Pokalbį su Estijos sostinėje, Taline, gyvenančia, iš Čiovydžių kaimo kilusia, Vilniaus dailės akademiją baigusia Dominyka Balaišyte ilgai derinome. Užimta, atsakingą darbą kaimyninėje šalyje dirbanti Dominyka čia pirmiausia atvažiavo pagal studijų mainų programą, vėliau atliko praktiką Lietuvos Respublikos ambasadoje Estijoje.
Pabendrauti pavyko Dominykai tik grįžus iš kelionės po Portugalijos salą Madeirą. Kalbėjomės apie tai, kokios aplinkybės lėmė jos įsikūrimą Šiaurės Europoje, ar jau pritapo kitoje šalyje ir kokių būdų realizuoti save čia rado.
Jurga BANIONIENĖ
Kelionės – tai laisvė
Pirmiausia pakalbėjome apie keliones. Keliauti Dominyka mėgsta, kada tik turi laiko ir galimybių, pasinaudoja proga išvykti svetur. Ypač ją žavi aktyvios kelionės. Tiesa, pandemija viską buvo kiek pristabdžiusi, pastaruoju metu keliavo tik po Baltijos šalis ir Suomiją. Tolimiausi jos aplankyti taškai – Islandija ir Indija.
„Po pirmo kurso pati savarankiškai išvykau į Indiją. Kupiškio jaunimo centras vykdė tokį projektą „Beyond Limits“. Savo šeimoje apgyvendinome merginą indę, ji savanoriavo keliose Kupiškio rajono mokyklose. Išsiskiriant sutarėme, kad dar būtinai susitiksime, pas ją ir nuskridau, apkeliavome nemažą dalį Indijos“, – pasakojo D. Balaišytė.
Būtent šios šalies kultūra jai paliko didžiausią įspūdį, bet ne mažiau patiko ir Madeira. Aktyviai porą savaičių Dominyka keliavo po visą salą, kopė į kalnus, maudėsi kriokliuose, daug vairavo.
Kelionės jai – tai laisvė.
„Man patinka anonimiškumo jausmas, esi laisvas žmogus, pabėgęs nuo savo kasdienybės, tampi atviras naujai patirčiai“, – pabrėžė D. Balaišytė. Į kitas šalis ji dažniausiai leidžiasi su draugais arba vyksta pas juos į svečius.
Nuo mainų iki praktikos ambasadoje
Jau apie porą metų Dominyka gyvena ir dirba Estijos sostinėje Taline. Dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, pagal „Erasmus +“ studijų mainų programą ji turėjo tikslą išvykti pasisemti patirties į Šiaurės regioną. Bandė į Suomiją ir Estiją, o kai teko rinktis iš dviejų priėmusių mokymo įstaigų, apsisprendė važiuoti į Estiją. Anot pašnekovės, Estijos dailės akademija labiau atitiko jos fotografijos ir medijų meno studijų programos principą.
Gyvendama čia, D. Balaišytė pradėjo lankyti estų kalbos paskaitas Dailės akademijoje, įsijungdavo ir į kitokią šios aukštosios mokyklos veiklą.
„Galimybė laisvai sudaryti studijų planą Estijos dailės akademijoje leido rinktis ne tik meno srities paskaitas, bet ir dalyvauti kassavaitiniuose politikos aktualijų debatuose. Labiausiai įtraukusi paskaita buvo videomeno. Baigiamojoje Estijos dailės akademijos parodoje sukurtas videomeno darbas „Khôra“ buvo atrinktas dalyvauti geriausių videomeno kūrinių programoje TASE FILM 2019.
Po pusę metų trukusių studijų Estijoje išvykau į vasaros praktiką Islandijoje, buvau galerijos kuratoriaus asistente. Teko atlikti ne tik techninius ir kūrybinius darbus, bet ir pristatyti parodas lankytojams. Kartu su kitoje galerijoje praktiką atlikusiu kurso draugu apkeliavome visą šalį, įsiliejome į Reikjaviko gyvenimą. Net ir ten poilsio metu mokiausiu estiškus žodžius ir skaičiau estų klasikinę literatūrą, tiesa, išverstą į anglų kalbą. Estų valstiečių epu vadinamą penkių tomų A. H. Tammsaare romaną „Tiesa ir teisingumas“. Šios knygos ekranizacijos premjerą mačiau mainų studijų metais.
Prasidėjus ketvirtiems mokslo metams Dailės akademijoje, kadangi ji ir Vilniaus universitetas yra partneriai, į savo studijų planą įtraukiau estų kalbos paskaitas, kurias dėstė Tartu universiteto profesorė. Kalbų mokymasis man – labai azartiškas dalykas, kaip ir visi kiti užsiėmimai, noriu viską išbandyti“, – kalbėjo D. Balaišytė.
Dar nesibaigus studijoms akademijoje, Dominyka aplikavo į Lietuvos Respublikos ambasados Estijoje praktiką pusei metų. Čia dirbanti komanda labai maža – vos penki žmonės, tad lietuvė įsiliejo į jų gretas. Baigiantis praktikai, gruodį, kai buvo pati sudėtingiausia pandeminė situacija, gavo darbą ir nutarė, kad tikslinga likti ten, kur jau įsikūrė, o ne grįžti į Lietuvą. Juolab kad ir situacija dėl COVID-19 Lietuvoje buvo daug prastesnė nei Estijoje.
Šiandien D. Balaišytė dirba vienoje tarptautinėje įmonėje komunikacijos skyriuje.
„Dirbu su privačia asmenų informacija, todėl daugiau apie tai kalbėti negaliu. Yra bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR) arba GDPR (angl. general data protection regulation) įstatymas, saugantis visų žmonių duomenis pasaulyje“, – pabrėžė Dominyka. Užsiminė tik tiek, kad patys darbdaviai ją susirado, nes reikėjo lietuvių kalba kalbančio žmogaus.
Šviesūs Čiovydžiai
Dominyka kilusi iš Čiovydžių kaimo. Jai mielesnės vietos už šią tikrai nėra, nei Estija, nei kita vieta gimtinės tikrai nepakeis.
„Yra toks estiškas žodis „helge“, reiškiantis prisiminimų šviesą, man tokie yra Čiovydžiai. Atrodo, kad kaimas niekuo neišsiskiria: pievos, dirbami laukai, miškas, mažytis upelis, bet viskas labai sava“, – kalbėjo ji.
Į gimtinę paskutinį kartą Dominyka buvo grįžusi birželį, planuoja kelionę ir už poros savaičių. Trauka tikrai yra, nori kuo dažniau pamatyti tėvus, kitus artimuosius.
Kupiškyje ji baigė Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją, bet didelių sentimentų mokyklai sakė nejaučianti. Labiausiai patiko popamokinė veikla – penkerius metus grojo klasikine gitara, mokėsi Kupiškio meno mokyklos dailės skyriuje, dalyvavo Kupiškio jaunimo centre įkurtame būrelyje „Anapus tvoros“, kur buvo filmuojamos įvairios laidos, vyko kitokie kūrybiniai bandymai. Kai Kupiškyje buvo pradėtas plėtoti akademinis irklavimas, labai susidomėjo šia sporto šaka.
„Daugiausia ir yra likę sentimentų iš akademinio irklavimo, už patikėjimą savo jėgomis, nuostabią naują patirtį, rūpinimąsi ir žinias esu dėkinga trenerei Laimutei Šližauskienei“, – akcentavo D. Balaišytė.
Į Dailės akademiją
Dominyka nusprendė pasirinkti studijas Vilniaus dailės akademijoje. Sėmėsi žinių Kupiškio meno mokyklos dailės skyriuje, tad jautėsi pranašesnė šioje srityje. „Kai reikėjo kažkur stoti, Dailės akademija atrodė geriausias variantas, gal neįkandamas, nes grupės labai mažos, įstoti sunku, bet norėjau pabandyti“, – prisiminė pašnekovė.
Įstoti į norimą fotografijos ir medijų meno specialybę jai pavyko. Fotografija Dominykai buvo artima nuo paauglystės. Aktyviai įsitraukdavo į fotoentuziastus vienijančius internetinius portalus.
„Fotografuodavau aplinkui savo namus ir dėdavau ten nuotraukas. Pamenu, galėdavai įdėti tik vieną nuotrauką per dieną, o padarai kelias, kurias norėtum siųsti, bet turi laukti kitos dienos“, – šypsojosi ji.
Merginos šeimoje daugiau niekas nefotografuoja, pati tuo susidomėjo. Kai buvo paauglė, ėmė populiarėti veidrodiniai fotoaparatai, galvojo, kad jei tokį turės, fotografuos geriau už visus. Pirmam fotoaparatui susitaupė pati. Ilgainiui fotografija tapo pomėgiu, nepamirštu iki šiol.
Studijuoti Dailės akademijoje D. Balaišytei labai patiko, ypač dėl to, jog tai buvo maža bendruomenė, susidūrė su puikiais dėstytojais, kurių daugelis – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai arba laimėtojai.
„Medijų menas labai platus – architektūra, skulptūra, garso menas, videomenas, tas platus laukas ir sudomino. Mano baigiamasis darbas buvo iš architektūros srities, mane recenzavo architektūros profesorius. Darbas buvo virtualioje realybėje – užsidėjus virtualios realybės akinius buvo matyti vaizdas, architektūrinis objektas“, – prisiminė pašnekovė.
Apie lėtąją žurnalistiką
Dominykai studijų metais labai patiko rašyti. Kurti tekstus mėgstanti mergina nuo savo pomėgio nenutolo ir dabar – įgyvendina „Lėtosios žurnalistikos“ projektą.
„Sukūriau internetinį puslapį. Nuo studijų laikų turėjau draugę, kuri specializuojasi fotografijoje, ji man padeda fotografuoti. Yra toks puslapis, išvertus į lietuvių kalbą reiškiantis „Estų pasaulis“, kur publikuojami straipsniai anglų kalba. Atlikdama praktiką ambasadoje jį skaičiau, man patiko vienas straipsnis. Turėjau idėją rašyti pati. Susitikau su to straipsnio autore, magistrantūros studente, baigusia anglų kalbą, užsiimančia kūrybiniu rašymu. Ją prikalbinau būti savo puslapio redaktore ir mano padėjėja“, – pasakojo D. Balaišytė.
Dominykos rengiami interviu yra labai ilgi, tad ir vadina tai lėtąja žurnalistika, be to, jie vyksta nedažnai. Pašnekovais daugiausia tampa įdomūs, iniciatyvūs žmonės, kurie vedami pašaukimo imasi tam tikros veiklos.
„Talinas, ir pati Estija man atrodo mažesni nei Lietuva, žmonių burbulai tarsi peršviečiami, visada žinai, kas kur vyksta. Aš stengiuosi akcentuoti lėtesnį gyvenimo būdą arba naujų dalykų kūrimą. Paskutinį kartą kalbinau Talino botanikos sodo tropinių ir subtropinių augalų skyriaus vadovą, vidutinio amžiaus porą, universiteto profesorių ir buvusią žmogiškųjų išteklių specialistę, jie parengė analogų pasaulyje neturinčią mobiliąją programėlę mokykloms. Vaikai įvertina savo psichinę sveikatą ir pagal gautus duomenis yra vykdoma analizė, kaip pagerinti mikroklimatą klasėje. Taip pat bendravome su moterimi iš Latvijos, gyvenančia Taline ir įkūrusia pirmą tvarią (angl. Zero waste) „Ilma Pood“ parduotuvę Estijoje, su dar viena mergina, dirbančia nardymo instruktore, dalyvaujančia organizacijoje „Jūra prasideda čia“, kuri sprendžia Baltijos jūros užterštumo, valymo problemas, ugdo jaunosios kartos sąmoningumą“, – kalbėjo pašnekovė.
Internetiniame puslapyje publikuojamos ir Dominykos nuotraukos, iliustruojančios asmenį ir pokalbio temą.
Aktyviai ir arti gamtos
D. Balaišytė džiaugėsi, kad Estijoje turi išties intensyvų gyvenimą, realizuoja save įvairiose veiklose. Laisvalaikį mėgsta leisti aktyviai – per porą dienų įveikė du šimtus kilometrų dviračiu Suomijoje, laisvalaikiu laipioja dirbtinai sukurtomis uolomis. Estijoje ir per pandemiją baseinai nebuvo uždaryti, tad kasdien eina paplaukioti.
Paklausta, ar jau pavyko susirasti čia draugų, Dominyka sakė, kad jos bičiuliai išlikę dar nuo studijų metų, dalis gyvena Estijoje, dalis įsikūrę kitur.
Patys estai, anot pašnekovės, tikrai ne tokie, kaip apie juos stereotipiškai esame pratę manyti, kad lėti, santūrūs. Atvirkščiai, smagūs, mėgsta nuotykius, maudosi šaltuose vandens telkiniuose, žygiuoja, dviračiais važinėja ilgus atstumus. Be to, labai protingi žmonės, edukacija Estijoje labai svarbi ir vertinama, pavyzdžiui, prekybos centre gali puikiai susikalbėti angliškai su brandaus amžiaus pardavėja. Susidraugauti, užmegzti ryšį laiko gal ir užtrunka.
„Estas tave mėgsta ar ne, priima į savo ratą arba ne, jie kiek uždaresni“, – teigė Estijoje gyvenanti lietuvė.
Taline Dominyka nuomojasi būstą, kur visada mielai laukiami jos draugai, giminės. Tai jiems gera proga apsilankyti Taline. Seniau ji gyveno Kadriorg rajone, kuris yra žymus Estijos kultūrinis laukas, čia buvo įsikūrę nemažai šios šalies rašytojų, politinių veikėjų, stovi Estijos prezidentūros administracinis pastatas.
Dabar persikėlė kitur, į Kalamają – jaunatviškiausią Talino gyvenamąjį rajoną, į kurį iš senamiesčio buvo perkelta Estijos dailės akademija.
„Taline man labai patinka. Jis toks vientisesnis, pats gyvenimo tempas čia lėtesnis, arčiau gamtos, dabar gyvenu vos penkios minutės nuo jūros, bet kada prieš darbą ar po jo gali ten nueiti. Vilniuje ar Kaune gyvendamas turi viską planuoti, o čia viskas spontaniška, gamta ir miestas labai siejasi“, – džiaugėsi D. Balaišytė.
Ji jaučiasi laiminga gyvendama Estijoje. Artimiausiu metu gyvenamosios vietos keisti nežada. Aišku, pasvarsto, kuo užsiimtų, jei būtų likusi Lietuvoje, tačiau šiuo savo gyvenimo etapu visas galimybes nori išbandyti kaimyninėje šalyje. Toliau gilina estų kalbos žinias, gal tuomet atsivers dar didesnės kitokios galimybės. Šioje šalyje, ypač verslo srityje, lietuviai labai reikalingi.
Smagu | 2021-10-13
|
Smagu girdeti,kad gerai sekasi.