LAURA LALAITĖ: „NESUPRANTU, KODĖL KASININKO PROFESIJA NUVERTINAMA“

Darbas prekybos centre prie kasos – sunkus ir atsakingas. Reikia dirbti ilgas darbo valandas, nuolat būti geranoriškam, mandagiam, paslaugiam ir kantriam, o reikalui esant pasitelkti ir diplomatiją, toleranciją.

Prekybos centre „Maxima“ Kupiškyje dirbanti Laura Lalaitė į darbą eina kaip į šventę ir su klientais bendrauja taip, kaip norėtų, kad su ja būtų bendraujama. Praeitas mėnuo Laurai buvo ypatingas. Dėl klientų teigiamų atsiliepimų mergina išrinkta mėnesio klientų heroje.

L. Lalaitė papasakojo, kaip sekasi suderinti darbą ir mokslus, kas padeda atsipalaiduoti po sunkios dienos ir kodėl Kupiškyje gera gyventi.

Kristina VALYTĖ

Pateko į geriausių devintuką

„Noriu pasidžiaugti labai paslaugia, kantria pardavėja, kuri šiandien aptarnavo. Pirmiausia dėmesį patraukė šios pardavėjos bendravimas su stovėjusiais prieš mane pirkėjais, kurie buvo sumaišę prekes. Pardavėja, ramindama pirkėjus, maloniai juos pakalbino, greitai perskaičiavo, sutvarkė. Man geranoriškai atsakė į rūpimus klausimus apie prekes su akcija. Nuoširdi padėka šiai jaunutei, paslaugiai kasininkei“, – tokie klientų komplimentai skrieja L. Lalaitei.

Klientų herojės apdovanojimas, anot Lauros, yra labai ypatingas, mat jis kiekvieną mėnesį skiriamas visos Lietuvos mastu. Įvertinus prekybos tinklo „Maxima“ klientų internetu, mobiliąja programėle ar telefonu atsiųstus atsiliepimus išrenkami 9 klientams dėmesingiausi mėnesio darbuotojai, kuriems skiriama papildoma materialinė paskata. Laura sužinojusi, jog pateko į geriausių darbuotojų devintuką, iš laimės net susigraudino.

„Nežinau, kokie konkretūs klientai man atsidėkojo, atsiliepimai juk anoniminiai. Žinoma, smagu gauti tokį apdovanojimą. Niekuomet to nesitikėjau, tiesiog dirbau savo darbą, ir tiek. Jokios paslapties čia nėra, bendrauju su žmonėmis taip, kaip norėčiau, kad su manimi bendrautų.

Man buvo skirta 300 eurų paskatinamoji premija, už ją ketinu įsigyti fotoaparatą. Visą laiką patiko fotografuoti gamtos vaizdus, gyvūnus, tai darydavau telefonu, dabar išbandysiu naujas galimybes“, – šypsojosi Laura.

Žinia apie klientų numylėtą kupiškėnę kasininkę žaibiškai paplito ir internete. Pašnekovė sulaukė ne vien palaikymo. Teko atlaikyti kandžių komentarų laviną.

„Dauguma griežia dantį, kodėl aš tokį darbą dirbu ir nieko aukščiau nesiekiu. Nesuprantu, kodėl kasininko profesija nuvertinama. Mano nuomone, kokį darbą bedirbtum, šlavėjo ar prezidento, bet koks darbas yra nelengvas ir atsakingas“, – teigė L. Lalaitė.

Klientai praminė „gerąja pardavėja“

Trečius metus Kupiškyje kasininke dirbanti mergina tvirtino, kad ja tapo tada, kai baigusi maisto produktų technologijos studijas Utenos kolegijoje grįžo į gimtąjį Kupiškį ieškoti darbo.

„Žinojau, kad baigusi studijas pagal diplomą darbo čia tikriausiai negausiu, bet net nebuvo minties negrįžti į Kupiškį. Čia gera, ramu. Čia mano tėvai, teta, pusbroliai, visa, kas man brangu.

Kasininkės darbas nebuvo naujiena, nes jau esu anksčiau dirbusi Panevėžyje. Greitai įsiliejau į kolektyvą, nebijojau atsakomybės, pritapau. Mano darbas toks, kad nuolat turiu bendrauti su klientais. Atsilaisvinus savitarnos kasai turiu informuoti klientus, jei kyla neaiškumų, pagelbėti. Ypač vyresniems žmonėms sunku prie savitarnos kasos priprasti, tai mano darbas jiems parodyti, ką ir kur spausti, žodžiu, pamokyti. Negaliu sakyti, kad klientai nedėkingi, dažnai sulaukiu nuoširdžiai sakomo „ačiū“.

Ne kartą esu girdėjusi klientus eilėje besikalbančius. Sako: „O, žiūrėk, geroji pardavėja dirba.“ Vadinasi, žmonės džiaugiasi, jie patenkinti mano aptarnavimu. Šiame darbe būtina ne tik pagarba klientui, bet ir sąžiningumas. Jei matau, kad klientui dokumentai, pinigai iš kišenės iškrito, nenutyliu, pasakau. Juokauju, kad kartais nukritus monetai ant žemės jau vien iš dzingtelėjimo galiu atspėti, kokios vertės toji moneta“, – šypsojosi Laura ir pridūrė, kad jos darbe monotonijos mažai, kur kas daugiau įvairovės, nes kasdien bendrauja su skirtingais žmonėmis.

Laura Lalaitė trečius metus dirba kasininke prekybos centre ir į darbą eina kaip į šventę. Lauros atsidavimą darbui vertina ir pirkėjai, už malonų aptarnavimą padėkoja ne tik žodžiu, bet ir raštu, anonimiškai.
Autorės nuotraukos

Kaupia žinias

Dėl jaunos išvaizdos 28 metų darbuotoja dažnai palaikoma mokine, praktikante. Būna ir tokių dienų, kad vienas kitas gerbėjas ir akį pamerkia.

„Dažnai sulaukiu iš artimųjų replikų, kada parvesiu tėvams žentą. Aš niekur neskubu. Kol kas vaikinams nelabai ir liktų laiko, nes esu per daug užimta, darbus derinu su mokslu. Mokausi socialinio darbuotojo padėjėjos specialybės Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje.

Dirbu pagal slenkantį grafiką. Keturias dienas dirbu, tada turiu tiek pat poilsio dienų. Nesakau, ir kad grįžusi po 12 valandų darbo būnu tokia pat energinga ir komunikabili, dažniausiai noriu tylos ir ramybės, pabūti viena. Atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos padeda naminiai augintiniai, turiu šunį ir katę. Naktimis nesapnuoju, kad skaičiuoju pinigus, bet kartais iki užmigdama nuodugniai pergalvoju, kiek daug per dieną visko nutiko, ką galėjau padaryti geriau. Laisvadieniais pasineriu į valgių gamybą. Obuolių pyragu lepinu tėvus, o pusbroliai užsiprašo mano firminių vištienos kepsnelių. Maisto gamybos žinias teko pritaikyti tada, kai prekybos centre kurį laiką pavadavau virėją (Laura yra įgijusi ir virėjos profesiją Kupiškio ir technologijos verslo mokykloje – aut. past.).

Suderinti mokslus su darbu pavyksta, nes mokomės nuotoliniu būdu. Jei, pavyzdžiui, man į darbą reikia 11 valandą ryte, tai dar spėju keliose pamokose pabūti, užduotis susirinkti“, – pasakojo L. Lalaitė.

Mokytis socialinio darbuotojo padėjėjo specialybės Laura nusprendė, kaip pati sako, „dėl savęs“, su mintimi, kad galbūt vėliau baigti mokslai pravers.

„Diplomas dar niekam nepamaišė. Man gera ir įdomu bendrauti su vyresniais žmonėmis, noriu jiems padėti. Iš esmės nesudėtinga bendrauti su bet kokio amžiaus klientais, lengvai randu bendrą kalbą. Nors kažkada tokia drąsa negalėjau pasigirti“, – sakė mergina.

Ji mano, kad ugdyti drąsą turbūt labiausiai padėjo savanorystė, kai Kupiškio rajone buvo įgyvendinamas konsultacijų ir iniciatyvų centro „Tavo laikas“ projektas „Prisėsk prie manęs“. Tada ne tik daug bendravo su rajono gyventojais, bet ir išklausė intensyvius psichologijos kursus.

„Anksčiau nemokėjau valdyti emocijų, labai greitai pasimesdavau, išsigąsdavau. Savanoriška patirtis mane išmokė nebijoti sunkumų. Nuo 2011 metų devynerius metus iš eilės buvau ir Kupiškio triatlono savanorė“, – pridūrė Laura.

Aukštupėnuose gyvenančios pašnekovės nuomone, negalima sakyti, kad Kupiškyje niekas nevyksta, kad miestas nyksta, yra nepatrauklus jaunimui. Priešingai – miestas po truputį atsinaujina. Atnaujinta centrinė miesto aikštė, atsirado vandens motorlaivių varžybos, įsikūrė privati klinika, mieste dygsta baseinas.

„Kupiškyje gera ir ramu, viskas čia pat, greitai pasiekiama. Čia gera gyventi“, – pokalbį užbaigė Laura.