MASILIONIŠKIS, KUR MAUDĖSI BRIEDIS

Masilioniškis (Masiulioniškis) – kaimas Subačiaus seniūnijoje ir parapijoje, 2,5 kilometro nuo Subačiaus miestelio, Navikų miško pietvakariniame pakraštyje, prie Subačiaus–Navikų kelio. Kelio pakraščiu teka Viešinta. Greta yra Raugališkio ir Kumpiniškio kaimai. 2001 metais buvo likusios dvi sodybos ir 1 gyventojas.
Šiuo metu Masilioniškyje gyvena du žmonės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Pakeliui

Masilioniškio vardą šiandien saugo vienintelė išlikusi sodyba šalia kelio Subačius–Navikai. Ten nuvažiavome per Subačiaus miestelį, Pasubatę, Paryžę ir Raugališkį. Pakelėje matėme iš miško ištrauktų rąstų rietuves, ties šia vieta įveikėme traktorių išvažinėtą kelio atkarpą. Laimė, buvo šiek tiek pašalę ir žvyrkelį dengiantis sniegas suplūktas, nepavirtęs į pliurę, galėjome sėkmingai judėti toliau.

Įsukus į erdvią, gražiai tvarkomą sodybą, kurioje plevėsavo trispalvė, pasitiko sargaus šuns ambrijimas. Net nedrąsu buvo lipti iš automobilio. Bet visas baimes išsklaidė duris atvėrusi ir į vidų užeiti pakvietusi tų namų šeimininkė Danguolė Sakalauskienė. Su ja ir jos vyru Juliumi Sakalausku ir pasikalbėjome apie gyvenimą Masilioniškyje.

Praeities nuotrupos

Šeima čia pradėjo kurtis 2003 metais, o nuolat gyvena vienuolikti metai.
„Anksčiau šioje vietoje buvo Petrulių sodyba. Ją pirkome iš tų žmonių žento. Galima sakyti, kad įsigijome sodybvietės žemę. Sodybos trobesių tik griaučiai buvo likę. Daug reikėjo įdėti pastangų, kad ši vieta taptų tinkama gyventi. Neskubėjome tvarkytis, nes gyvenome Subačiaus mieste. Ten po vestuvių 1978 metais buvome pasistatę namą. Kai susitvarkėme Masilioniškyje namuką, nutarėme čia persikelti ir gyventi. Namą Subačiuje ketinome parduoti, bet jis liko sūnui. Sūnus daug padėjo atstatant sodybą Masilioniškyje. Taigi tokie tarsi mainai su juo įvyko“, – kalbėjo Julius.
Subačiaus krašte jis atsidūrė, kai po studijų atvyko dirbti į tuometinį „Šviesos“ kolūkį veterinaru. Šias pareigas ėjo net dvidešimt trejus metus. Vėliau beveik tiek pat metų turėjo Paviešinčių kaime lentpjūvę.

„Šiandien veterinarų niekam nebereikia. Žmonės nelabai daug gyvulių laiko. Anksčiau kolūkiuose būdavo ne tik veterinarijos gydytojai, bet ir felčeriai, jų padėjėjai. Kiekviena apylinkė turėjo veterinarijos ligoninę. Iš buvusios profesijos dabar man yra likęs tik bendras supratimas apie gyvūną. Net savo šuns pats negydau, jei sunegaluoja. Vežu pas veterinarą. Jau pasikeitusi gyvūnų gydymo metodika, vaistai. Norint dirbti toje srityje, nuolat reikia atnaujinti žinias“, – išsakė savo nuomonę pašnekovas.

Apie medžioklę

Vienas Juliaus pomėgių – medžioklė. Apie tai sufleruoja ir pavėsinėje prie namo išdėlioti medžioklės trofėjai. Tarp jų ir garbingą apdovanojimą pelniusi vilko kaukolė. Paklaustas, kaip susidomėjo medžiokle, Julius šyptelėjo ir atsakė, kad visi vyrai medžiotojai. Kalbant rimčiau, tai jį medžiokle sudomino brolis medžiotojas, prieš daugelį metų dirbęs gamtos apsaugos inspektoriumi.
Julius dabar yra Navikų medžiotojų klubo prezidentas. Klubas pavadintas čia pat plytinčio miško vardu, čia jų klubo medžioklės plotai. Netoliese yra ir kaimas tokiu pavadinimu. Bet ten jau Anykščių rajonas. Nuo jų sodybos iki to rajono ribos apie 300 metrų.

Pasak Juliaus, pastaruoju metu daug vilkų priviso. Yra matęs net septynis pilkius, prabėgusius netoli sodybos. Pernai ir šiemet jų klubo medžiotojams pavyko po du vilkus sumedžioti. Stirnų populiacija itin sumažėjusi.

Atkreipus dėmesį, kad namo viduje nematyti jokių medžioklės trofėjų, Julius sakė, kad medžioja ne dėl trofėjų. Tikrai kambariuose nėra nė vieno rago. Jis esąs už kultūringą medžioklę ir gamtosaugos idėjų puoselėjimą.

Pagarba istorijai

Vietoje medžioklės trofėjų kambaryje ant sienos kaba įrėmintas Juliaus bajorystę įrodantis dokumentas. Paklaustas apie tai vyras nenorėjo plačiau pasakoti.

Tarstelėjo, kad domisi istorija, giminės praeitimi, kad tos regalijos iš pagarbos istorijai. Ne pasipuikavimui.
Jis yra kilęs iš Pasvalio krašto, iš Kriklinių miestelio apylinkių. Ta bajorystė irgi su šiuo kraštu, matyt, susijusi. 2002 metų spalį Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga pripažino jo bajorišką kilmę iš Maslauskų giminės, turinčios herbą „Samson“.

Sakalauskų namuose kai kurie daiktai perduodami iš kartos į kartą arba turi įdomią savo istoriją. Gryno medžio tamsiai rudas suoliukas, su ornamentuotu atlošu, kur išskaptuotas ir kunigaikščio Vytauto atvaizdas, atkeliavo iš Juliaus senelio namų. Įdomių daiktų yra ir daugiau. Antai medinio kavos staliuko atsiradimo istorija ypatinga. Gaila, bet jos paviešinti šeimininkai nepanoro.
Pasak Danguolės, jie nemėgsta kičo, vertina rankų darbą, originalumą. Daiktas gali būti tarsi nebemodernus, bet svarbiausia jo istorija, su juo siejamo žmogaus prisiminimas ir panašūs dalykai.
Baldus, kitas interjero detales stengiasi suderinti tarpusavyje. Dabartinis jų kambarių apstatymas labiau tinka kaimo namui. Kai gyveno naujai statytame mūrinuke Subačiuje, šie daiktai atrodė lyg ne savo vietoje.

Suartina sekmadieniniai pietūs

Juliaus žmona Danguolė beveik vietinė. Jos gimtinė Subačiaus miestas. Ten gyvena garbaus amžiaus jos mama Ona Švagždienė. Danguolė nuolat pas ją lankosi. Džiaugėsi, kad mama žvali, aktyvi, nepaisant metų naštos.

„Anksčiau dirbau prekybos srityje. Esu įgijusi pramoninių prekių ir prekybos organizatoriaus specialybę. Dabar esu tik žmona, mama ir močiutė. Turiu keturis anūkus. Penktasis pakeliui.
Vasarą nuo ryto iki vakaro po sodybą eini eini ir, atrodo, tų darbų virtinė begalinė. Turime šiltnamį, sodiname daržą, yra ir sodas. Sezono metu nuolat reikia pjauti žolę. Anksčiau laikėme vištų, bet jos nelabai suderinamos su aplinkos grožiu, viską iškapsto palaidos, o aptvare reikia ir nuo laukinių gyvūnų saugoti. Vis dingdavo po kelias per sezoną. Gyvename išties čia gamtos apsupti. Koks buvo nuostabus reginys, kai kiemo tvenkinyje pamatėme besimaudantį briedį!

Žiemą kiek ramiau. Labiau namuose tvarkausi. Kaip vyras minėjo, sūnus su šeima gyvena Subačiuje, dukra netoliese Panevėžio rajone. Turime tradiciją sekmadieniais visi susirinkti šeimos pietų. Kas gali, valandai ar dviem užsuka. Pabendraujame. Rūpesčiais ir džiaugsmais pasidalijame. Be kažkokios prabangos ar pompastikos. Šeimos pietų vieta kaskart keičiasi – tai pas mus, tai pas sūnų ar dukrą. Smagu, kad jaunoji mūsų karta ne tik palaiko, bet perima šią tradiciją“, – džiaugėsi Danguolė.

Žmonių atjauta gyva

Sakalauskai savo iniciatyva su draugais ir pažįstamais, sūnaus bendradarbiais organizavo paramą Ukrainai. Pažįsta tą kraštą. Yra ne kartą ten keliavę, turi draugų. Ukrainiečiams jau nuvežtos kelios jų organizuotos labdaros siuntos, tarp jų buvo ir generatorių. Keletą kartų labdarą ten gabeno sūnus. Kartą ir Juliui teko sūnui padėti nuvežti vieną siuntą. Vežė Sumų link. Pašnekovas sakė iki šiol negalintis užmiršti ten pamatytų karo vaizdų.

„Gaila tų žmonių. Manau, jei mums būtų bėda, irgi sulauktume iš kitur pagalbos. Baisus dalykas, kai gyveni, kuri savo namus, puoselėji buitį, augini vaikus, o kažkokie atėjūnai ima ir viską sugriauna. Kokią tam turi teisę? Tokie brutalūs veiksmai kelia tik įsiūtį ir skatina visomis jėgomis priešintis“, – kalbėjo Danguolė.
Ji pasidžiaugė, kad yra daug atjaučiančių nuo karo kenčiančius ukrainiečius žmonių, kurie prie pagalbos jiems prisideda tuo, kuo gali.

Kasdienybės grimasos

Sakalauskai sakė, kad anksčiau Masilioniškyje buvo labai prastas mobilusis ryšys. Gal dėl to, kad šioje vietoje susikerta trijų rajonų (Kupiškio, Anykščių ir Panevėžio) ribos. Reikėjo po sodybą bėgioti iš kampo į kampą, kad nors kiek jo užgriebtum ir galėtum prireikus paskambinti telefonu.

„Esame dėkingi Subačiaus bažnyčios klebonui, kad jis leido ant bažnyčios bokšto iškelti mobilaus ryšio stiprintuvą. Dabar ryšio problemos keleri metai nebeturime“, – tvirtino Julius.
Pasak jo, kol čia jiedu neįsikūrė, ir kelias buvo sunkiai išvažiuojamas. Dabar jau žvyrkeliu negali per daug skųstis. Tik miškavežiai jį labai išmala. Pažada medienos ruošėjai apgadintą kelią sutvarkyti, bet tai dažniausiai lieka vien pažadu. Ši problema aštriausia rudenį ir pavasarį.

Danguolė pridūrė, kad jos vyras, kai pamato kelią niokojančius žmones, juos visuomet sudrausmina.

Iš archyvų

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Masilioniškio pavadinimas Subačiaus apylinkėse žinomas nuo XVIII a. Subačiaus bažnyčios krikšto metrikų knygoje minimas nuo 1777 metų. Masilioniškio užusienis 1782 metais priklausė Palėvenėlės–Pelyšų valdoms. Užusienyje gyveno Andrius Masiulionis.

Panaikinus baudžiavą kaimas gavo skirtinės žemės iš kunigaikščio Šalikovo Skudų–Jociškių dvaro. Tada kaimo žemė susidarė iš dviejų sklypų. Pirmame sklype, kuris ribojosi su Subačiaus parapijos bažnyčios žeme ir Pelyšų bei Skudų–Jociškių dvaro valdomis, buvo 43,93 dešimtinės žemės, o antrame sklype, kuris ribojosi su Subačiaus parapijos bažnyčios žeme ir Pelyšų dvaro žeme, – 6,29 dešimtinės. Kaimą beveik iš visų pusių supo miškas ir durpynai. Kelias jungė su Mažionimis ir Pelyšomis. Priklausė Subačiaus valsčiaus Pelyšų seniūnijai.

Po baudžiavos panaikinimo ėmus išpardavinėti dvarų žemes, dešiniajame Viešintos krante, tarp Subačiaus miestelio ir Navikų kaimo, netoli Masilioniškio ir Raugališkio užusienių, susiformavo nemažai valstiečių vienkiemių, kurie vadinti dvigubu Masilioniškio arba Pelyšų, kartais ir Paryžės vardu.

Bene daugiausia žinoma apie Jonui Šašiui (Adomo s.) priklausiusį Masilioniškio arba Pelyšų palivarką, kuriame, 1896 metų duomenimis, buvo 86,28 dešimtinės žemės. Prieš tai toje žemėje žydai buvo pastatę plytinę, bet verslui nenusisekus žydai tą žemę pardavė J. Šašiui. Jis čia pasistatė trobesius, išdirbo dalį žemės, ėmėsi sausinti pelkę.

Tik XX a. pradžioje vienai daliai vienkiemių nusistovėjo Masilioniškio, o kitur Raugališkio, Paryžės ir kiti pavadinimai.

1903 metais Masilioniškyje buvo 40, o užusienyje 7 gyventojai. 1919–1950 metais kaimas priklausė Subačiaus valsčiaus Navikų seniūnijai (apylinkei).
1922 metais matininkas M. Jasiulevičius kaimą išskirstė į vienkiemius penkiems ūkiams (31,53 ha): Liudui Zabui, Povilui Skaparui ir Onai Naimavičienei, Kazio Skukausko įpėdiniams (Marei Skukauskaitei, Tadui Skukauskui, Onai Skukauskaitei), Onai Bartulienei, Jonui Skukauskui.

Kaimas tada ribojosi su Jurgio Šašio vienkiemiu, Žiliškių ir Paryžės kaimais, Subačiaus miesteliu. 1923 metais kaime buvo 10 ūkių, 55 gyventojai. 1931 metais kaime buvo Stasio Gnižinsko, Liudo Zubo, Povilo Skaparo ir Petro Naimavičiaus, Jono Skukausko, Tado Skukausko, Antano Bartulio, Kazio Šefeldo ir Onos Šefeldaitės, Broniaus Ramoškevičiaus ūkiai. Taip pat buvo 11,27 ha bendrų pievų.

1942 metais Masilioniškyje buvo 34 gyventojai.

1950–1954 metais kaimas priklausė Troškūnų rajonui, Navikų apylinkei. Priklausė „Pirmūno“, o vėliau „Šviesos“ kolūkiams.

1959 metais kaime buvo Tado Skukausko, Petro Petrulio, Povilo Bartulio, Mykolo Savičiaus, Povilo Skaparo, Elzės Šefeldienės, Antano Rudoko, Marės Bartusevičienės, Onos Grakauskaitės namų ūkiai. Iš viso 27 gyventojai. Vykstant melioracijai gyventojų mažėjo. 1979 metais buvo 9, 1989 metais – 4 gyventojai.
Vietovardžiai: Ožnugaris, Velniokalnis (kalneliai).