Gindviliai – kaimas Kupiškio seniūnijoje, 10 km į šiaurę nuo Kupiškio, prie Jutkonių–Skapiškio vieškelio. Netoliese yra Vainiškių miškas. Per kaimą teka Mituva (Lėvens kairysis intakas), įteka jos intakas Bendrupys.
1998 metų gyventojų surašymo duomenimis, Gindviliuose buvo 23 sodybos ir 36 gyventojai, o 2001 metais – 25 gyventojai.
Po penkiolikos metų užklydę į šį kaimą tikrai nesitikėjome sutikti jaunų žmonių, išgirsti vaikų klegesį. Visgi jau pirmasis susitikimas su čionykščiais žmonėmis nuteikė optimistiškai – kaimas gyvas ir atsigauna.
Ten, kur supo gera aura
Tik įvažiavus į Gindvilius žvilgsnį patraukė sodyba žaliuojančiu erdviu kluonu, apsupta medžių ir senų ūkio pastatų, dvelkianti savotiška paslaptimi. Tik įkėlus koją į kiemą, mus pasitiko skalydamas mažytis šuniukas. Netrukus jo tramdyti iš trobos išėjo jauna moteris ir dvi mergaitės.
Netrukus susipažinome su šios sodybos šeimininke. Tai Vilma Talačkienė. Moteris papasakojo, kad Gindviliuose gyvena septinti metai. Čia buvę jos močiutės Marytės Dovydėnienės, mirusios prieš trylika metų, namai.
„Aš esu kelmiškė. Gindviliai mano mamos tėviškė. Pas močiutę aš dažnai atvažiuodavau ir per atostogas, ir per Motinos dieną, ir per Tėvo dieną, ir per kitas šventes. Su mamos gimine visuomet ryšiai buvo glaudesni nei su tėčio žemaičio giminaičiais. Gal taip dažniausiai ir būna, kad vaikai linksta labiau į mamos pusę. Kai močiutė mirė, sodybą norėjome parduoti. Visgi po kelerių metų aš apsisprendžiau čia su šeima įsikurti. Šiame krašte palaidoti mano proseneliai, seneliai. Gal ir mama kada nors čia panorės sugrįžti. Mano prosenelė buvo Emilija Jusienė. Senelis Dovydėnas kilęs iš Subačiaus. Jutkonyse jo brolis Antanas gyveno. Taigi aplink visur daug giminių. Mano vyras vabalninkietis. Taigi šis kraštas ir jam nėra labai tolimas“, – apie šeimos geneologiją kalbėjo pašnekovė.
Pasiteiravus, kuo kaime verčiasi jų šeima, Vilma sakė, kad ji namuose ūkininkauja. Laiko dvi karves, įvairių paukščių, triušių. Jų sodybai priklauso 1 ha žemės. Dar 60 arų valdiškos nuomoja. Užsiaugina savo daržovių, prieskoninių žolelių, suslegia sūrių. Taigi darbo jai užtenka. Vyras – apsaugos darbuotojas, taip pat dar užsiima ir telefonų remontu. Jiedu augina sūnų Joną, kuris bus aštuntokas, ir dukrą Gabiją, būsimą pirmokę.
Pasak šios sodybos šeimininkės, inventorizacijos byloje parašyta, kad šis namas statytas 1927 metais. Jis priklausė Babickams. Čia jie gyveno iki 1961 metų. Vėliau iš jų sodybą nusipirko jos močiutė ir persikėlė čia iš vienkiemio.
„Šiuo metu Gindvilių kaime yra 14 sodybų. Dar kaimui priskiriami ir keli vienkiemiai. Be šeimininkų nėra nė vienos sodybos. Į dvi sodybas žmonės atvažiuoja tik vasarą. Viena sodyba remontuojama. Kas ten įsikurs, kol kas nežinia. Už kapinių yra vieno norvegų verslininko ūkis. Iš senųjų kaimo gyventojų belikę Bisliai, Petras Švelnė, Vacė Puronienė, Genutė Čiurlienė, Kaladės.
Žiemą, kai užpusto, kartais būna sunku nusigauti iki kelio į Jutkonis. Vis prašome seniūnijos pagalbos. Bendrus kaimo reikalus būtų lengviau tvarkyti įkūrus bendruomenę. Deja, šiais laikais kaimas jau kitoks. Stinga bendruomeniškumo. Greitas gyvenimo tempas iš visų reikalauja daug energijos ir jėgų. Kiekvienas labiau pats linkęs spręsti savo bėdas individualiai, mažiau norima bendrauti su aplinkiniais.
Bandome kaimą išjudinti. Mūsų kieme rengiame Užgavėnes, Jonines. Džiugu, kad kaimas šiuo metu tikrai labai atgijęs. Vasarą į mūsų kiemą kartais tiek vaikų prisirenka, kad net nebesuskaičiuoju“, – apie kaimo reikalus kalbėjo pašnekovė.
Vilma užaugo su dviem broliais. Vienas gyvena Kelmėje, o kitas – Anglijoje. Įsikurti kaime nė vienas nepanoro, bet seserį mielai aplanko.
„Čia gyvename mes ne prasčiau nei miestiečiai. Turime visus buities patogumus. Viena iš mano sąlygų apsigyvenant Gindviliuose ir buvo tie patogumai“, – prisipažino moteris.
Talačkų sodybos aplinka tvarkoma labai išmaniai ir kūrybiškai. Čia tarpusavyje dera ir senovė, ir šiuolaikiškumas, čia savo vietą originaliai panaudoti randa įvairūs seni rakandai. Visa tai sunku aprašyti. Geriausia savo akimis tuos aplinkos meniškus akcentus pamatyti. Tai vis Vilmos idėjos. Moteris turi menininkės gyslelę, net į dailės akademiją bandė stoti. Tik nepavykus baigė buhalterijos studijas.
Pavaišinti iš Vilmos daržo nuskintos žiomenės aromatinga arbata atsisveikiname su svetinga šeimininke ir skubame toliau pasidairyti po Gindvilius.
Prigijusi Gindviliuose
Pro sodo medžius, abipus kelio, vienas priešais kitą geltonuoja du panašūs namukai. Pasukame į vieno iš jų kiemą pasilabinti su kieme triūsiančia moterimi. Tai Vacė Puronienė, senesnės kartos kupiškėnams žinoma kaip kolūkio agronomė, vėliau dirbusi ir fermos vedėja.
Autorės nuotraukos
„Aš ne čionykštė. Esu kilusi iš Ukmergės rajono, Bartkuškių kaimo. Pagal paskyrimą atvykusi į šį kraštą dirbti pripratau, ištekėjau ir gyvenu iki šiol“, – prisistatė sodybos šeimininkė.
Pasidomėjus, kada įkurta ši sodyba, moteris papasakojo, kad vyro bobutė yra sakiusi, kad ją čia vienerių metukų tėvai parsinešė. Tai buvo apie 1898 metus. Tai yra senoji Vaitiekūnų sodyba. Vyro bobutė buvo Vaitiekūnaitė.
Sodyba priešais, kitoje kelio pusėje, Čiurlių. Genė Čiurlienė yra vyro giminaitė. Šiuo metu ji sodyboje būna vasarą. Dažniausiai po bulviakasio išvažiuoja pas dukrą į miestą. Tuomet ji, kaip artimiausia kaimynė, į tą sodybą vis akį užmetanti, kad neliktų be jokios priežiūros.
„Šiuo metu džiaugiuosi dvynių anūkų Kosto ir Igno draugija. Tai sūnaus, gyvenančio Kaune, atžalos. Berniukai jau septynerių metų. Tai raviu daržą ir mokau juos skaityti. Turiu ir dvi dukras bei dar tris anūkus. Dukros Vilniuje gyvena. Vyrą palaidojau prieš aštuonerius metus. Kai abu buvome sveiki ir stipresni, ūkininkavome. Karvių laikėme. Kai vyras visiškai pasiligojo ir atgulė ant patalo, tai atvažiavę vaikai visą fermą išpardavė, pinigus ant stalo padėjo ir pasakė, kad man vargti gana. Tapo lengviau, bet vyrą reikėjo slaugyti. Pakaitomis pagelbėjo man ir sūnus, ir dukros.
Dabar belikę tik daržai, braškynas, šuo Reksas. Žolė kasdien želia, pjauti vis reikia. Netrukus atvažiuos atostogauti viena iš dukterų. Bus lengviau. Anūkams duosiu užduotį sode vėjo nudraskytas šakas surinkti“, – pasakojo apie savo šeimą ir kasdieniškus rūpesčius V. Puronienė, lydėdama mus link mašinos.
Istorijos žiupsnis
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad Gindvilių kaimas greičiausiai susiformavo XVI a. Valakų reformos metu, nors pirmą kartą minimas tik 1603 metais ir tada vadinosi Rukšiais, bet jau vartotas ir naujasis pavadinimas – Gindviliai.
Istoriniai šaltiniai mini, kad 1704 metais šiame kaime buvo 12 dūmų (ūkių): Mykolo Pielės, Mykolo Purono, Kazimiero Matuliuko, Jurgio Pavienio, Jono Bagočiūno, Jurgio Isako, Motiejaus Dešriūno, Jono Šilinio, Kazimiero Terebo, Baltraus Laužiko, Stanislovo Vaitiekūno, Kristupo Šemeto.
Činčo mokestis tuomet už valaką siekė 8 talerius, prievolės: 10 svarų šukuotų linų, 1 žąsis, 2 vištos, 10 kiaušinių.
1785 metais Gindviliuose buvo 15 ūkių ir 100 gyventojų, 1820 metais – 22 ūkiai ir 181 gyventojas, 1898 metais – 40 sodybų ir 257 gyventojai.
1919–1950 metais Gindviliai priklausė Kupiškio valsčiaus Jutkonių seniūnijai. Buvo vienas didžiausių Kupiškio apylinkių kaimų. 1923 metais buvo 46 sodybos, kuriose gyveno 242 gyventojai. Tais metais ūkininkai nutarė skirstytis į vienkiemius. Matininkai Antanas Barzdenis ir Jonas Barkauskas žemę išdalijo 50 savininkų.
1922 metais Gindviliuose buvo įsteigta pradinė 3 skyrių mokykla. Ji veikė Petro Purono namuose. Mokytojavo Ona Stuknytė. 1925 metais kaimui keliantis į vienkiemius, dėl mokinių stokos mokykla buvo uždaryta, o jos inventorius perduotas naujai įkurtai Vėžionių pradžios mokyklai. 1947 metais gindviliečio Liobiko namuose įsteigtos Virbališkių mokyklos pradinės klasės. Jos veikė iki 1965 metų. Čia mokytojavo Aldona Čiurlytė ir Paulina Styrienė.
Kaimas labai nukentėjo 1944 liepos 27 dieną einant frontui. Sudegė 49 pastatai, 5 sodybos visiškai, žuvo 2 žmonės. Penki kaimo vyrai buvo paimti į sovietų kariuomenę. Neatlaikę baisių sąlygų kariuomenėje mirė Danielius ir Lionginas Petroniai. Kaimo kapeliuose palaidoti 1945–1946 metais žuvę partizanai L. Stančikas-Granadierius, L. Šaltis-Zigmantas, J. Viksva-Daktaras, P. Banionis-Rasputinas.
Garsesni žmonės ir vietovardžiai
„Kupiškėnų enciklopedija“ pateikia duomenų ir apie iš Gindvilių kilusius žinomesnius žmones. Čia yra kariškio Prano Purono (1899–199?), pedagogo Liongino Vaitiekūno (1902–1988), gamtos mokslų daktaro Teofilio Čiurlio, agrarinių mokslų daktaro Kaliksto Čiurlio, socialinių mokslų daktarės Birutės Čiurlytės-Jacevičienės, mokytojos Aldonos Čiurlytės, veterinarijos gydytojo Vlado Jusiaus, liaudies dainininko Povilo Varnausko gimtinė.
1936 metais užrašyti vietovardžiai: Airynė (kūdra), Aukštosios, Bolžos, Gaidimauskynė, Karčiamubalis, Lankelė, Lankos, Ožkalaukis, Paduobės, Paprūdė, Paravė, Sarulieknis (pievos), Balčiūnkiemis, I Lieknelis ir II Lieknelis (lieknai), Beržytė didžioji (alksnynas), Bindrupis, Graužė (upeliai), Čivyliškis, Gila, Klyviškės, Laibieji, Laukelis, Ožpievės, Pakapė, Raukšlaukis, Šmuiliukai (ariamoji žemė), Ketvirčiai, Ketvirtėliai, Platieji (rėžiai), Lapakasynė (kalnelis), didžioji Versmelė, mažoji Versmelė.
Šalia senųjų kaimo kapinaičių nedidelėje kalvelėje yra senkapiai („pagonių kapai“), o kitoje jų pusėje kalvelės kraštas vadintas Karalių kapais.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ