Ši Motinos diena išskirtinė ir ypatinga bus Šimonių seniūnijos Šernupio kaimo gyventojai Janinai Sabalienei.
Penktadienį Lietuvos Respublikos prezidentūroje vykusiame šventiniame renginyje ji kartu su kitomis šalies mamomis Prezidento Gitano Nausėdos apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Penkis vaikus užauginusi, garbaus amžiaus sulaukusi Janina visoms Mamoms jų šventės proga labiausiai linkėjo vieno – nenutolti nuo tikėjimo tiesų. „Tikėjimas – tai kelialapis, einant gyvenimo keliu“, – pabrėžė J. Sabalienė.
Jurga BANIONIENĖ
Laukė su nerimu
Su Janina bendravome per nuotolį. Šiandien ji apsistojusi pas dukrą Liną Kauno rajone, tad viena kitą matydamos kompiuterio ekranuose ir pasikalbėjome.
Iki šiol visą laiką J. Sabalienė gyveno savo vyro gimtinėje, Šernupio kaime, senutėliame visą šimtą metų skaičiuojančiame name. Vienoje jo pusėje įsikūrusi ji, kitoje – dukra Laima Bubinienė su šeima. Po ligos nutarė kiek pailsėti pas dukrą Liną. Tačiau Janina jau sakė planuojanti grįžti namo, rūpi, kaip viskas pavasariui atėjus sužaliavo, krosnies kurti sušilus nebereikės, tad ir darbo mažiau.
Janina visai neseniai, balandžio 5-ąją, atšventė 91 metų gimtadienį. Žvali, humoro jausmo nestokojanti ilgaamžė, kai kalbėjomės savaitės pradžioje, teigė, kad jaudulio dėl laukiančios kelionės į prezidentūrą yra nemažai. Sužinojusi, kad bus apdovanota, ir nudžiugo, ir nustebo.
„Čia toks dalykas, ne visiems papuola. Tik kojos mano netikę, labai jaudinuosi, kam reikėjo visus trukdyti. Vaikai ruošiasi ir mane ruošia. Jaudinuosi, ar pajėgsiu viską atlaikyti, truputį nedrąsu“, – kalbėjo pašnekovė.
Paklausta, ar Motinos diena yra jos laukiama šventė, Janina susigraudino. Labai svarbu tą dieną jai į bažnyčią nueiti, be abejo, džiugina ir vaikų dėmesys, gėlių žiedai. Tik kad jie dar nuo senolės nuo gimtadienio nespėjo nuvysti.
Įskiepytos vertybės
J. Sabalienė su vyru Jonu užaugino penkis vaikus. Vyriausias sūnus Algimantas gyvena Vilniuje, yra baigęs Žemės ūkio akademiją, dabar jau gauna išankstinę pensiją. Dukra Jolita įsikūrusi Kauno rajone, Raudondvaryje, taip pat baigė Žemės ūkio akademiją, dirba matininke. Dalia gyvena arčiau, Panevėžyje, darbuojasi Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Lina gyvena Kauno rajone. Šimoniečiams gerai pažįstama L. Bubinienė – šios seniūnijos socialinė darbuotoja.
J. Sabalienė džiaugiasi vienuolika anūkų ir trimis proanūkiais. Šeši anūkai jau baigę mokslus ir dirba.
Augindami vaikus, Sabaliai nuo mažens juos skatino gerai mokytis, būti visuomeniškiems, patriotiškiems. Šeimoje vaikams buvo skiepijamos katalikiškos vertybės, net ir sunkiais sovietiniais metais visi laikėsi religinių švenčių tradicijų, jas puoselėjo. Vaikai tėvų buvo išmokyti visų ūkio darbų, meilės žmogui, tėviškei, gamtai, knygai.
Penkias atžalas išauklėjusi Janina prisipažino, kad gimdydama pirmą sūnų sakė, kad daugiau tikrai nebe. Bet antras nėštumas didelio streso nebekėlė. Kad laukiasi trečio vaiko, teigė pradžioje net nesupratusi. Kai gydytoja patvirtino, šią žinią priėmė ramiai, gal dėl to ir dukra buvo rami ir gera. Tuo metu sunkiai susirgo vyras. Pašnekovė tada sau prisiekė, kad jei tik vyras sugis, viską ištvers. Taip ir įvyko. Paskui šeimoje gimė dar dvi dukros.
„Dabar ir turiu visus penkis. Kartais atrodydavo, kaip kokia audra užeina, prapulsiu, bet praeidavo ir vėl viskas gerai“, – kalbėjo J. Sabalienė.
Janinos vyro Jono nebėra jau 11 metų. Pasak jos, vyras daug dirbo, šeimą išlaikė, bet suspėdavo ir vakaronėse dalyvauti, grodavo bandonija.
Senolė pabrėžė, kad pačiai, mokslų mažai ragavusiai, buvo labai svarbu, kad vaikai įgytų išsilavinimą.
„Apie kitką ir negalvojau. Aukštąjį baigęs žmogus būna šiek tiek kitoniškesnis, mandagesnis“, – sakė Janina.
Ji vaikams stengėsi skirti kuo daugiau laiko. Nėra praleidusi nė vieno tėvų susirinkimo, su mokytojais daug bendravo dėl vaikų mokslų. Griežtesnio žodžio auklėjant vaikus, anot Janinos, nereikėjo, visi klausė, mergaitės iš mokyklos grįžę visada atskubėdavo mamai į pagalbą, išmokytos buvo visus darbus dirbti.
Sunkiausia auginant vaikus buvo jų ligos. O jų būta tikrai nemažai, daug gydytojų aplankyta. Bet visi užaugo. Dabar gera visų dėmesio sulaukti. Kai suvažiuoja gausi giminė, ir vaikai, ir anūkai, ir proanūkiai, jau daugiau nei dvidešimt žmonių.
Ši Motinos diena – kitaip
Janinos dukra L. Kluonienė pritarė, kad mama tikrai aktyviai bendravo su mokykla, rūpinosi vaikų mokslais. „Mes gyvenome nuo mokyklos per penkis kilometrus, neturėjome automobilio, nuvažiuoti iki jos tikrai būdavo sunku, bet mama į visus tėvų susirinkimus atvykdavo, jai visada buvo įdomu, kaip mums sekasi“, – pasakojo Lina.
Anot pašnekovės, mama išmokė daugybės dalykų, įskiepijo vertybes, kuriomis vadovaujasi. Viena jų – santūrumas, kad nereikia skubėti girtis, pinigų švaistyti įvairiems blizgučiams.
„Jos dėka atsirado ir artimas santykis su žeme. Mes gyvename priemiestyje, gal ir nereikėtų daržiuko, bet, matyt, kiekvienam lietuviui įaugę į kraują nors kelias žemės vageles turėti salotoms užsiauginti. Taip ir mes visi, net ir Dalia, gyvendama daugiabučiame name už savo langų turi kampelį, kur žolę pjauna, medelius prižiūri“, – kalbėjo L. Kluonienė.
Mama šiuo metu besirūpinanti Lina džiaugėsi, kad ji labai šviesaus proto, dažnai mėgsta pasakoti prisiminimus. O buvimas kartu – tikras malonumas, Janinai visuomet viskas gerai, niekuo nesiskundžia.
Lina baigė Žemės ūkio akademiją, labai norėjo ten mokytis, nes čia studijavo brolis ir sesuo. Bet svarstė stoti ir į mediciną. Tapo miškų inžiniere, pagal specialybę neteko dirbti, šiuo metu dirba apskaitininke. Turi tris vaikus. Vienas sūnus jau baigęs mokslus, kitas baigs šiemet, dukra pasirinko veterinarinę mediciną.
Motinos dieną, pasak Linos, kas tik gali, suvažiuoja pas mamą į Šernupio kaimą. Ne visada visiems pavyksta atvykti, pirmi atskuba tie, kuriems arčiau.
Šiemet tik viskas bus kiek kitaip, sekmadienį planuoja eiti į bažnyčią, išsikepti pyragą, pasigaminti šventinius pietus savo namuose, Kauno rajone, kartu su mama.
L. Kluonienė džiaugėsi, kad vaikai ją irgi visuomet nustebina gėlėmis, o štai pernai padarė staigmeną – vietoje gėlių puokštės pakvietė į mišką, nuėjus gal tris kilometrus, parodė miške prie kelio žydinčią šilagėlę.
„Nesu mūsų miške jos mačiusi. Tai turbūt buvo vienintelė šilagėlė, ir vaikai ją netyčia rado“, – su jauduliu kalbėjo Lina.
Visoms mamoms L. Kluonienė linkėjo būti aplankytoms savo vaikų – nebūtinai susitikti gyvai, bent pasikalbėti, kad būtų visos prisimintos.
Gyvenimo takai
J. Sabalienė gimė ir augo Julijos ir Kazimiero Merkių šeimoje Šernupio kaime. Buvo mažiausia tarp trijų vyresniųjų brolių. Janinos senelis (mamos Julijos tėtis) yra žinomas Kupiškio krašto knygnešys Petras Juodakys, močiutė Ona Juodakienė tarpukariu buvo žinoma kaip Kupiškio miestelio visuomenininkė, tradicijų puoselėtoja.
Pirmi devyneri Janinos vaikystės metai prabėgo nerūpestingai. Tėvai jau buvo įsikūrę Rygoje, turėjo nuosavą verslą, bet per Pirmąjį pasaulinį karą teko bėgti iš Rygos ir grįžti į Lietuvą. Jie kūrėsi Šernupio kaime, statėsi namus, augino gyvulius, kartu su vaikais dirbo, puošė sodybą. Dvejus metus Janina lankė pradinę kaimo mokyklą, į kurią reikėdavo toli eiti pėsčiomis. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1940 m. liepą šeimą ištiko didelė nelaimė – miško ežere, netoli namų, nuskendo du vyresni broliai Petras ir Povilas, liko Janina su vyresniu 14 metų broliu Juozu. Dėl sunkios šeimos situacijos ir karo Janinos tėvai nebeleido į mokslus. Pablogėjo tėvo sveikata, karo neramumai baugino. Maža mergaitė rašyti, skaityti mokėsi namuose. Šeimai teko išgyventi visus sunkumus – į namus miško pakraštyje ateidavo partizanai, buvo priglaudę ir vokiečių belaisvių šeimą su dviem mažamečiais vaikais, rusų kariuomenės pabėgėlius tėvą ir sūnų, kilusius iš Turkmėnijos. Janinos tėvų, ypač mamos Julijos, vertybės, užuojauta ir pagalba karo belaisviams ir pabėgėliams kareiviams, gražus bendravimas ir pagalba kaimynams, meilė giminaičiams, Lietuvai persidavė ir paliko pėdsakus tolimesnei Janinos pasaulėžiūrai.
1957 m. Janina ištekėjo už kaimyno Jono Sabalio. Sunkiu sovietiniu laikotarpiu moteris neapleido bažnyčios, aktyviai dalyvavo bažnytinėje, taip pat vaikų mokyklų veikloje. Šeimoje augo penki vaikai, tad dirbti kolūkyje jai teko mažai, tačiau sumanumo ūkininkaujant moteriai niekada netrūko.
Visuomet buvo puiki namų šeimininkė, itin darbšti, draugiška, bendraujanti, kaimyniška, visuomeniška. Turėjo savų pomėgių – mezgė, siuvo, verpė, taip aprūpindavo šeimą šiltais drabužiais.
Apie mamą – dukros
Janinos dukra Jolita Zigmantienė kalbėjo: „Nežinau, ar mes bent susilygiavom su ja. Pralenkti nepralenkėm. Matėme mamos labai didelę atsakomybę auginant nemažą vaikų būrelį. Buvom visada sočiai ir skaniai pavalgę. Maistas beveik visas buvo užaugintas namų ūkyje. Tėtis dirbdavo kiauras dienas kolūkyje ir gaudavo menką algą, prisidurdavome pardavę mamos ir tėčio dėka užaugintus galvijus. Juos tėvai augino iki 76 metų, kol pradėjome raginti, kad nebevargtų su gyvuliais. Aišku ir mes, vaikai, labai prisidėdavom prie visų ūkio darbų, nes mama mums jų skirdavo daug. Nelabai patiko, geriau būdavo knygas skaityti, šį skaitymo pomėgį taip pat perėmėme iš tėvų. Mes labai klausėme mamos. Abu tėvai mums buvo didžiulis autoritetas. Labai didelę stiprybę mama turėjo politiniame gyvenime. Vis trys vyresnieji nebuvome net spaliukais, nes mama kategoriškai to nenorėjo. Iš vaikystės liko prisiminimas: mama, grįžtanti iš rytinio karvių melžimo su puokštėmis lauko gėlų. Darbų rutinoj spėdavo ir jų paskinti. O vasaromis kiekvieną sekmadienį su mama dviračiais mindavome į bažnyčią, kuri buvo už penkių kilometrų. Iki šiol man tikroji bažnyčia – Šimonių.“
Pakalbinome ir kitą Janinos dukrą L. Bubinienę. Ji džiaugėsi, kad mamos, nors ir garbaus amžiaus, sveikata nebloga. Tik vaikščioti sunkiau, akys nebe taip gerai mato.
„Mama tikrai mažai per savo gyvenimą yra ligoninėse gulėjusi, gal gamta suteikė stiprybės, ji myli kiekvieną gėlės žiedą, viską pastebi, kas kur išsprogo, pražydo, domisi, kaip sodybą tvarkome. Mūsų namui 2024 metais bus 100 metų, jis mano senelio statytas“, – pasakojo L. Bubinienė.
Be to, kad yra labai pastabi ir žingeidi, anot Laimos, mama visada buvo ir yra didelė optimistė, turi humoro jausmą, mėgsta įvairius susibūrimus, šventes, renginius. Labai vaišinga.
„Jei kas ateina į kiemą, visus vaišina. Ir dabar dar tą patį daro, svečiui užsukus tuoj arbatą kaičia. Mėgsta skaityti. Jaunystėje tam daug laiko neturėjo, reikėjo vaikus auginti, po tėčio mirties, kai laikas liko tik jai, knyga buvo jos geriausia dienos palydovė. Visuomet buvo be galo darbšti, labai gyvulius mylėjo, taip pat ir puiki šeimininkė, duoną, pyragus kepdavo, mokėjo ir visokius mėsos gaminius paruošti. Ir mane to išmokė“, – džiaugėsi L. Bubinienė.
Ji – pati jauniausia šeimos atžala. Tarp Laimos ir brolio 14 metų skirtumas. Augo su dvejais metais vyresne seserimi Lina. Tačiau puikiai pamena, kaip namie laukdavo iš studijų grįžtančių vyresniųjų, šokdavo broliui į glėbį.
„Aš, pagrandukė, buvau abiejų tėvų numylėta, man buvo labai gerai“, – šypsojosi pašnekovė.
Pati L. Bubinienė irgi džiaugiasi trimis atžalomis. Visi vaikai jai – kaip dovana. Jauniausios atžalos susilaukusi būdama 40 metų, ji papasakojo įdomų sutapimą – mamą jos mama irgi gimdė tokio pat amžiaus, mama Laimą – taip pat 40 metų sulaukusi.
Linos mama iki šiol pasakoja senas istorijas, susijusias su tėvų, draugų, giminaičių gyvenimais. Dalį atsiminimų Laima stengiasi užrašyti.
Iš J. Sabalienės atsiminimų
,,Jau su trimis vaikeliais sunkiai kabinamės, kad išgyventume. Daliai būnant metukų, į namus įveda elektrą, tuo metu susirgau nervų liga, mažąją Dalią palikau globoti uošvienei. Vilniuje priraudojau visas kertes, kaip man gaila buvo palikti vaikus. Daktarai pamato, kad raudu, ir pagrasina namo išrašyti, vėl bijau. Taigi po dviejų mėnesių gydymo ligoninėje grįžtu namo iš sostinės, bet, deja, sveikata blogesnė nei prieš gydymą. Susirgau gastritu, nieko valgyti nebegalėjau, būdavo bloga nevalgius, bloga pavalgius… Šią ligą išsigydžiau tik alijošiaus sultimis, jas sumaišius su tokiu pat kiekiu medaus, gerdama mišinį iš ryto, taip pagijau.
Kolūkyje pradėjo mokėti už darbadienius, jau šiek tiek tapo lengviau ir sveikata po truputį gerėjo. Palikusi vaikus namie važiuodavau į kolūkį dirbti. Kartą darbe pasibaidė arklys ir iškritau iš ratų, tik apvertęs ratus sustojo. Baisiai susitrenkiau iškritusi iš vežimo, rėkiau, kiek galėjau, skaudėjo visą kūną nuo galvos iki kulnų, bet visgi nuvažiavau toliau dirbti.
Vaikai augo, darbai tekėjo sava vaga, aš mėgavausi gyvenimu tokiu, koks jis buvo. Netikėta žinia – gal trečią mėnesį sužinojau, kad turėsime naują šeimos narį. Aš lyg ir nustebau, pasimečiau, kad mūsų žmogus, o mes jo nelaukiam. Tai buvo Lina, augo tyliai, ramiai, buvo tyki. Visi vaikai man buvo laikomi labai pagarboj – tiesiog mažos ir labai brangios asmenybės. Kai gimė penktas vaikas, Laima, labai bijojau, kaip visus vaikus reikės išleisti į mokyklą, tai yra viską supirkti. Taigi tėvas eidavo į darbą, o aš su vaikais būdavau namie, visada be poilsio. Sunkiai susirgo mama, susergu ir aš, ašaros upeliais pliaupia, pasikelt iš patalo negaliu. Jolita laksto, valgyt niekam nepadaro, Algis atsineša sau skilandžio, norit valgykit, norit šokinėkit. Kai grįžta tėvas iš darbo, veja visus prie šieno, o pats valgęs ar nepavalgęs vėl į namų ūkio darbus įsisuka. Tada man buvo patys sunkiausi metai, kaip tada reikėjo, kad kas padėtų, Dieve mano, aš jau galvot nieko nebegalėjau, bet liga praėjo, aš vėl ant kojų – ir man geriau, ir kitiems lengviau.“