, renginių organizavimas atima daug laiko. Jei ne Vilma, nebūtų, kas mus telkia, vienija ir viskuo rūpinasi“, – akcentavo pašnekovė.
Tą patį tvirtino ir Aurelijus Majauskas. Anot jo, bendruomenės pagrindinė varomoji jėga – tai jos pirmininkė Vilma ir pavaduotoja Jurgita Puljanauskė, kuri, nors gyvena kaimyniniuose Jutkonyse, bet priklauso Gindvilių kaimo bendruomenei.
„Vadinasi, žmones uždega bendra idėja. Bendruomenės branduolys – šešios aktyvios šeimos. Tokių žmonių galėtų būti daugiau. Nors puikiai susitvarkome, papildomos rankos nepamaišytų. Tai – ateities lūkestis“, – teigė A. Majauskas.
Anot jo, Gindvilių kaimo bendruomenės aktyvas visomis išgalėmis prisideda prie to, kad kaimas gražėtų. Vyriškų rankų pagalbos irgi dažnai prireikia. Visko būna, kartais tie darbai lieka ir paskutinei minutei, bet visi pečius surėmę imasi ir padaro. Jei ne bendruomenė, anot pašnekovo, Gindviliai būtų kitokie. Pirmiausia – mažiau žinomi ir girdimi, ne tokie sutvarkyti, prižiūrėti.
„Kaimas bendruomenės dėka darosi švaresnis, saugesnis, jaukesnis“, – džiaugėsi pašnekovas.
Genė Kavaliūnienė – buvusi Gindvilių kaimo gyventoja, daug metų gyvena Panevėžyje. Bet vos tik sušilus orams kartu su vyru Kaziu ji skuba į gimtinę ir čia praleidžia visas vasaras. Čia tebestovi tėvų namai, kuriuos prižiūri ir puoselėja. Moteris taip pat yra Gindvilių kaimo bendruomenės narė.
„Labai džiaugiuosi, kad mus į ją pakvietė, nors nesame pastovūs gyventojai. Tokios bendruomenės kitiems galima tik pavydėti. Puiki pirmininkė, visi nariai. Tiesiog atgaivino mūsų kaimą – pavėsinė pastatyta, tvarka visur, viskas atnaujinta, renginiai visus suburia. Reikia tik džiaugtis ir didžiuotis. Kaimas buvo beveik miręs, ištuštėjęs, o dabar atgijo“, – pagyrimų negailėjo G. Kavaliūnienė.
Pasak pašnekovės, kaime nėra apleistų sodybų, likusios tuščios atgijo, netrūksta jaunų šeimų. Gindviliai keičiasi, nebėra tokie, kokie buvo anksčiau, visi įsitraukia į bendruomenės veiklą, kad kaimas nuolatos gražėtų, vieningai padeda vieni kitiems ir dirba kaip vienas kumštis.