Pamatyti žydintį alaviją, dar vadinamą alijošiumi, retai kada pasiseka. Į redakciją paskambinusi Noriūnuose gyvenanti Ona Komžienė pasidžiaugė, kad jau kelios dienos grožisi šiuo vaizdu. Moters žiniomis, toks dalykas – labai retas.
Jurga BANIONIENĖ
Pražysti – priprašė
„Šitam alijošiui – aštuoneri metai ir septyni mėnesiai. Tiksliai žinau, nes viską rašausi. Pamenu, ir kada jį pasodinau, 2014 metų kovo mėnesį. Labai mažytį, nė dešimt centimetrų nebuvo. O užaugo iki 1 metro 56 centimetrų“, – pasakojo Ona.
O. Komžienė, atsikėlusi į butą Noriūnuose, rado kažkieno paliktą alijošių. „Nedidukas jis buvo, ūglį nupjoviau ir įkišau į žemę. O koks gražus užaugo, stambus, lapai gražūs“, – džiaugėsi noriūnietė.
Pašnekovė sodindama alijošių jam pasakė, kad lauks, kada pražys.
„Šitaip lauktas tas žiedas, todėl norisi pasidžiaugti. Aš kiekvieną savo gėlytę kalbinu, paglostau, pasisveikinu, gal ir juokingai skamba, bet pasikalbu su jomis. Mano vaikystėje tėvų gimtuosiuose namuose prieš 55 metus pražydo alijošius, bet buvo neaukštas, vos pusės metro, skurdesniais lapeliais. Tad antrą kartą matau žydintį alijošių. Jie, girdėjau, labai retai žydi, agavos – dar rečiau, kelias dešimtis metų reikia laukti, o apie alijošių žinau, jog yra tikimybė, kad jis gali pražysti daugiausia po 10 metų“, – kalbėjo moteris.
Taigi, galima sakyti, kad alavijas pražydo paprašytas. Onos alijošius kasdien po truputį vis labiau skleidžiasi. Žiedas turėtų džiuginti dar ilgai. Anot moters, pas tėvus žydėjo gerus du mėnesius.
Plačiau skaitykite lapkričio 26 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF (4 Eur/mėn.)
Laikraščio „Kupiškėnų mintys“ prenumerata 2023 metams ir – dovanos! SPAUSK ČIA