Spakainas žmogus esi, kė nieko neturi, tai nieko ir neraikia. Trūk juoku, kai pamisliu apė smertį, guli sau grabi spakaina. Kol jaunas, stipras, laki laki, nieko nežiūri. Katro dabar stipra, visos sukrypį. Galva ir to nestipra, sopa, tai bijau ir iš namų išeitėn. Niekai auksas ir sidobras prėš dienas jaunystas.
Labai mon pritaria ir bobuta. Kė šilta diena, susada abudu su seneliu unt solalio pašalaj ir apė senybį visi kalbam, nėt plaukai kėlias unt galvos. Žiemų nobodžiau, vosarų tai vagi oran išeini vis, kitas gyvėnimas, neužsidorįs gryčioj.
Sunku buvį gyvint, sakydavį, būt gerai, kad vosarų numirtum, žiemų atgytum. Su tais darbais ažsiplūkį, nėt nematydavį vosaros. Ilga vosarų dėnos, trumpa naktės, nespėjo sutimt, jau ir apyaušris. Nėr gi golo ir darbų, būdavį, vosarų nusidirbi baisiausiai, skūra kaulaliai atlieka. Šidydavįs senėlis, kad žiemų raikia drūtos, o vosarų laibos pačios. Mat parėjai rugius pjovįs, agurko pavolgei su donyti, ir gerai.
Vosarų apstaisys, žiemų nuogas? Kas, nugi – grūdas. Aruodai senėlių klaty žiemų vosarų dienai dugno nerodį (netušti buvį). Žiemų dirbo, storojos dėl vosaros, o vosarų dėl žėmos. Nusimagzdavo bobuta iš siūlų lininių skaralas, vosarai drobinių punčėkų primagzdavo. Bant dujei skilundžiu ir do puslalį sudadavo. Dėl vosaros kiaulį tai sanagaly pjaudavį. Rugiapjūtai susičėdydavo ko nebūt, kad jau stipriau pavolgyt.
Apsivilkį drobiniais marškiniais kaip aniolai balti pjaudavo vyrai. Pirma šienų išpjauna, paskui rugius, tadu vasarojų. Sakydavį – šėnapjūtis unt kulnų lipa rugiapjūčiui. Būdavo laukas sudarytas unt trijų dalių: pūdymas, vasarojum ir rugiai žėminiai. Seniau pūdymais laikydavo žėmas dėl rugių sėjimo. Užaugdavo gi rugiai, nėt gražu žiūrėt, kėp mūras, uodas tarytum nosės neinkišt. Blokštiniai rugiai potys geriausi, mat rugius saklai tai bloškia unt kozilo pasdėjį, geriejė atsiskiria. Prė zakrastijos lungu našdavo visi mazgelius nosinalas, kad švįstais rugiais satų. Prė rugių, kad daugiau duonos išeitų, vikių dadavį.
Do tabastovia prė klatės baslys, pintala tabar, ale labai jau sana ir atmušta pintala (gelažyta, unt katros plokė dalgį). Būdavo, ataina dalgės paploktėn ir kaimynas, kad senėlio labjau jėma, kė išplaka, išpusto, neraikia muštė kėp su balanu. Gerai pusto dalgį va tėp: raikia nebraukt, kad ošmanus palinkt, brauk, kad jos nepasiektum, o jėgu ažbrauksi par ošmenis šitėp, nepjausi. Kė dalgė gerai išplakta, tai nesunkus pjovimas. Netekėjus saulalai išeidavį rugių pjautų. Bobuta pjaudavo vėnarunki dalgeli, kitoj runkoj turi grėbliukų medinį. Su grėbliuku pojemi, kirst kirst rugius ir pjauni. Kė dalgė ištaisyta, tai kai pjauni, nėt bumbų traukia. O kų gi darysi, pasisėdžia, parauda ir vėl pjauna. Vis prisimana bobuta kaimynų sūnėlį, pjaudavįs jis vienu runku, kitu tik švikš kešėnan, pasižiūria laikrodin, ir baigtas dorbas.
Rugius tai storodavos nupjautėn prėš švintų Onų. Kėno aukšti laukai, žvirgždynai, smėlynai, unksčiau pjauna, kolni, matai. Jėgu pavėluoti kadu, byra rugiai, tai tadu gi no ryto pjauna arba vakari, kai rasa užeina. Ir noktį pjaudavo, noktį atpuola jau rugiai, tai tadu ne tėp byra, susglaudžia, nebabyra grūdai.
Mono senėlis tai buvo pjovėjas vėtytas, o smagus! Ir stipras, panašdavo tris margas, viena, būdavo, unt pečių užsikabina, o dvijen po požasčiu. Vis man bora, ko su dalgi nebapjaunu, ar pajimt nebažinau už katro golo. Rūgoja, kad vis miegu kėp pinkias dienas rugius pjovus.
Ponisvieto, sanotuva ir mon jau artyn, visi galai prodada irtėn, tėp va galva kad nerami, kėp ir kai voras musių pjauna, birbimas toks ausys. Vokar kluonų išsipjoviau čianai va už gryčios po truptį, kiek sveikata laidžia, šindei iš ryto prodalgius išdaužiau. O dienų valkiojaus ba dorbo ir privargau kėp rugius pjovus. Bagaliu tik paniūniuotėn: rugėliai linksmi laiškuoja, auga… Toks yr jir posakis, kas kur skuba, negi rugiai byra? Grėžėla griežia grėš grėš varškės, o kom, vaikom, tai rugiai ir šėmat geri bus. Raikia ait pasklausytėn iš arčiau.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ