Pirmadienio popietę rajono padange nuslinkęs debesėlis kiek pakrapino laukus. Tačiau tie lietaus lašeliai išgaravo tą pačią akimirką. Todėl pasukus viešnagėn pas Keginių ir kitų vietovių sodiečius, kitokio pokalbio, negu apie juos varginančius karščius, ir negalėjo būti.
Pristigs žolės – duos šieno
Šiaip nemėgstantis bėdoti Puožo kaimo ūkininkas Stasys Šerelis pripažino, kad šie metai jų ūkiui – sunkūs. Turėjo atsėti žiemos šalčių sunaikintus žolynus, visus 70 hektarų žieminių rapsų, pusšimtį hektarų kviečių. Pasak pašnekovo, ankstyvesnės sėjos vasarojus, nors ir seniai lietaus gavęs, atrodo dar pusėtinai, tačiau pievos nuo sausros smarkiai nukentėjusios. Didelei galvijų bandai iki šiol teįstengta paruošti tik penktadalį reikiamo pašarų kiekio. Tačiau ūkininkas nėra garantuotas, kad turimas šienainis, šienas bus pajudintas tik gyvulius uždarius į tvartą. Dalį šių atsargų gali tekti sušerti dar liepą, kol bent kiek pašoks atolas, – juk meteorologai pranašauja, kad orai atvės ir vis dėlto bus lietaus.
Pastaraisiais metais pieno ūkį plėtojantis ūkininkas S. Šerelis dar nenuogąstavo, jog dėl pašarų stokos gali tekti mažinti karvių. Vis dėlto esanti galimybė aprūpinti bandą pašaru, nes turi ne vieną šimtą hektarų javų, kurių dalį ir aukosiąs pašarui. Augalininkystės sąskaita gelbėsime pieno ūkį, – atskleidė jis numatytą išeitį iš nesitikėtos padėties spąstų.
Sausra jau kirto ir per kišenę. Pastarosiomis dienomis pieno primelžiama net ketvirtadaliu mažiau, nes karvės nebepriėda kiek norėtų žolės ir yra alinamos karščio.
Tokia situacija, ką čia daugiau ir bepridursi, – dalijosi savo rūpesčiais su “Mintimis„ vienas iš stambesnių rajono ūkininkų.
Pastaruoju metu S. Šerelio pieno ūkyje jau kone septyniasdešimt karvių. Su telyčiomis, veršiais ir veršeliais bandoje 130 gyvulių. Pusės tūkstančio hektarų ūkį tvarkantis šeimininkas žiniasklaidai sakė, jog, iš pradžių užsiėmusi vien augalininkyste, pastaraisiais metais jo šeima su keliais pagalbininkais tvarkosi mišraus tipo ūkyje, o koks jis būsiantis tolimesnėje perspektyvoje, daug lems ir būsimo žemės ūkio produkcijos gamintojo situacija.
Dabar vis dėlto labiau dėmesys sutelktas pieno ūkiui. Karvės kelinta žiema laikomos šalto tipo tvarte. Pagal pasirinktąją programą skirtos paramos lėšomis atnaujinta melžimo įranga, įrengtas vandentiekis, per trejus metus tikisi turėti ir visą technikos komplektą šienainiui ruošti. Šią vasarą vytintos žolės rulonavimo techniką dar tenka samdytis. Bet nepigus grėblis-vartytuvas jau įsigytas, ir inžinerinį išsilavinimą turintis ūkininkas S. Šerelis mano, kad turi neprastą daiktą.
Iki Žolinės dar yra laiko
Keginiuose gyvenantys Genovaitė ir Tautvilas Muntrimai sakė, kad vasarą, nors ir daugiau darbų, tačiau turi ir atokvėpio, nes Utenos kolegijoje verslo vadybą studijuojantis sūnus Dainius dabar atostogauja ir daug jiems pagelbsti.
Šeimininkas pridūrė, jog šioje vietovėje ir jo giminės šaknys, ir net pasididžiavo, kad Joniškio krašte gyvenančios uošvės garbingo jubiliejaus vaišėms bus jo darytas alus.
Dvidešimt penkiuose hektaruose jau visas dešimtmetis ūkininkaujantys Muntrimai sakė, jog šešioms karvėms žiemą išliuobti dar trūksta pašaro, tačiau iki Žolinės, su kuria seniau tik ir baigdavosi šienapjūtė, dar visas mėnuo ir tikriausiai pavyks šieno gyvuliams prirankioti.
T. Muntrimas neslėpė, jog yra pasipiktinęs pieno supirkėjų užmačia ir tokioje sunkioje kaimiečiams situacijoje už pieno kilogramą mokėti trimis centais mažiau. Apskritai pavienininkai kelių karvių laikytojai su pieno kainomis kelinti metai skriaudžiami. Apie pigesnį šią vasarą pieną, jo nuomone, neturėtų būti nė minties, nes ne tik su pašarais striuka, bet ir priežiūros rūpesčių apsčiai. Jų gyvuliams vanduo gabenamas iš prūdo, mažiausiai tris kartus per dieną reikia jo karvėms pasiūlyti.
Taip labai nebesiplėšo
Panašūs rūpesčiai ir Muntrimų kaimynų – Reginos ir Juliaus Laužikų. Trys karvės, du veršiai, trys kiaulės, – apibūdino savo ūkį pastarieji keginiečiai.
Laužikai sakė, jog kiek atidėlioję savo apsisprendimą perleisti ūkininkavimą sūnui Dangiručiui, tačiau maną, kad dar bus suspėję pasinaudoti ES tokiam atvejui numatytomis išmokomis. Tad belaikys tik savo reikmėms reikalingą ūkelį. Buvusi ilgametė pradinių klasių mokytoja R. Laužikienė užsiminė, jog įpratinusi savo šeimą valgyti tik naminę duoną, todėl ją kepanti ir dabar. Duonutei kasmet augina ir keliasdešimt arų rugių. Sodybą puošti gėlėmis nuo seniai įpratusi moteris pridūrė, kad nepamiršta ir vaistažolių paruošti. Liepžiedžiai – tai iš savosiose sodybose, esančiose abipus kelio, brandžių šių medžių. Moteris sakė, jog šią vasarą tenka vandenį taupyti. Gyvuliams, augalams skirtas šulinys neretai papildomas atgabentuoju iš tvenkinio vandeniu. O kuris maistui – tai maistui.
Bulvės dar neišlėpusios
Keginių vienkiemyje gyvenantys Vanda ir Alvydas Lazauskai pas juos lankantis užsiminė, jog sausringą vasarą nemažas jiems rūpestis – privežti gyvuliams vandens. Gabenasi jo net iš Naivių. Ūkininkas Jonas Žilinskas vandens iš giluminio šulinio nepardavinėja, tereikia tik atsiskaityti už vandeniui pompuoti sunaudojamą elektrą. Pasak Lazauskų, karštomis dienomis gyvuliams reikia daug vandens, viena telyčia ir šešis kibirus per vieną girdymą išgeria, ji užtat ir maukale vadinama.
Kartu su dukters šeima gyvenanti Ona Šerelienė sakė, kad per savo amžiaus 83-ejus metus įsiminė įvairių vasarų, tačiau tokios, gamtą ir visa kas gyva alinančios, kaitros ir sausros tikrai neprisimenanti. Tačiau moteris stebėjosi, jog ir tokiomis sąlygomis netoli sodybos augančios bulvės, pašariniai runkeliai dar nėra išleipę, matyt, palaiko gerai įtręšta žemė. Tik va, bulves kolorado vabalų lervos jau puola. Reikia jas nupurkšti.
A. Lazauskas sakė, kad nesąs kiek reikšmingesnis ūkininkas. Pagrindinė darbo jėga – traktorius MTZ-80, su kuriuo ir žemę įdirba, ir pievas nušienauja, ir viską susiveža. Jis manąs, kad ir šiemet šešioms karvėms ir dviem telyčiom per likusį vasaros laiką dar prirankiosiąs pašaro.
Kaip sakoma, kiekviename kieme – vis kiti pasibėdojimai, tačiau su gaidele, jog bus ir išeitis.
Puožo kaimo ūkininkas Stasys Šerelis aprodė šiemet įsygyt lenkišką grėblį-vartytuvą.
Keginių senbuviai Genovaitė ir Tautvilas Muntrimai visas dešimtmetis laiko šešias karves, susipirko visą techniką lauko darbams ir javų derliui nuimti.
Laužikų sodybos Keginiuose – abipus kelio. Liepžiedžius skynę Regina ir Julius sakė, kad apsisprendę ūkininkauti tik savo reikmėms.
Vanda ir Alvydas Lazauskai sakė, kad jų šeima pragyvena iš pajamų už parduodamą pieną. Ona Šerelienė stebėjosi, jog kelinti metai iš eilės žemdirbiams labai nepalankios vasaros.
Gintaro Jurgėlo nuotraukos palyginti nemad
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ