2024/11/25

 

„CARITO“ VEIKLA, REIKALAUJANTI NEVIENADIENIO GERUMO

VšĮ Kupiškio dekanato „Carito“ vadovė Jolita Grigienė. Jurgos Banionienės nuotrauka

„Caritas“ Lietuvoje – tai savanoriškas pagalbos artimui sambūris, kurio narių daugumą sudaro savanoriai. Šios katalikiškos organizacijos, veikiančios ir Kupiškyje, misija – vykdyti humanitarinę veiklą ir padėti vargstantiems žmonėms. „Carito“ veikla daliai visuomenės dar asocijuojasi su pagrindinių žmogaus poreikių tenkinimu – maisto ir drabužių dalijimu, bet ši organizacija savo veiklą orientuoja į ilgalaikės pagalbos teikimą, atkuriant žmogaus orumą ir vertę.

Kokia kryptimi dirbama pas mus, kalbėjomės su VšĮ Kupiškio dekanato „Carito“ vadove Jolita Grigiene.

Jurga BANIONIENĖ

Kupiškio dekanato „Caritas“ veikia parapijos namuose. Jurgos Banionienės nuotrauka

Veiklos pokyčiai

Pašnekovė teigė, kad Kupiškio dekanato „Caritas“ pirmiausia unikalus tuo, kad yra viešoji įstaiga. Mintis ją kurti gimė kartu su dekanu Mindaugu Kučinsku.
Tikslas buvo keisti „Carito“ veiklos kryptį orientuojantis į paslaugų teikimą, dalyvavimą projektinėse veiklose.

„Veikiame nuo 2015 metų pabaigos, buvome registruoti kaip viešoji įstaiga, tų pačių metų vėlyvą pavasarį buvau pakviesta dirbti ir aš.

Dekanas norėjo, kad būtų dalijami ne tik drabužiai vargstantiems ar lauknešėliai per didžiąsias šventes. Mes ne vien tik maitiname vargstančius žmones, juos užimame, bet ir tapome savotiškais tarpininkais tarp visų Kupiškyje veikiančių socialinių organizacijų“, – pasakojo J. Grigienė.

Ji pateikė pavyzdį. Žmogus, netekęs galimybės gyventi Krizių centre, atsiduria gatvėje. Ką su juo daryti? Nakvynės namų nėra. „Caritas“ tarpininkauja, kad žmogus vėl būtų priimtas atgal.

Anot pašnekovės, neretai šis tarpininkavimas išties būtinas, kad reikalai imtų ir pajudėtų iš mirties taško.

Kitas atvejis: reikia pagalbos nuo karo pabėgusiems ir Kupiškio rajone prisiglaudusiems ukrainiečiams. Ir čia į pagalbą atskuba „Caritas“. Tenka ir dokumentus Migracijos skyriuje užpildyti, ir pagelbėti ieškant darbo.

Veiklos įvairovė

Pasak J. Grigienės, „Carito“ veikla plati – ji neapsiriboja tik darbu pačioje organizacijoje. „Caritas“ pirmiausia rūpinasi žmonių, už kuriuos yra atsakingi, maitinimu.

Parapijos namuose veikiančioje valgyklėlėje triūsia savanoriai. Karštu maistu aprūpinami ir įstaigos klientai, ir keletas senolių.
Pašnekovė vylėsi, kad žmonių, kuriuos pasieks karštas maistas, daugės, kol kas nėra tiek materialinių resursų. Tai – didysis šių metų planas.
Visokių darbų yra prie parapijos namų įrengtose medžio dirbtuvėse.

„Carito“ klientai arba kitaip – savanoriai tvarko, restauruoja baldus mieste ir rajone gyvenantiems senjorams, taip pat bažnytinius baldus.

„Taip kasdien sukamės čia, „Carito“ patalpose, dar gauname maisto iš prekybos centro, jį mūsų žmonės nuveža senukams. Taip pat tvarkome bažnyčios ir parapijos namų aplinką, talkiname per įvairius parapijos renginius. Vyksta koks seminaras, juk reikia ir kėdes sustatyti, renginys ar arbatos valandėlė po šv. Mišių – kažkas turi stalus atnešti, surikiuoti.

Dalyvaujame įvairiose bažnyčios iniciatyvose, pavyzdžiui, vaikų vasaros stovyklose, verdame maistą, kitaip pagal galimybes prisidedame“, – apie „Carito“ veiklą kalbėjo J. Grigienė.

Medžio dirbtuvės šalia „Carito“. Jurgos Banionienės nuotrauka

Dar viena, anot pašnekovės, nematoma „Carito“ veiklos kryptis – pagalba nusikaltimų aukoms. „Mes esame akredituota pagalbos tarnyba, teikianti pagalbą nukentėjusiems asmenims nuo nusikalstamos veikos.

Bendraujame su nusikaltimų aukomis, vežame pas gydytojus, tarpininkaujame tvarkant socialinius reikalus, atstovaujame teismuose. Pernai aptarnavome net 466 aukas, tai reikalauja didžiulio darbo“, – teigė pašnekovė.

Savanorių grupės

„Carito“ medžio dirbtuvėse kasdien verda darbas. Nuotrauka iš Kupiškio dekanato „Carito“ archyvo

J. Grigienės teigimu, „Carito“ savanorius galima suskirstyti į kelias grupes. Viena jų – tai „Carito“ klientai, pamažu per tuos veiklos metus tapę savanoriais. Tai neįgalūs asmenys, benamystę, priklausomybes patiriantys žmonės. Labai aktyviai į savanorių būrį įsijungė karo pabėgėliai iš Ukrainos. Trečia dalis – „Carito“ darbuotojai ir jų šeimos nariai, kurie aktyviai, negailėdami savo laiko talkina vadovei rengiant projektus ir pan.

„Griežtai laikomės savo teisių. Savanoris turi būti ne tik įvertintas, bet ir žinoti, ko iš jo tikimasi. Davei šluotą, tikiesi, kad darbas bus pabaigtas, arba triūsi valgykloje, irgi viskas turi būti padaryta.

Taip pat „Caritas“ suteikia teisę būti pamokytam, pavyzdžiui, kaip darbuotis dirbtuvėse, nepatirti diskriminacijos. Ilgai kovoju dėl tos grupės savo savanorių, kurie yra priklausomi, patiria benamystę“, – pasakojo pašnekovė.

Anot J. Grigienės, neretai apie šiuos asmenis tenka išgirsti, kad tai jų įstaigos klientai, tačiau šie žmonės kartu yra savanoriai, triūsiantys ir padedantys atliekant daugelį dalykų.

Savanoris taip pat turi teisę visada pasakyti ne, tada tenka diskutuoti, tartis. Jolita tikino esanti griežta vadovė, jei darbas paskirtas ir sutikai jį atlikti, turi būti padaryta kokybiškai ir atsakingai.

Kelias į savanorystę

„Savo organizacijoje turėjome trumpalaikių savanorių, kurie dalyvavo projektuose, o jiems pasibaigus įsipareigodavo savanoriauti tris mėnesius ar pusę metų. Jei nori, pritari organizacijos idėjoms, kurios yra krikščioniškos, gali jas remti ir toliau prisidėti prie mūsų veiklos. Yra ilgalaikiai savanoriai, kurie jau atsidavę „Caritui“, tai ne tik darbuotojai, bet ir jų šeimos nariai, mūsų vyrai, patiriantys benamystę, priklausomybes, jie jau įgyvendina pastovias ilgalaikes įstaigos užduotis.

Kokios priežastys atveda žmones į savanorystę „Caritas“ organizacijoje? Jų išskirčiau kelias. Mes patys, kurie kūrėme įstaigą, tą darėme su intencija padėti žmonėms, kėlėme tokį tikslą. Dalis savanorių atėjo norėdami įgyti naujų gebėjimų.

Pasitvirtino medžio dirbtuvės, kurie norėjo, tuos mokė baldų restauratorius Aurimas Gūra. Amato išmokę žmonės taiso ne tik bažnyčios baldus, mūsų savanoriai padeda ir remtiniems senjorams. Taip pat užmezgami kontaktai dėl darbo. Vienas iš pavyzdžių – karo pabėgėlės iš Ukrainos Nadiios Viazovchenko įdarbinimas. Moteris sėkmingai dirba „Upės kepyklėlėje“. Benamystę, priklausomybę patiriantys asmenys lieka savanoriauti, nes išpildomi socialiniai jų lūkesčiai. Jiems čia – saugi aplinka, šilta, suteikiamas maitinimas, kartu – užimtumas. Svarbi priežastis ir pojūtis, kad esi reikalingas.

Labai džiaugiuosi, kad tarp savanorių yra ir puikios Kupiškio krašto visuomenės, tai Laimutis Tilius, Valda Tilienė, Jurgita Juozevičienė, kurie daug savo valandų atiduoda mums, aš pati ir savo šeimos narius visada prisikviečiu. Šiandien turime apie 23 savanorius, su kuriais sudarytos sutartys, ir jie labai aktyvūs. Yra ir mažiau aktyvių“, – kalbėjo J. Grigienė.

Paklausta apie savanorystės reikšmę, Kupiškio dekanato „Carito“ vadovė J. Grigienė sakė, kad kiekvienas žmogus gali būti savanoriu. Tai tarsi įgimta. Ją nuolatos stebina ir kupiškėnų geranoriškumas.

„Atiduodi drabužį ar maisto kąsnelį, tai irgi savanorystės dalelė. Tuo gal nė vienas nesididžiuoja. Mane pačią į šias vėžes įstatė darbas, panirau į jį, myliu, atrodo, kartais nebėra jėgų, bet kitaip negaliu. Man tai gyvenimo būdas, gyvenu tame pasaulyje, kur daug atiduodu. Bėgant metams, su savanoryste, didžiule atjauta, pasinėrimu į tai vis atrodo, kad daugiau kitam reikia negu man, tik žiūri ribą, kaip padaryti, kad liktų laiko ir šeimai, kartais nebeskaičiuoji darbo valandų“, – pabrėžė pašnekovė.

Jei kilo minčių įsilieti į „Carito“ veiklą, pasak J. Grigienės, reikia pamąstyti apie viena, ar rasi tam laiko. Jei tikrai taip – tuomet „Carite“ esate laukiami.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video