Kupiškio viešojoje bibliotekoje birželio pradžioje atidaryta retrospektyvinė fotografijų paroda „Kupiškis ir kupiškėnai“. Tarp šios parodos autorių yra ir garsus Lietuvos fotomenininkas, kraštietis Vilius Naujikas. Visos V. Naujiko fotografijos eksponuojamos bibliotekos salėje antrame aukšte. Ši paroda sutapo ir su garbingu fotografo 80-mečio jubiliejumi. Ta intencija skambėjo parodos dalyvių sveikinimai, lydimi jubiliatui skirto muzikinio kūrinio, kurį atliko jaunoji pianistė Ugnė Begonytė.
V. Naujikas papasakojo apie pirmus kūrybinius bandymus, pakomentavo parodoje eksponuojamas fotografijas, prisiminė Lietuvos fotomenininkų sambūrio, kuriame pats aktyviai dalyvavo, pradžią.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Lemtinga pavardė
Autoportretas.
Viliaus Naujiko nuotraukos
Fotografas yra gimęs 1940 metų birželio 2 dieną prie Skapiškio, Mirabelėlio kaime. Pasak fotografo, tai naujakurių kaimas. Gal ir jo pavardė turi sąsajų su tuo naujumu.
„Pagal pavardę potraukį į naujienas ir naujoves turėjau. Skapiškio vidurinę mokyklą baigiau 1959 metais. Įstoti studijuoti Vilniaus universitete lietuvių kalbos ir literatūros nepavyko, nors buvau išlaikęs visus egzaminus. Mandatinė komisija manęs į studentus nepriėmė, nes neturėjau rajono komjaunimo komiteto siuntimo. Anuomet jis buvo būtinas. Reikėjo važiuoti namo. Ten prisiminiau, kad labai mėgau mokykloje meistrauti. Mano sumanytas motoriukas net buvo į respublikinę mokinių darbų parodą išvežtas. Tai nusprendžiau krimsti techniškuosius mokslus. 1960 metais įstojau į tuometinį Kauno politechnikos institutą, į Elektrotechnikos fakultetą. Baigęs studijas tik apie dvejus metus dirbau pagal specialybę. Teko projektuoti Karoliniškių, Lazdynų mikrorajonų elektros tinklus. Vėliau visas mano gyvenimas glaudžiai susijęs su fotografija.
Viliaus Naujikas su žmona Loreta Norvegijoje, už poliarinio rato.
Pomėgis fotografuoti, matyt, atsirado iš įgimto vizualinio mąstymo. Vaikas būdamas labai mėgau piešti, bet Skapiškio mokykloje nebuvo gero to dalyko mokytojo. Pas mus gyvenantis meistras, statantis namus, nusipirko fotoaparatą „Smena“ ir parodė, kaip daromi vaizdai. Mane galimybė užfiksuoti tikrovę užkerėjo. Tėvo paprašiau, kad padarytų medinius skydus užtamsinti svetainės langams. Pagal Skapiškio mokyklos bibliotekoje rastą knygą pasidariau medinį, be elektros, didintuvą, išlupdavau iš to „Smenos“ fotoaparato objektyvą, šį bei tą dar prikonstruodavau ir darydavau nuotraukas. Pirmi ryškalai ir fiksažai buvo supilstyti mamos lėkštėse. Keletą to laikotarpio nuotraukų dar turiu. Jos visiškai kokybiškos atrodo“, – apie pirmus savarankiško gyvenimo žingsnius ir fotografavimo pradžią pasakojo V. Naujikas.
Išsivadavus iš technokratijos
Jis buvo leidinių „Mūsų gamta“, „Nemunas“, „Kultūros barai“, „Tarybinė moteris“ ir kitų bendradarbis. Yra dirbęs Operos ir baleto teatre, Kino mėgėjų draugijoje, Vilniaus universitete, Vilniaus dailės institute dėstė fotografiją.
„Iki šiol geri mano atsiminimai apie darbą „Kultūros barų“ žurnale. Tuo metu šio leidinio redaktorius buvo kupiškėnas Aleksas Baltrūnas, kartu dirbo Romualdas Ozolas, Algimantas Kunčius ir kiti. Vienu žodžiu, buvo labai gera kompanija.
Kai nusibodo fotografuoti pagal užsakymus, prisiminiau, kad turiu tėviškę, žinau visokių istorijų. Tada buvau gavęs trijų mėnesių atostogas diplominiam darbui rašyti. Diplominį darbą parašiau per mėnesį, o kitą laiką nutariau panaudoti gimtojo krašto fotografavimui. Tuometinio laikraščio „Komunizmo keliu“ redaktorė Gaučienė paskolino redakcijos mopedą „Ryga“, įdavė sąrašiuką su garsesnių rajono žmonių pavardėmis, įdomesnių objektų pavadinimais ir taip prasidėjo mano klajonės po Kupiškio kraštą fotografuojant su varganu „Zenit S“. Iš nostalgijos gimė ciklas fotografijų ir išsivadavau iš technokratijos, kuri buvo užmušusi jausminį aplinkos suvokimą, gniaužtų“, – pasakojo parodos autorius.
Šioje parodoje eksponuojamos fotografijos iš ciklo „Kupiškio kraštas“, kuriame kaip tik ir užfiksuotos minėtų kelionių po rajoną akimirkos. Visos nuotraukos autentiškos, atspaustos prieš 50 su viršum metų.
Sielos bendrystė ir mįslės
V. Naujikas vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo kurti moterų aktus, kuriuos publikavo „Nemuno“ žurnale. Vienas pirmųjų įamžino ir Rasos šventes, dokumentavo niokojamus kultūros paveldo objektus.
Kaip fotografas jautė sielos bendrystę su fotografu Baliu Buraču.
„Nepažinojau šio žmogaus ir nežinojau tada, kad jis Lietuvą, Kupiškio kraštą fotografavo. Kartais taip nutinka, kad bjauriai prasilenkia reikšmingi momentai. Kai apie 1962–1963 metus kūrėme Kauno fotoklubą, išėjo tokia kalba ir apie B. Buračą, kad gyvena netoliese toks keistuolis, pusiau apsirengęs vaikšto, kažkoks ligonis. Taip ir praleidome šį žmogų, nepakvietėme į klubą, nors kitus visus senuosius fotografus pasikvietėme. Labai gaila. Didžiulis mums nuostolis. Būtų jis mums daug ką išaiškinęs, ant bėgių pastatęs. Iš pradžių mes griebėmės formalizmo. Visokių apsilaupiusių sienų fotografavimo. Abstrakcijų ieškojimai prasidėjo. Anuomet „Komjaunimo tiesos“ laikraštyje mus labai aršiai kritikavo Laimonas Tapinas, išvadinęs formalistais“, – prisiminė V. Naujikas.
Į Kupiškį atkeliavusioje parodoje ne tik eksponuojamos nuotraukos iš Kupiškio krašto, bet yra ir trys fotografijos, priskirtinos tam daugelio anuomet kritikuotam formalizmui. Be to, visos čia eksponuojamos fotografijos 1967 metais buvo rodytos vienoje iš to meto įsimintiniausių fotoparodų „4 fotografai“. Ta paroda veikė buvusiame dailės muziejuje (dabar Vilniaus rotušė). V. Naujikas savo darbus eksponavo kartu su Algimantu Kunčiumi, Romualdu Rakausku ir Antanu Sutkumi. Šiandien visi jie – žinomiausi šalies fotografai. R. Rakauskas yra pasakęs, kad tuomet iš jų stipriausias buvo V. Naujikas.
„Iš tos kolekcijos man mįslingiausias ir mieliausias perdegusio veido, primityvių bruožų žmogaus portretas. Jo sielos gelmės nesuprantu. Juodas vanduo. Bandžiau šviesinti. Prapuola sielos užkaboriai. Bandžiau vertikaliai pakreipti vaizdą. Sugenda vaizdas. Bendraminčių dėl to žmogaus portreto nerandu. Daug kam patinka šienpjoviai. Maskvoje labai gerai įvertino bliaunantį veršiuką. Išėjus iš parodos vienas pažįstamas rusų fotokorespondentas man patapšnojo per petį ir pasakė: „Manai, kad mes nesuprantame, kad čia tu savo tautą bliaunančią pavaizdavai“, – pasakojo parodos autorius.
Prie V. Naujiko fotografijų nėra nei pavadinimo, nei jokių didesnių prierašų. Pasak fotografo, kam čia ta literatūra. Geriau be nieko. Jei kažką parašytų, tai atsirastų intelektualų, kurie pasakytų, kad nuotrauka geresnė nei prierašas. Jei prierašas bus mįslingesnis, gali išgirsti, kad geriau būtų nerašęs, nes vis tiek neaišku. Be to, anais laikais ir negalėjęs parašyti, kad, pavyzdžiui, čia išvežtųjų į Sibirą sodyba. Taip parašęs galėjo ir pats ten atsidurti. Tie užrašai apskritai amžina problema.
Kūrybos slėpiniai ir nusivylimai
„Kiekvienam amžiui duotas savas požiūris, sava pasaulėžiūra. Kai iš tavęs išeina tas jaunystės šišas, taip nebematai pasaulio kaip anksčiau, taip nebegali komponuoti, pajausti. Gali kitą padaryti, bet tai bus tuščias, bedvasis reikalas. Kitoks gyvenimas, kitokie žmonės, kitokia laiko dvasia. Gal man tik taip atrodo. Gal kiti brandžiame amžiuje padarytų geriau nei jaunystėje“, – apie kūrybingumo paslaptis samprotavo V. Naujikas.
Žmogus – vienas mėgstamiausių jo fotografavimo objektų.
Pasak fotografo, gamtos peizažas ir toje gamtoje gyvenantys žmonės yra susieti slaptu ryšiu. Šis ryšys atsispindi žmonių veiduose, ar to norime, ar nenorime. Jis yra susiformavęs ten gyvenančių genčių per tūkstantmečius užaugus tame peizaže. V. Naujikas yra daug keliavęs po kalnus ir įsitikinęs, kad kalnų žmonės turi kitokius veidus, net kitokias akis nei tie, kurie arčiau žemės gyvena, turi žemdirbišką sanklodą. Įdomu pagauti tuos plika akimi nematomus veidų niuansus, bandyti įminti žmogaus sielos gelmių paslaptis.
Per fotografavimo praktiką susiformuoja savitas aplinkos matymas, pajautimas ir nieko dirbtinai komponuoti nebereikia. Niekada nemėgęs plikos dokumentikos – kolūkinio gyvenimo, gamyklų kasdienybės fiksuoti.
Pasak Viliaus Naujiko, jo senelis ir tėvas buvo sekmadieniniai bitininkai, o jo paties gyvenime bitininkavimas pastaruoju metu užima kur kas daugiau vietos. Fotografijų parodos atidarymo Kupiškyje proga, V. Naujikas visus vaišino medumi iš savo bityno. Fotomenininkas gyvena sodyboje Rūdininkų girioje.
Paklaustas, ar savo fotografo meistrystę yra kam nors perdavęs, V. Naujikas teigė, kad pedagoginis darbas jo niekada neviliojo, bet dėstyti buvo priviliotas. Vienas jo mokinys, kuris vėliau Maskvoje studijavo, yra sakęs, kad kompozicijos dalykų niekas kitas taip gerai neišdėstęs, kaip jis.
Daugiausia savo patirties kitiems V. Naujikas yra perteikęs per fotografijų aptarimus, kai buvo Kauno fotoklubo pirmininkas. Vėliau iš to būrio fotografų net du – Vitalijus Butyrinas ir Aleksandras Macijauskas – yra tapę Nacionalinės premijos laureatais.
„Šiandien mano mėgstamiausias užsiėmimas daryti kitokį vaizdą, pasitelkus kompiuterines programas. Paviliojo skaitmenos. Surengti tų naujoviško stiliaus fotografijų parodą yra viena iš neįgyvendinamų fantazijų. Kainuoja tokias fotografijas atspausti ir tvarkingai eksponuoti.
Gaila, bet skaitmeninė fotografija yra ir rizikingas dalykas. Vieną geriausių mano fotografijų mačiau interneto erdvėse plaukiojančią su kito žmogaus pavarde. Taigi tuo reikalu esu ir labai nusivylęs“, – apie šių dienų savo veiklos aktualijas kalbėjo fotografas.
Kupiškis širdį pakutena
Paklaustas, ar dažnai lankosi Kupiškyje, ar Kupiškis labai pasikeitęs, V. Naujikas atsakė, kad šis miestas jam širdį pakutena. Atvažiuoja čia beveik kasmet. Lankydavosi „Lingaudalas“ festivaliuose. Tolima prasme atpažįstamų kampelių, praeities užuominų Kupiškyje dar radęs. Tik senojo turgaus vietoje pieva žaliuoja. Iš to turgaus buvo neblogų nuotraukų padaryta. Šiandien laiko dvasia kitokia. Kaip yra pasakęs fizikas Maksas Plankas, nėra didesnės jėgos negu idėjos, kurioms pribrendo laikas. Kiekviena valdžia, meras nori įsiamžinti, kažką pakeisti. Vieni tai progresu vadina, antri – regresu, nesąmonių darymu. Galiausiai visa tai kiti pavadina kiču. Taip ir sukasi tas gyvenimo ratas.
Apdovanotas absoliučia klausa
Savo kolegą V. Naujiką ir jo kūrybą apibūdino tos įsimintinos keturių fotografų parodos dalyvis, fotomenininkas Algimantas Kunčius.
„Mūsų jaunystė buvo labai įdomi. 1968 metais mums pavyko surengti fotoparodą, nepriklausomą nuo jokios ideologijos. Tai buvo etapinė paroda. Po karo pirmą kartą dailininkai mus įsileido į savo muziejų. Tada atsiskleidė V. Naujiko fotofenomenas – gebėjimas užfiksuoti nepakartojamus, apmąstytus, su stipriu vertybiniu užtaisu dalykus. Vilius turi didelę prigimtinę dovaną – vizualinį aplinkos pajautimą, stiprią nuovoką. Muzikiniais terminais šnekant, yra apdovanotas absoliučia klausa.
Jis nemėgo jokio diktato. Apskritai fotografavimas yra keistas užsiėmimas. Turi mąstyti laisvai. Bet ir Viliui, ir man, ir kitiems mūsų bendražygiams reikėjo duoklę atiduoti ir tarnybai, fotografuoti pagal užsakymus.
Vilius iki Lietuvos atgimimo laikų aktyviai lankydavosi kultūros renginiuose, parodose ir fotografuodavo meno, kultūros žmones.
Tikri ir stiprūs jo darbai, kuriuose užfiksuoti savo krašto kaimo žmonės ir vaizdai. Visa tai fotografuodamas jis surado atitinkamą išraišką. Iš jo fotografijų prisimenu bliaunantį veršiuką, vyriškio su kepure profilį, pijokėlį, miegantį šiauduose, moterį su vaikais tarpdury. Iš jų sklinda fotografuojamos vietos nuojauta, tapatumo fiksavimas“, – kalbėjo pašnekovas.
Išradėjas ir eksperimentatorius
Pasak A. Kunčiaus, V. Naujikas sekė, kiek sovietiniais laikais buvo galima, ir pasaulio fotografijos naujienas. Tuo metu buvo prieinami kai kurie lenkų, čekų, rytų vokiečių fotožurnalai. Ypač lenkų fotografai anuomet garsėjo įvairiais eksperimentais ir turėjo ryšių su Vakarų kolegomis.
Vilniuje, netoli dabartinės V. Kudirkos aikštės, vieno pastato rūsyje buvo „Jaunimo gretų“ redakcijos fotolaboratorija. Ten jie visi savo nuotraukas atsispausdavo. Sovietiniais laikais sunku buvo įsigyti gerą fotodidintuvą. Rusiški buvo nekokybiški. V. Naujikas turėjo elektrotechniko specialybę ir buvo nepaprastai išradingas žmogus. Tad ėmė ir perdarė fotodidintuvą, kad būtų galima daryti kokybiškesnes nuotraukas. Jo sukonstruotą fotodidintuvą dar tebeturįs.
Be to, V. Naujikas su kolega V. Luckumi tais deficito laikais buvo išradę visokiausių fotoinstrumentų, nuotraukų spausdinimo būdų, fotoreceptų. Jiedu vis kažką modifikuodavo. Išmanė technišką fotografijų gamybos sritį.
A. Kunčius pabrėžė, kad nemasinės gamybos autorinis fotografijos atspaudas yra labai brangus, vintažinis, t. y. atspaustas tuo metu, to laiko sąlygomis ir ant to meto fotopopieriaus. Sidabro bromo fotopopieriaus nuotraukų atspaudai yra labai vertingi, turi būti muziejuose.
Tokios yra ir V. Naujiko fotografijos, kurias jis šiuo metu eksponuoja Kupiškyje.
Gali nukelti kepurę
„Nebuvome niekada uždaryti ir diskriminuojami. Iš pradžių fotoklubai veikė kaip mėgėjiškos organizacijos. Taigi galėjome išvengti stiprių ideologijos gniaužtų. Kas neįtiko tuometinei valdžiai, galėjome atspausti ir dėti į stalčių. Antai mane šiandien užtikote tvarkantį septinto dešimtmečio archyvą. Per aštuoniasdešimt gyvenimo metų mums teko daug išgyventi, patirti.
Viliaus fotografijas visą laiką labai vertinau. Jose apčiuoptos ir užfiksuotos tikrosios gyvenimo vertybės visada išliks. Mažiau esu susipažinęs su jo spalvota skaitmenine fotografija. Tik šiek tiek mačiau internete.
Visada man įspūdį darė jo gyvenimas toliau nuo miesto, atokioje sodyboje tarp daržų, sodų. Smagu buvo žinoti, kad jis daug keliauja. Fotografui tai labai svarbu.
Vilius mąsto kitaip. Jis visada turėjo asmeninį aštrų, kietą nusistatymą, nepriimdavo kito nuomonės. Jautriai į ją reaguodavo. Norėdavo savo savastį išlaikyti. Labai iškilus žmogus. Vengė oficialumų, tyčia ėjo į paribį, kad saviraiškos laisvę turėtų. Turėjo valios savo nusistatymą išlaikyti iki galo. Galiu nukelti kepurę prieš jį“, – tvirtino pašnekovas ir pridūrė, kad su Viliumi nebesusitinka.
Taip klostosi gyvenimas.
