Jei pasiligojote ir prireikė medicininės pagalbos, į Virbališkių medicinos punkto slaugytoją kreipkitės telefonu ir prašykite, kad ji atvyktų į namus, nes ir sveikam nusigauti į medicinos punktą nelengva.
O jau turinčiam nors ir nedidelių judėjimo sutrikimų ten vykti nepatartina, nes nei prieisit, nei privažiuosit.
Pusantro šimto žingsnelių
Problemas dažniausiai pastebime tada, kai su jomis susiduriame. Taip atsitiko ir šį kartą. Kai artimam žmogui, smarkiai susižeidus koją, prireikė kasdien ją pertverti, girdėdama ir žinodama sunkią medikų padėtį – krizę – nusprendžiau geranoriškai padėti abiem pusėms.
Automobiliu nuvykau į medicinos punktą pasitikrinti, ar slaugytoja neatostogauja ir pasisiūliau ligonę atgabenti. Slaugytoja Rasa Grybauskienė pasakė: „Ką jūs, čia su automobiliu neprivažiuosite, o sužeista koja ligonis neprieis. Aš atvyksiu į namus.“ Žinoma, reikia tik džiaugtis tokiu slaugytojos pareigingumu porą savaičių vykti pas ligonę ir vykdyti gydytojo paskyrimus. Virbališkiuose ir aplinkiniuose šios slaugytojos aptarnaujamuose kaimuose gyvena ne vienas garbaus amžiaus ar sunkokai judantis ligonis, kuriam patekti į šias patalpas arba neįmanoma, arba labai sunku. Tai gal slaugytoja turėtų būti aprūpinta mobiliu medicinos punktu? Pati pabandžiau įveikti prieigas prie medicinos punkto visais takais ir takeliais. Visur atstumas beveik toks pat – daugiau nei pusantro šimto mano moteriškų žingsnių apžėlusiais žole, krūmų beužgožiamais takais. Atrodo, kas čia tie trys šimtai žingsnelių, bet garbaus amžiaus sulaukusiam žmogui ar kokios ligos kamuojamam, tai jau tikrai daug. Tik niekada sunkiau nesirgę to gali nesuprasti. Išeitis – slaugytojos supratingumas.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Emilija PAMARNACKAITĖ