Palmira KERŠULYTĖ
Vagi pasisėjau burokų, visa dirva užsinešė vorpiais. Jė kėp kirmalas žėmį gadina, uždergia. Kerti kerti, nuskabliuoji, nuvėjai, šitas vorpis vėl lenda.
Šėmat burokai gol ir nebaužaugs, kieta žėma, kėp gelažy, kopla atšoka. Stovi kiemi ravatuvas, o burokai apaugį, kad tau parkūnai. Dagloja kiaula do įproto žirnios, iš gardo iššoka, blogai, sūdna diena.
Ir suknalį naujų apsivilkau, ir kvartūkų grožų apsisukiau, laukiu, raikia užtaisyt sprogų tvoroj, nebaažusuka mono kavalierius, mat pradėjo su Kupiškio bobom šiūruot (linksmytis), paliko našlys švariai ba pinigų, bamašnykas dykas, pagada. Spirito jom užduoda, tai klionkt, ir gotava, kėp botagu, ir nugeibsta. Nebuvo ir žolas kas nupjauna, tai spirojau spirojau (narvavaus).
Paprunta lakstyt ir nebar žmogaus, iškliunka. Kų darys, pati ir kalta, vis ėrzydavau: mono barnas baduntis, ožkų spirų sukrumtįs, turia burliačius vaksavotus, avės spirom nusegiotus.
Kad tabuly tabuly ataina tadu, kė olkanas ir smagiai prigėrįs kėp bitinėlis, tai vis spjaudos, mon kad brudna. O tasai linksmiai bumbočija: kur buvįs, kur nebuvįs, kapt bobai už bumbos (durų runkena), barnas drybso, plyšys šypso, apė bumbų vesėlija (avilys, ovilio lunda, bitas).
Burokėliai mono užraugti, tai žinai, apgaunu, pripiliu ir pastatau unt stolo sklėnyčių pilnų kėp akis, būk tai vynas. Gink Dieve, prašau, apvynėli žoliasai, spurgėli grožiasai, tik burokinio alaus negėrk, geriau arielkos po biškį. Nepatinka, žili plaukai pasistoja kėp kiaulas šeriai.
Raikia orklio galvos su girtu vajevotis, sakau, koks tu čia vyras, vėjo puštalietas, pijokas būsi, ba grobo supūsi!
O tasai ponulis sukosa ir savo voro – kai olkanas, nelabai ramu ir bažnyčioj, traukia alus ba putų, duona ba plutų, graži pana ba vainiko (morios, žėma, saula).
Kosėk nekosėk, vadaro negausi, požadu, kad tris dėnalas madum papenėsiu, su švėžiom bulbom varškės pataisysiu, ožkos pienu atskiedus. Tai kų vyrėlis, markatnauja pagiriotas, rūgštopėnio, maslionkų (pasukų) ištriūbija pusį podynas, tadu klausia, ar gardžiausia mono patrova – skilundžiai sienom neišėjo (nesupuvo)?
Sėdi tavorščius sotus kėp unkštala unt kraslo, jau saulolaidis, timsta, soko, dusina man, gol kokio bronkito turiu, kėp ir nūdna, no širdės kraujas loša, nė kėlio, nė ratunko (nėra kur dėtis). Ošen bant kiek minkštabumba, jautri, markotna vėnai ūlytalaj, varsma nemotį, kamoroj tagul sau miega. Jė tu mono, nė nemisliau, kad šitėp golia būt!
Vilės Leščinskienės nuotrauka
