Nugi matus vis vorškį, vis kūdai volgiau, tai ir kėpenys sveiki buvo, nors ir šunį plaukuotų galajau prarytėn. Šindėn rėbjau pavolgiau biškį, limonado atsigėriau, kėpenys vėl kad užsidegė, visų pusiau sopuliai juosia. Pabūnu kiek ir kalanu su pirštu šonų.
Įlindau lovon, guliu ir misliu, kad silpstu. Tėp do linksma asu, tik va kažkokia pragaištis kūnan insisukė. Unt sveikotos tokia išsišiepala, vis sirginėju. Po ligoninas sanai volkiojos, sargu ir sargu. Buvau ir viškui nuslobus – širdės priepolis. Tik tik neažtryniau giltinai puodo. Kų Dievas mylia ir kryžėlį duoda, ale kokia čia meila, kad sirk ir sirk. Prisrunkiojau ir visokių žolalių, tik kė rimtai apisergi, raikia daktarų šauktis. Čielų gyvėnimų išvaitojau ligoninaj. Ba vaistų ilgas potalas, blogai.
Anųdėn va kabarokšt unt doktaro kėlių ir nuslobau. Oi, kiek ukolų prilaida šitų po skūru, gol bant kėliosdėšimt. Atsigavau ir vėl tik plūc ir pardribau, vaistai nujėma labai. Kėp ti susgydys, jėgu vieni ukolais, kiti ropalam gydžia. Nuveinu vaistinan, tai pusį tašės atsinašu ropėlių. Va tėp trupčiukas buteliuki vaistų, o kita vando, ir sugyk dabar. Geri daktarai, sasutas, tokė gluotni (švalnūs, malonūs), labai žiūria, ale neatitaiko liekarstvų. Nieko iš man nebar, tik lėžuvis do pokruta po gėrklį.
Gerai mono draugėlai, vaistų nei lašėlio nėr prarijus. Soko vis mon – dirbtėn nebijok, tai sveika būsi, soko, kad mono liga, tai jos sveikata. Pačion širdin duria – nei vėlnio iš tavį nėr, rudenį visi dirba, o tujen simuliuoji vis, tai kas ti bus? Guli ir guli – runkos kojos ažtirpsta, nigdi nepasilsasi. Vos ne kasdėn draugėla pasoko, kad unt veido ošen nė kiek neišsmukus, raudona kėp žiburys. Kviečia atait talkon bulbų kostėn.
O mon nei smirda, nei kvėpja dorbas (nerūpi). Bagaliu tik vaidint ligonį, nors ir potį gėrojį. Kų ti aš dirbsiu, kad nebasuslinkia kėliai, uždegimas sųnarių, tai labai rūpi sanitorijon nulaktėn, rodu pamatytėn, kėp ti žmonas gydžia. Pliauškiu pliauškiu par dienas su tu sasuti, kur purvų dada. Zumbiju kėp sapnys bradinys. Sanitorijoj gerai – niekas man nebėcina, guliu, miegu, kiek noriu. Ir unt šolto nebūnu, maistų padoro valgykla. Gėras smokas (skonis, gardumas) visų valgymų, tai sočiai užsikniaubus unt stolo prikemšu prikemšu, ot, tadu kad prisapnuoju, ir kų reiškia sapnai, išrokuoju ba sapninyko.
Išsisapnuoja sapnys – ir tu netikėk! Kad pilnaty sapnuojas, tikrai pildysis sapnys. Možų vaikų sapnuot – liga, vonagų sapnuok – liga. Oboliai kad prisisapnuoja, tai sopulius reiškia. Gyvulius sapnuoji, karves – unt bolio būs. Jėgu pasapnavai žuvį, neprijimnastis kokia bus, neik nė iš namų.
Ošen va kelinta naktis tų potį sapnuoju – linksta linksta mėdis ir kėman įgriūva, prošo įlaistėn, pavirsta gražiu vyrioku, žiūria priskišįs, akių nenulaidžia, skabint jau siekia. Kunigas soko – aina stonan moterystas tokia ir tokia margaita. Tadu preina vyriškas toks su kepaliušiu, kad pliušija manį botagu, purty purty pajėmįs už kaunieriaus. Ošen dainuoju – jėgu nori no man žinklo, jimk žėdėlį unt paminklo…
Nubundu prokaito visa išmušta, nėt gerklaj sūru, girdžiu, kad lyja smarkiai. Gol čia gėras sapnys – kokį vyriokų pravornų sanatorijoj susrasiu, gol pagaus do koks ženiklis. Jėgu su širdžiu, su kūnu jom atsiduosiu, tai bus patenkytas. Širdis mono do jauna, šlaunis možna paskrobyt (pačiupinėt). Jėgu kūnas su kūnu nesusglaudžia, tai soko – šolta žiemų. Ošen tai jau storaulyva, raikia dėl žėmos ne tik molkų kaitrių turėtėn.
Sokė mon draugėla, kas nusdėjo – bijo ir vėjo. Ale tu jieškok su žiburiu, nerasi žmogaus ba grieko, vis tiek bus sugriešijįs. Mat kai maži miršta, tai jė visi dungun aina, o kai sugriešijįs,¸tai vieni čisčiun (skaistyklon), kiti paklon. O kad ti vėlnias neįtrauktų, devynius unglius atogaliu runku parūkysiu vis parūkysiu ir vis sakysiu – no nečystų dvosių, no blogų akių. Ir kasryt tatulas maldalį prausiuntis kalbasiu – švįstas vandeni, tu nuplauk mono griekus.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ