Svetur apsilankius
Pandemija mus įsuko į uždarą, nesibaigiantį ratą – pailsėti, atitrūkti nuo kasdienybės, pakeisti aplinką būtina. Ir tam nereikia viso mėnesio atostogų. Pakanka kad ir kelių laisvų dienų. Ištaikius tokią progą ir turint nuosavą automobilį galima susiplanuoti individualų maršrutą – ne tokį, kokį siūlo kelionių agentūros, bet tokį, koks labiausiai patinka.
Šį kartą su bendraminčių kompanija septynias dienas pavažinėjome po kaimyninę Lenkiją maršrutu Kupiškis–Augustavas–Varšuva–Zakopanė–Balstogė–Kupiškis.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Legendomis apipintas iškyšulys
Zakopanės kalnų kurortas Pietų Lenkijoje mėgstama lietuvių lankyti vietovė, į kurią netingint galima nulėkti kad ir per savaitgalį. Nuo Kupiškio iki Zakopanės automobiliu maždaug 12 valandų kelio, tad penktadienio vakarą išvažiavus iš namų, kitos dienos rytą jau galima pasitikti Tatrų kalnų apsuptame mieste. Apsilankyti šiame kurorte ir buvo pagrindinis kelionės tikslas, bet kartu norėjome pamatyti daugiau vietovių, objektų, o važiavome su mažamečiais vaikais, tad pirmiausia sustojome pernakvoti Augustavo mieste.
Ankstyvą rytą patraukėme Varšuvos link. Rytas buvo kiek ūkanotas, o ir mes dar tokie mieguisti, tad nutarėme, kad būtų gerai prieš kelionę šiek tiek pramankštinti kojas, pasivaikščioti po gamtą (nors vieną ežerą pamatyti, nes Augustavas žinomas kaip devynių ežerų miestas).
Greitai nusigavome prie netoliese stūksančio Rospudos ežero pakrantės iškyšulio Goła Zośka. Pavadinimas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „nuoga Zoska“ (Zoska, Zosia – populiarūs lenkiški vardai – aut. past.) ir taip yra ne be reikalo.
Goła Zośka kyšulys Augustave.
Autorės nuotraukos
Ši vieta apipinta įvairiomis legendomis. Viena jų pasakoja, kad toje vietoje nuskendo mergina, norėjusi pastumti ant seklumos užplaukusį vainikėlį ir netikėtai įslydusi į ežerą, o kita legenda byloja apie merginą, kuri nužudyta už tai, kad karo metais pamilo priešų karininką.
Ežero pakrantėje stovi ir nuogos į kitą ežero krantą žiūrinčios merginos skulptūra. Rašoma, kad ji pagaminta iš pusketvirtos tonos smiltainio, o jos autorius – anapus Atlanto gyvenantis, iš Augustavo kilęs menininkas Waldemar Dziekoński.
Goła Zośka kyšulys tikrai lankoma, turistų pamėgta vieta. Tai matyti ne tik iš pakrantėje su automobiliniais nameliais atvykusių keliautojų, bet ir iš paskui mus sekiojusio pulko laukinių ančių, kurios tik ir dairėsi, ar neturime joms atnešę kokių nors skanėstų.
Išmaniojo telefono navigacija rodė, kad į sostinę bus maždaug keturių valandų kelias, bet užtrukome kiek ilgiau, mat kelis kartus patekome į spūstį. Išties akivaizdu, kad kelių infrastruktūra Lenkijoje sparčiai plėtojama. Apskritai šios šalies keliais tikrai nėra kuo skųstis, tiesiami nauji keliai, greitkeliai. Važiuodami spėliojome, kad maždaug po 2–3 metų susisiekimas čia bus dar greitesnis ir patogesnis.
Ūžiantis sostinės senamiestis.
Kelionė metro ir skrandžio sriuba
Atvykę į Varšuvą turėjome laisvą pusdienį, tad nusprendėme pašmirinėti po jos senamiestį. Kadangi svečių namai, kuriuose apsistojome, buvo gana toli nuo miesto centro, nutarėme iki ten keliauti metro. Tokiame dideliame mieste šis susisiekimo būdas labai populiarus.
Požeminis greitasis traukinys kursuoja kas porą minučių, bilietai gana pigūs (20 minučių bilietas kainuoja beveik 4 zlotus, arba mažiau nei 1 eurą), o ir į norimą vietą atvykstama žaibiškai greitai, tik nepražiopsok išlipti savoje stotelėje.
Centre lankytinų objektų daug ir visi jie tikrai įspūdingi. Sąrašas būtų tikrai ilgas, bet turbūt labiausiai įstrigo Nacionalinio operos teatro pastatas, Krošinskių rūmai. Ir tos senamiesčio auros, tų pojūčių neaprašysi, reikia tai pačiam pajusti. Pusdienio paklaidžiojimo mums tikrai neužteko, nes visko apeiti per tiek laiko neįmanoma.
Kadangi viena pagrindinių kelionės siekiamybių buvo iš arčiau susipažinti su architektūra (mat Lietuvos ir Lenkijos istorijos kadaise buvo labai tampriai susijusios), mūsų žvilgsnius prikaustė karališkoji Varšuvos pilis – istorinė Abiejų Tautų Respublikos rezidencija.
Varšuvos barbakanas.
Įspūdingas ir Varšuvos barbakanas – senamiesčio gynybinė dalis. Rašoma, kad jis panaudotas tik kartą, ginantis nuo švedų karių XVII amžiuje. Ne kartą išgriautas ir atstatytas barbakanas šiandien yra populiari, amatininkus, menininkus pritraukianti vieta.
Varšuvos karališkoji pilis.
Varšuvos senamiestis nusėtas kavinėmis, restoranais, o gundantys kvapai erzina tuščius pilvus. Tokių kaip mes, išalkusių turistų, ten – tūkstančiai, tad laisvo staliuko teko ilgokai palaukti.
Pasirinkome tradicinę lenkišką virtuvę ir kavinę, kurios interjeras ir patiekalai atrodo taip, tarytum būtum pas močiutę. Stalas apklotas nertomis servetėlėmis, sienos nukrautos knygomis, lempų gaubtai pinti iš laikraščių, o per televizorių rodo animacinį filmą „Bolekas ir Lolekas“.
Varšuvos centre vakarais kavinėse galima pasiklausyti įvairiausių žanrų atlikėjų
Lenkiška virtuvė išties soti. Čia labai populiarūs virtiniai su įvairiais įdarais, vadinamieji „pierogai“, valgomi kaip ir pas mus su grietinės arba spirgučių užpilu.
Taip pat paragavome bulvinių blynų, tik jie čia patiekiami su guliašu.
Dažnai rekomenduojama paragauti ir „flaki“ sriubos. Pagrindinis šios sriubos ingredientas – juostelėmis pjaustytas jautienos skrandis.
Taip pat į tradicinių virtuvės patiekalų sąrašą įrašyta ir rūgšti „žurek“ sriuba, kurios pagrindiniai sudedamieji komponentai yra rauginti ruginiai miltai, rūkyta mėsa.
Užsisakėme ir labai gardaus karšto vaisinio kompoto.
Gurkšnodami jį spėliojome, kokia čia paslaptis, kad jis toks paprastas ir kartu labai gardus. Greičiausiai į kompotą buvo įberta gvazdikėlių, gėrimui suteikiančių savotišką meduolio prieskonį.
Kavinėse patiekalai nebrangūs. Sočiai prisikirtę už vakarienę Varšuvos centre sumokėjome palyginti nedaug. Už penkis asmenis – tik 130 zlotų (trisdešimt eurų).
Kalno viršūnėje pasitiko alpinistės ožkos
Kitos dienos rytą nurūkome Zakopanės kryptimi. Riedėdami magistrale laukėme tos akimirkos, kada gi pro langą pamatysime pirmus kalnus.
Zakopanė – kurortas su vaizdu už milijoną.
Kalvotas kraštovaizdis mus pasitiko Krokuvos apylinkėse, o toliau kalnų kalnelių vis daugėjo ir važiuodami vingiuotais kalvotais keliais aukštyn žemyn jutome, kaip kiekvieną kartą kylant į įkalnę ir leidžiantis į nuokalnę dėl besikeičiančio slėgio užgula ausis.
Nebetoli pagrindinio kelionės taško sustoję ir išlipę vienoje pakelės degalinėje supratome, kad vienmarškiniai čia pražūsime. Kalnuose kur kas vėsiau nei lygumose. Džiaugėmės, kad į lagaminus prisidėjome ne vasarinių, o šiltų drabužių.
O tokios aprangos tikrai reikėjo, mat visas dienas kalnuose lijo ir taip gausiai, kad jau po pirmos viešnagės paros per miestą tekanti siaura upelio vaga virto plačia garsiai šniokščiančia upe, o šaligatviu su paprastais sportiniais batais sausai nepereisi.
Piemuo gano aveles.
Optimistiškas nusiteikimas įlipti savo jėgomis kartu su ikimokyklinio amžiaus atžalomis bent į vieną kalną dingo, todėl ieškojome kitų alternatyvų.
Viršūnių, į kurias galima užlipti, Zakopanės apylinkėse tikrai yra ne viena.
Mes pabuvome dviejose – Gubaluvkos ir Kasprovo viršūnėse. Gubaluvkos viršūnė palyginti neaukšta, kiek aukštesnė nei kilometro.
Pasirodo, į šį kalną galima užvažiuoti automobiliu. Važiuoti buvo labai įdomu ir kartu neramu, nes kylant į kalną aukštyn automobilis dėl pakitusio oro slėgio ėmė kriuksėti, o navigacijos ryšys vietomis nutrūkdavo. O ir kalno viršūnėje pasijutome keistai.
Kadangi diena buvo lietinga ir debesuota, iš viršaus žvelgiant žemyn nieko nesimatė – viskas skendėjo rūke. Vaizdas atrodė tikrai mistiškas.
Tatrų peizažas. Zakopanė.
Užtat kitą dieną, kai kėlėmės į Kasprovo viršūnę (ji laikoma labiausiai turistų lankoma viršūne Tatrų kalnuose), patyrėme kitokių nuotykių. Nebegausiai lijo, pats kilimo procesas irgi buvo savotiškai ekstremalus, mat kėlėmės keltuvais.
Keltuvo, vienu metu talpinančio iki trisdešimt žmonių, bilietas pirmyn į 1 987 metrų aukščio viršukalnę ir atgal vienam asmeniui kainavo 99 zlotus, t. y. apytikriai daugiau nei dvidešimt eurų. Vaikams kaina truputį mažesnė – 79 zlotai.
Keltuvu keltis verta ne tik dėl to, kad viršūnę pasiektum komfortiškai ar bent kad įveiktum aukščio baimę. Visai kitu rakursu pamatomi kalnai.
Iš paukščio skrydžio tie kalnai nebeatrodo galingai baugūs. Trobelės kalnuose, kalnų upeliai, ežerai, miškai – taip neaprėpiama ir taip gražu, kad į tokį gamtos paveikslą, rodos, žiūrėti niekada nenusibos. Būdamas aukštai virš kalnų supranti, kad prieš visą šitą kalnų didybę esi… niekas.
Pasiekę kalno viršūnę pakilome virš debesų. Pačioje viršukalnėje buvo šalta, smarkiai ūžavo vėjas. Stebėjome, kaip jis vienus debesis nupučia, o kitus atplukdo.
Kalnų ožkos be vargo žolę skabo ir dviejų kilometrų aukštyje.
Kalno viršūnėje linksmai laigo ožkų kaimenės. Raguotosios žolę skabo ir turistų nesibaido, tik jų paglostyti nepatartina, nes tokių alpinizmo įgūdžių, kaip jos, neturime, nuo stačios kalno viršūnės galima kaipmat nudardėti.
Žadą atimantis vaizdas žvelgiant iš Kasprovo viršūnės.
Kasprovo viršūnė ypatinga ir tuo, kad per ją eina Lenkijos ir Slovakijos siena. Netgi sakoma, kad šioje viršūnėje galima vienu metu pabūti abiejose valstybėse. Kažkada čia buvęs ir sienos kirtimo punktas.
Tokių ir panašių, vairuotojus apie pavojų įspėjančių ženklų Zakopanėje galima dažnai pamatyti.
Viešint Zakopanėje nuodėmė būtų neišbandyti ten siūlomų terminio vandens pramogų, tad apsilankėme vietos vandens pramogų parke, teikiančiame šią kalnų kurortams būdingą paslaugą. Lauke garuojančiame baseine, jei būtų galima, norėtųsi mirkti ištisą dieną. Ne tik dėl malonių pojūčių, bet ir dėl nuostabaus kalnų peizažo.
Pasakiška Pieninų kalnų apsupta Niedzicos pilis.
Šiame krašte verta aplankyti ir Niedzicos pilį, tik ten kalnynas jau kitas – Pieninų. Ši, ant 300 metrų aukščio kalvos stūksanti, pilis dar kitaip vadinama Dunajeco pilimi nuo to paties pavadinimo upės.
Vietiniai sako, kad geriausia lauktuvių dovana iš Zakopanės apylinkių yra kalnų sūris –„oscypek“.
Sakoma, kad geriausios lauktuvės iš Zakopanės – Tatrų kalnų sūris. Tokių sūrių kioskelių ten – kur tik pasisuksi.
Šis produktas, pagamintas iš kalvotose vietovėse besiganančių avių ir karvių pieno (idealiausiu atveju – vien tik avies pieno), spaudžiamas verpstės pavidalo formose su įvairiais ornamentais, būna parūkytas. Gardžiausia tokį sūrį skanauti apystorėmis riekelėmis supjaustytą, apkeptą, su rūgštoka spanguolių uogiene.
Tramvajų dundesys Krokuvoje ir apsipirkimas Balstogėje
Po trijų parų viešnagės Zakopanėje išdardėjome į Krokuvą. Kaip tik buvo Rugsėjo pirmoji. Gatvėse pilna iš mokyklos einančių pasipuošusių mokinių. Sunku buvo patikėti, kad jau ruduo.
Vavelio pilies katedra.
Čia orai kur kas palankesni. Nieko nelaukę nuėjome apžiūrėti karališkosios Vavelio pilies. Apeiti šiai piliai prireikė nemažai laiko. Didelį įspūdį paliko pilies katedros bokštai, erdvus pilies kiemas ir Krokuvos miesto panorama, žvelgiant iš pilies tvirtovės, čia pat tekanti Vysla.
Vaikščiodami po miestą ne kartą susidūrėme su elgetaujančiais žmonėmis, prašančiais pinigų. Atsakius, kad kalbame tik angliškai ir rusiškai, jie teigė galintys bendrauti ir šiomis kalbomis.
Buvome truputį šokiruoti. Vis dėlto priėjome prie išvados, kad toks jų darbas – kaulyti iš turistų pinigų – nelengvas.
Po Krokuvą labai populiaru keliauti tramvajumi. Bilieto kaina simbolinė, o ir toks keliavimo būdas aplinkai palankesnis, palyginti su autobusais. Nors žadėjome kuo daugiau vaikščioti pėsčiomis, tačiau vaikščiodami po miestą pernelyg toli nuklydome į šoną, tad nenorėdami naktinėti, į centrą grįžome būtent šia transporto priemone.
Apaštalų Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Krokuvoje.
Jei Zakopanėje buvome apsistoję kalnų namelio tipo viešbutyje su vaizdu į kalnus, tai čia gavome kuklius apartamentus pačiame Krokuvos senamiestyje, žydų kvartale, tad vakarojimo nuotaikos buvo visiškai kitokios. Iki pat vėlumos kavinėse grojo žydiška muzika, girdėjosi ilgi žmonių pašnekesiai, o tas šurmulys nė kiek netrukdė, suteikė savotiškai jaukų foną.
Panoraminis Chencinos (Chęciny) miestelio vaizdas.
Iš Krokuvos patraukėme į paskutinę stotelę – Balstogę. Laukė beveik 500 kilometrų kelias, o kad didžioji dienos dalis neprabėgtų vien sėdint automobilyje, pakeliui užsukome pamatyti Chencinų pilies.
Chencinų (Chęciny) pilis.
Įdomu tai, kad lipant į kalną, ant kurio ši pilis stovi, galima apžiūrėti medinių skulptūrų ekspoziciją, kurioje yra ir Steponas Batoras – Lietuvos didysis kunigaikštis, kadaise valdęs Lenkiją ir, kaip šaltiniai teigia, vienodai gerbęs tiek lenkų, tiek lietuvių teises.
Balstogę pasiekėme tik prietemoje. Kadangi apsipirkti Lenkijoje kur kas pigiau nei pas mus, šis miestas jau seniai tapęs lankoma lietuvių vieta, ne ką mažiau masinančia nei Augustavas ar Suvalkai. Kad neprisipirktume ko nereikia, kaip tik turėjome laisvą vakarą susidaryti pirkinių sąrašui ir paskirstyti savo biudžetui.
Ryte nuvažiavome į Balstogės turgų. Eurus pavyko išsikeisti labai geru kursu (1 euras – 4, 46 zlotai). Kainos nedidelės, tad einant apsipirkti ir tiksliai žinant, ko nori, ir jei kiekiai dideli, galima nemažai sutaupyti. O ir su pardavėjais turguje įmanoma susikalbėti rusų kalba, tik jie atsako lenkiškai.
Užsukome ir į kelias maisto prekių parduotuves. Mūsų skaičiavimais, daugiausia sutaupoma perkant skalbimo priemones, sauskelnes, mėsos gaminius.
Lietuvių pamėgtas Balstogės turgus
Kad apsilankymas Balstogėje būtų turiningesnis, prieš išvažiuodami namo, į Lietuvą, sustojome pasivaikščioti po Branickių rūmus, kurie mums iš pirmo žvilgsnio pasirodė labai panašūs į Rundalės rūmus Latvijoje.
