Ar dažnai pasidomime, kaip gyvena mūsų kaimynai? Kada pasiteiraujame apie jų sveikatą, paklausiame, kuo jiems galėtume padėti? Visų šių žodžių ir žmogiškosios pagalbos itin trūksta Subačiaus gyventojai Alei Vickuvienei. Tačiau didžiausios pagalbos šiai moteriai reikia iš specialistų – socialinių darbuotojų.
Negali pakilti iš patalo
Šios gyvenvietės pakraštyje, nuošaliau nuo kelio, stovi A. Vickuvienės namas. Einant žole apaugusiu ir mažai pramintu takeliu, prieš akis iškyla jau griūti pradedantis jos būstas. Kaimynams patarus, garsiai beldžiu į langus, kol galiausiai išgirstu silpnai iš vidaus sklindantį balsą ir kvietimą užeiti. Niekam nepasitikus prie durų, subatėnę randu nuošaliausiame namo kambaryje – virtuvėje, kurioje ji miega. Lovoje gulinčiai moteriai padedu pakilti iš patalo, nes ji pati jau beveik mėnesį sunkiai begali judėti. „Pereinu per gryčią ir galva jau svaigsta, – pasakojo ligonė. Būna tokių dienų, kuomet net iš lovos pakilti neįstengiu – bandau iš jos išlipti, pargriūnu, nebeatsikeliu nuo grindų, tad ten prasivartau, kol vėl pagaliau įstengiu pasiekti patalą“.
Vaikščioti ji negali, tačiau žmogui juk valgyti kažką vis tiek reikia. Apsižvalgau – virdulio nėra, šaldytuvo taip pat, o dujinė viryklė sugedusi. Parduotuvė, namų slenkstį sunkiai peržengti galinčiai moteriai, yra nepasiekiama. „Nueikite ir pasakykite tolimiems mano kaimynams Aldonai ir Pranui Šereikiams, kad esu jiems neapsakomai dėkinga už pagalbą, kurią jie man suteikia, – prašė moteris. Jei ne šie geradariai, tuomet šiame pasaulyje manęs jau seniai nebebūtų“.
Maistą nešą ne tik ligonei, bet ir jos šunims
Aldona ir Pranas pasakojo, kad prieš mėnesį, nors A. Vickuvienė skundėsi sveikata, tačiau vaikščioti dar galėjo. Kaimynai matydavo ją praeinančią gatvele, o kartais – lėtai pravažiuojančią dviračiu. Ir taip šlubuojanti Alės sveikata pašlijo dar labiau prieš beveik dvejus metus mirus jos vyrui. Tačiau šį mėnesį net kelios subatėnę kankinačios ligos ėmė greičiau progresuoti. Aldona, pastebėjusi, kad toje pačioje gatvėje gyvenančios moters sveikata pablogėjo, nuėjo jos aplankyti. Prabėgo jau ne viena savaitė, o A. Šereikienė šią ligonę vis dar lanko. „Gaila, kai matau, jog žmogus kenčia ir negali savimi pasirūpinti, – kalbėjo kaimynė. Negi liksi abejingas žmogaus kančiai?“ Ji kasdien aplanko ligonę, atneša maisto ne tik Alei, bet ir jos dviem badaujantiems šunims, kurių ligonė nenori atsisakyti.
Nesutaria
„Ši moteris jokių giminių neturi, – sakė A. Šereikienė. Artimiausia – jos mirusio vyro sesuo, gyvenanti toli nuo Subačiaus“. Teisingas posakis, kad, kai nematai, tuomet ir širdies neskauda. Kiti kaimynai su A. Vickuviene, galima sakyti, visai nebendrauja. Vieni sako, kad apie ligonės pablogėjusią sveikatą nieko nežinoję, o ir pati Alė nesikreipusi su pagalbos prašymu. Kiti kaimynai teigia, kad šios subatėnės charakteris anaiptol nėra iš lengvųjų, todėl jie su ja ir neužmezgantys draugiškų santykių. „Tiesa, kad Alė mėgsta papriekaištauti, nes esame ir patys tai patyrę, tačiau reikia suprasti, kad dėl to kalta šios moters liga, pažeidusi ir nervų ląsteles“, – teigė P. Šereikis.
Namų nepaliks
Žinoma, keletą sykių pagelbėti nėra sunku, tačiau kasdien sergėti mažai pažįstamą ligonę kaimynams tikrai nepriklauso. Aldona tvirtino, kad jai visai nesunku atnešti ligonei valgyti. Tačiau nemažai streso Šereikiai patiria tuomet, kai kaimynė atsisako valgyti, prastai jaučiasi ir skundžiasi nepakeliamais skausmais. Tokiais atvejais ponas Pranas negaili savo laisvo laiko ir veža Alę pas gydytojus ne tik į Kupiškį, bet ir į Panevėžį. Tenai vyras ją vedžioja pas įvairius specialistus. “ Praeitą kartą, kai buvome Panevėžyje, A. Vickuvienė kiekvieno sutikto žmogaus klausė, kodėl jai taip skauda, ar ir kiti žmonės jaučiantys tokius pačius sunkumus“, – pasakojo Pranas. Per vieną mėnesį Šereikiai net tris kartus yra kvietę greitąją pagalbą, tačiau kaimynė vis atsisakydavo gultis į ligoninę. „Nenoriu, kad mano namus kas nors apiplėštų ar langus išdaužytų“, – taip savo pasirinkimą negyventi senelių globos namuose ir nesigydyti ligoninėje argumentavo pati negalios kamuojama moteris.
Pinigai – vaistams
Tądien, kai „Kupiškėnų mintys“ lankėsi pas ją, moteris ką tik buvo grįžusi iš Kupiškio, kur pas gydytojus ją nuvežė kaimynas Jonas Kazlauskas. Du vaistų ryšulėlius prie savęs glaudžianti moteris sakė, kad už juos sumokėjusi netoli dviejų šimtų litų, todėl nežinanti, kaip ji išgyvens toliau, kuomet per mėnesį gauna tik 400 litų.
Subačiaus seniūnijos seniūnas Vidmantas Paliulis teigė, jog ši situacija jam yra seniai žinoma. Kadangi dar visai neseniai moteris vaikščiojo, todėl ypatingas dėmesys jai nebuvo skiriamas. Prieš keletą dienų pas V. Paliulį atėjęs P. Šereikis pranešė, kad moteriai reikia skubios specialistų pagalbos. „Pasiūlėme A. Vickuvienei pabūti slaugos skyriuje, tačiau ji kategoriškai atsisakė, o prievarta juk nepriversi“, – susidariusią situaciją komentavo seniūnas.
Subačiaus seniūnijos socialinė darbuotoja Rima Ragauskienė prisiminė, kad birželio mėnesį buvo kreiptasi į Kupiškio rajono savivaldybės Globos ir rūpybos skyrių, tačiau tąkart Taryba nepaskyrė socialinio darbuotojo šiai moteriai prižiūrėti. Šis sprendimas buvo argumentuotas tuo, kad A. Vickuvienė dar gali vaikščioti ir savimi pasirūpinti, todėl nuspręsta, kad pagalba jai nėra būtina. Moters sveikatai pablogėjus, prieš savaitę ją prižiūrėti buvo paskirta socialinę pašalpą gaunanti moteris, kuri už minėtąją pašalpą turi atidirbti tam tiktą valandų skaičių viešųjų darbų. Kyla klausimas, kodėl sunkiai sergančią moterį turi prižiūrėti ne savo srities specialistas?
V. Paliulis teigė, kad šiuo metu stinga specialistų, kurie galėtų pasirūpinti ligone. R. Ragauskienė sakė, kad A. Vickuvienės tinkamai prižiūrėti tikrai negalės jai šiuo metu paskirta moteris, tačiau, anot jos, dabar tai yra vienintelė išeitis subatėnei nors šiek tiek pagelbėti.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“.
——-
Autorius: Sonata MOGYLAITĖ