KODĖL MES TOKIE PIKTI?

Vilė Leščinskienė,
žurnalistė

Daugiabučių namų pirmininkų pareigos man visada atrodė kaip didelių pastangų reikalaujančios ir tinkamai neįvertintos. Garbės einant tokias pareigas mažai. Kiek reikia altruizmo, kad dėl to pasiaukotum, užsispyrimo ir diplomatijos, kad pasiektum rezultatų, ir ne ką mažiau kantrybės, kad kaip lakmuso popierėlis gebėtum sugerti visus skundus, bambėjimus ir kvailus argumentus.

Gera mano kolegė, kuri ne vienerius metus atkakliai siekia gerovės sau ir savo namo gyventojams, ne vieną sykį yra pasakojusi, kokį negatyvą, jai, kaip namo pirmininkei, kaskart per namo gyventojų susirinkimą reikia išklausyti. Prieš siūlant kiekvieną naujovę tenka atlaikyti nepasitenkinimo bangą, o dar kasdieniai pasipiktinimai – tai vaikai per garsiai rėkauja, tai kaimynas tą ir aną padarė, tai čia šiukšlių primėtyta, tai laiptinėje musių primirė ir kelinta diena stovi, tai norime renovacijos, tai nenorime. Sąrašą galima tęsti ir tęsti. Reziumė, kad dėl visko kalčiausia yra namo pirmininkė.

Tai, apie ką kalbu, tik vienas iš agresyvios visuomenės pavyzdžių. Pastebiu, kad pastaruoju metu visuomenė irzli, pikta ir, atrodo, tereikia spragtelėti pirštais, kad tai dar labiau įsipliekstų. Gyvenimu Lietuvoje retas yra patenkintas. Valdžia bloga, alga maža, pašalpa – taip pat. Tas toks, tas anoks, tik aš nuostabus ir puikus. Visos žmonių negatyvios emocijos liejasi viešose vietose, o dar ryškiau – anoniminiuose komentaruose.

Kodėl mes tokie pikti? Sociologė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė teigė, kad Lietuvos visuomenė tikrai pasižymi sudėtinga psichinės sveikatos situacija, ir tai į paviršių išlenda atviro pykčio, nuolatinio irzlumo, nepasitenkinimo reakcijomis beveik į bet ką.

Anot sociologės, taip yra dėl to, kad proseneliai, seneliai ar tėvai, iškentėję baisius dalykus – savo artimųjų žūtį, kankinimus, tremtį, nuolatinę grėsmę savo gyvybei, saugumui ir gerovei. Tokie dalykai nepraeina be pasekmių, jie perduodami iš kartos į kartą. O žmonės, kurie karo niekada nepatyrė, vis tiek gali išgyventi nuolatinę baimę, nerimą, pyktį, t. y. jausmus, kurie jiems jau beveik įskiepyti į pasąmonę.

Kodėl jaučiamės taip, kodėl nepasitikime vieni kitais, kodėl nuolat aplinkoje jaučiame fizinę arba psichologinę pažeminimo grėsmę – taip tiesiog esame išmokę ir įpratę nuo ankstyvos vaikystės. Blogiausia, kad pyktis gimdo pyktį ir mes papuolame į užburtą ratą.

V. Urbonaitė-Barkauskienė pridūrė, kad staigūs pasikeitimai atkūrus Nepriklausomybę daugeliui taip pat nepadėjo susikurti pozityvaus požiūrio į pasaulį ir pasitikėjimo atmosferos. Būta ir bejėgiškai nuleistų rankų, negalėjimo prisitaikyti prie naujos pasaulio tvarkos. Tai irgi žadina pyktį, negatyvumą, nepasitikėjimą, o tokiame mažame miestelyje kaip Kupiškis ekonominės problemos dar didesnės nei didžiuosiuose miestuose.

Antai istorikas Aurimas Martinka mano, kad visuomenė yra ne arši, o kovinga. XIX amžiuje laikraštyje „Varpas“ rašyta, kad lietuviai nėra iniciatyvūs, tačiau laukia pagalbos iš tų, kurie už juos prisiimtų atsakomybę. Tai, pasak A. Martinkos, atsispindi ir šiandieninėje Lietuvoje. Išsirinkome prezidentą Valdą Adamkų, kuris daug metų gyveno Amerikoje, vėliau – Dalią Grybauskaitę, buvusią eurokomisarę. Jie tie patys lietuviai, tik iš toliau. O iš kuo tolimesnio atstumo jie yra, tuo, atrodo, labiau supranta lietuvių interesus.

Dar vienas bruožas, kurį pastebi A. Martinka, yra kaltų ieškojimas. Tai atsispindi ir minėtuose daugiabučiuose namuose, ir platesnio masto situacijose, pavyzdžiui, švietime. Tėvai dažnai dėl prastų rezultatų kaltina mokytojus. Mokytojai kaltina tėvus, o ir tie, ir anie keikia švietimo sistemą.

A. Martinkos teigimu, ieškoti kaltų nereikėtų, jei labiau suvoktume pilietiškumą. Pilietiškumas aprėpia ne vien tik dalyvavimą mitinge. Tai yra pasirūpinimas ne vien savo, bet ir kito interesais. Todėl kiekvienas, iškėlęs problemą, turėtų ne besti pirštu į kitą, o siūlyti, kaip tą problemą spręsti ir kuo asmeniškai patys gali prie to sprendimo prisidėti.

Antai psichologė Ežbieta Malūnavičienė ragino įsigilinti į pykčio kilmės priežastis ir tvirtino, kad grubiai tariant, pyktį lieja nelaimingi žmonės. Menkniekiai erzina esant kur kas gilesnėms problemoms. Jei namuose, darbe ar kitose vietose esu vertinamas, jaučiuosi gerai, ir nėra reikalo ant kitų lieti tulžies.
Nagrinėdama pykčio temą norėčiau ją užbaigti gera žinia.

Pyktį galima transformuoti į šimtą kartų naudingesnę veiklą. Pavyzdžiui, apeiti aplink daugiabutį namą ir surinkti erzinančias šiukšles, padirbėti iš peties sode, darže, nuravėti gėlynėlį, išeiti pasivaikščioti ir pamąstyti, ką dar gero galėčiau nuveikti dėl bendruomenės, kur gyvenu.

Autorės nuotrauka