Ne vienas užsukęs į Kupiškio centrinį paštą, atkreipė dėmesį į susikaupusį vyruką, kruopščiai vedžiojantį raides ant balto popieriaus lapo ir užklijuotame voke išsiunčiantį savo mintis tik jam vienam žinomam adresatui. Labiausiai tikėtina versija, jog ramus ir rimtas Mutkūnų (Kupiškio r.) kaimo gyventojas 34-erių Giedrius Lapinskas ilgus laiškus rašo vis dar ieškomai gyvenimo draugei.
Keletą kartų per savaitę Giedrius atkulniuoja pėsčiomis į miestą. Apsiperka parduotuvėse, parašo ir išsiunčia laiškus, stebi pakankamai judrų miesto gyvenimą ir vėl sukaria 6 kilometrus namolio. Su mama, rugsėjį švęsiančia savo 71-ąjį gimtadienį, tvarkosi nedideliame ūkelyje, kuris yra jų pragyvenimo šaltinis. Daugumą darbų atlieka savomis rankomis, tad rūpesčių, ypač karštuoju metų laiku, netrūksta. Todėl nenuostabu, kad vyras labai pasigenda jaunos šeimininkės, pagalbininkės darbuose, o ir šiaip dviese linksmiau gyventi, kasdienybė kaime tuomet ne tokia niūri atrodo.
Baigęs Jonavos profesinę-techninę mokyklą ir įgijęs mūrininko, betonuotojo, dailidės kvalifikaciją, G. Lapinskas kokį pusmetį dirbo valdiškame darbe, o netekęs jo, sugrįžo tėviškėn pas mamą.
Mutkūnų kaime jo bendraamžių nedaug. Čia ramiai srovena gyvenimas, dauguma jau sukūrę šeimas, tad išsvajotos nuotakos net neverta dairytis po apylinkes. Didesniuose jaunimo susibūrimus mieste Giedriui retai tenka apsilankyti, nes vasaros darbymetis prispaudžia, o ir šiaip tykaus būdo vyriškiui ne prie širdies geriančiųjų kompanijos ar pernelyg drąsios šiuolaikinės panelės. “Svarbiausia, kad rimta būtų,” – išsako pagrindinį reikalavimą dailiosios lyties atstovei. Amžius ar išvaizda, pasirodo, ne taip svarbu, juk užvis didžiausia vertybė – žmogaus gerumas.
Atėjus apsisprendimo metui geriausia Giedriaus patarėja – mama. Mamos nuomonė vyrui labai svarbi, gyvenimiška senolės patirtis teikia pasitikėjimo ir jis mano, kad motina niekada neprieštaraus tinkamai partijai.
Pašnekovas prisimena pora atvejų, kai laiškų draugės panūdo apsilankyti jo namuose. Viena jų, sužavėta skelbimu laikraštyje, prisipažino niekada neturėsianti vaikų, o gyvenimą norinti praleisti dviese. Giedriaus mamai tokia marti nė pro kur netiko.
Antroji, taip pat perskaičiusi žinutę apskrities spaudoje, atvyko iš Panevėžio, su savimi turėdama nemenką kraitį – keturis vaikus. Gerokai vyresnė moteris taip pat nepatiko motinai, o ir jis pats sakosi, norįs pradėti šeimyninį gyvenimą, kaip ir dera, nuo pradžių.
Tačiau jaunikis iš Mutkūnų nenuleidžia rankų. Ne viename laikraštyje jau mirgėjo jo skelbimai pažinčių skyrelyje. Laiškai – vienintelė galimybė bendrauti su tolėliau gyvenančiomis moterimis. Telefono kaime neturi, automobilio taip pat nevairuoja, o kadaise turėtą dviratį mieste niekdariai nugvelbė. “Mėgstu daug rašyti, – sako Giedrius. – Kartais mintys viename lape nesutelpa. Man nereikia jokių juodraščių. Tiesiog pasakoju apie save ir moteriškes prisistatyti prašau.”
Ką dažniausiai atskleidžia apie save? Sugyvenamo charakterio, rimtai žiūrintis į gyvenimą, tylus, santūrus. Valgyt gaminti irgi moka, sako, badu nemirtų. Prie darbo irgi ne paskutinis. Žodžiu, paprastas gyvenimas, kaip ir daugelio vyrų kaime. Giedrius neturi kažkokių ypatingų pomėgių: laisvalaikiu laikraščius skaito, per televiziją futbolą, krepšinį pažiūri. Pramogoms laiko pritrūksta, romantikai potraukio nėra. Tačiau, pasidairius į bendraamžius, pavydu darosi: visi susiporavę, atžalas augina. “Reikia per vasarą susirast, – nusprendė pašnekovas. – Namai nemaži, vietos visiems užteks, o rimta žmonikė ir su mama sugyventų.”
Draugystei, anot G. Lapinsko, daug laiko nereikia: pusmečio užtenka įsitikinti, kad geras žmogus šalia. Meile pašnekovas neabejoja, tik ne visiems šypsosi sėkmė. Užtai ir siunčia į laikraščius pažinčių skelbimus. “Kas ieško, tas susitinka, – įsitikinęs vyriškis. – Per ilgą laiką visvien turi pasisekti… Juk ir sportininkams ne visada sekasi. Pergalės jiems taip pat tenka palaukti.” Ir žino Giedrius – išauš vieną dieną pergalinga diena: ateis į jo namus rimta šeimininkė, mamai įtiks, jį patį džiugins ir juo rūpinsis. “Labai svarbu neprarasti vilties ir optimizmo”, – užbaigė pokalbį pašnekovas ir, grįždamas namo, neabejotinai žvilgtelėjo į savo pašto dėžutę.
——-
Autorius: Gaila Matulytė