IŠ PAREIGŪNO – Į SENIŪNUS, IŠ TĖČIO – Į GLOBĖJUS

Ričardas Kiaulėnas – Skapiškio seniūnijos seniūnas ir mylintis tėtis bei globėjas. Jiedu kartu su žmona globoja ketverių metų berniuką. Vyras džiaugėsi iš naujo atradęs tėvystės džiaugsmą.
Autorės nuotrauka

Birželio 3 dieną suėjo lygiai pusė metų, kai Skapiškio seniūnijai vadovauja Ričardas Kiaulėnas. Pašnekovas teigė, kad spręsti opias ir įsisenėjusias seniūnijos problemas nelengva, bet jam labai padeda ilgametis seniūnijos darbuotojų kolektyvas.

Pasakodamas apie kasdienius darbo reikalus, R. Kiaulėnas buvo labai rimtas. Kai kalba pasisuko apie šeimą ir tėvystę, jo veidą iškart nutvieskė šypsena.

Jiedu su žmona porą metų globoja mažametį berniuką ir, anot R. Kiaulėno, tai buvo pats geriausias jo gyvenimo sprendimas. Vyras tvirtino iš naujo atradęs tėvystės džiaugsmą.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Šaudė ir gaudė

Iki kol tapo seniūnu, R. Kiaulėnas beveik trisdešimt metų tarnavo Lietuvos policijoje. Tapti policininku jis svajojo nuo pat mažens.

„Būdamas penktokas jau žinojau, kad būsiu policininkas arba krepšininkas. Kurį laiką sportavau, tarnavau laivyne, o vėliau atėjau dirbti į policiją.
Dirbti policininku pradėjau jau Nepriklausomybės metais.

Dirbau apylinkės inspektoriumi, įvykdžius reformą tapau teritorijos vyriausiuoju tyrėju. Tyrėme nusikaltimus, teisės pažeidimus“, – praeities laikus prisiminė buvęs policininkas.

Darbe įtampos ir streso netrūko, mat tekdavo bendrauti ne vien tik su maloniais žmonėmis. Nemažai jų buvo pikti ir dar girti.

Dabartinis policijos veiklos modelis, pasak R. Kiaulėno, visai kitoks. Anksčiau į iškvietimus važiuodavo po vieną, o ir ginkluotė buvo menkesnė.

Prieš tapdamas Skapiškio seniūnijos seniūnu, Ričardas Kiaulėnas dvidešimt aštuonerius metus buvo policijos pareigūnas. Dirbo apylinkės inspektoriumi, vyriausiuoju teritorijos tyrėju.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovo albumo

Anuomet policijos pareigūnai neturėjo elektrošoko prietaisų, savigynai naudodavo lazdą, t. y. vadinamąjį „bananą“, ir su savimi nešiodavosi pistoletą.

Per dvidešimt aštuonerius darbo policijoje metus R. Kiaulėnui tikrai teko šias priemones panaudoti. Pareigūną ir peiliu buvo puolę, ir priešais nosį kirviu užmoję, tad tikrai ne kartą „bananu“ per nagus neadekvatiems užpuolėjams buvo suduota. Į nusikaltėlį kulkos paleisti nereikėjo: jei šūviai buvo, tai įspėjamieji – į orą. Sykį šovė tik į agresyvų šunį.

„Ginklus visada nešiojomės su savimi, tačiau jais nepiktnaudžiavome, nes visi pertekliniai veiksmai būdavo vadovų kabinete apsvarstomi. Įtemptų momentų būta nemažai, tačiau baisu būdavo tik tą akimirką, naktimis miegodavau ramiai“, – sakė R. Kiaulėnas.

Jį labai sukrėtė žinia apie praeitą savaitę Mažeikių rajone nušautą pareigūną kinologą.
Kraupu – žmogus atskubėjo padėti, nesitikėdamas tokios lemtingos baigties. R. Kiaulėno manymu, didelė tikimybė, kad toks įvykis gali atbaidyti nemažai jaunuolių, svajojusių tapti policijos pareigūnais. O gal tai kaip tik išeis į naudą, atsijos motyvuotus nuo tų, kurie nebuvo tvirtai apsisprendę, ar nori stoti į policiją?

Dirba visą parą

Skapiškio seniūnijos seniūnu R. Kiaulėnas dirba nuo praėjusių metų gruodžio. Šitokiems pokyčiams jis pasiryžo supratęs, kad pernelyg ilgai užsibuvo vienoje vietoje, norėjo išeiti iš komforto zonos. Kaip tik buvęs Skapiškio seniūnijos seniūnas Valdas Juškevičius išėjo į pensiją, tad R. Kiaulėnas nutarė dalyvauti atrankos konkurse. Seniūnu jis buvo išrinktas iš dviejų pirmo konkurso etapo laimėtojų.

„Darbas seniūnijoje man nebuvo svetimas. Jau kai dirbau apylinkės inspektoriumi, matydavau, su kokiomis problemomis seniūnui reikia susidurti. Tuomet galvojau, kad kai kurie dalykai išsprendžiami greičiau ir lengviau. Deja, taip būna ne visada“, – teigė R. Kiaulėnas.

Miestelį vargina kelios įsisenėjusios problemos. Viena jų – didelių gabaritų atliekomis apkrauti konteineriai pakelėse.

Nors nė vieno šiukšlintojo už rankos R. Kiaulėnas nėra pagavęs, bet tvirtino, kad tai tėra laiko klausimas. Seniūną piktina dabartinis gyventojų sąmoningumo trūkumas, primenantis viduramžių laikus (nors ir tais laikais egzistavo kažkokia, bent minimali, tvarka).

Dar vienas skapiškėnų rūpestis yra nuolat po miestelį lakstantys rajone gerai žinomo ūkininko arkliai. Blogiausia tai, kad nei baudos už gyvulių nepriežiūrą, nei gyventojų, nei seniūno prašymai daryti išvadas nepadeda. Arkliai kaip lakstė, taip ir laksto po miestelį. Ateina ir prie parduotuvės, ir prie mokyklos, o vasarą, prasidėjus daržų sezonui, pradės trypti skapiškėnų daržus. R. Kiaulėnas įsitikinęs, kad šią situaciją išspręsti sunku, bet tikimasi ją bent suvaldyti pasitelkus geležinę kantrybę ir gerus norus.
R. Kiaulėnas pritarė minčiai, kad seniūnu reikia būti dvidešimt keturias valandas per parą. Gyventojai į jį kreipiasi ir po darbo valandų, ir savaitgaliais. Tikriausiai taip nebūtų, jei seniūnas gyventų kitur, bet kadangi pats yra vietinis Skapiškio gyventojas, turbūt kitaip ir neišeina.
Visada galvoje sukasi idėjos, ką čia dar padarius, kad miestelis būtų gražesnis.

Demografinė seniūnijos situacija, R. Kiaulėno manymu, nėra tragiška. Yra nemažai dirbančių jaunų šeimų, kurios stengiasi likti kaime, kabintis į gyvenimą.

Dabartinės jaunosios kartos, seniūno pastebėjimu, nereikėtų peikti. Dauguma jaunuolių ambicingi – nori mokytis, tobulėti ir siekia savo tikslų.

Stengiasi būti draugu

R. Kiaulėnas nusprendė pakeisti ne tik veiklos profilį.
Prieš daugiau nei porą metų kartu su žmona jiedu ryžosi dar vienam kardinaliam pokyčiui – abu tapo globėjais.

„Globojame ketverių metų berniuką. To dalyko iniciatorė yra mano žmona. Tuo metu Skapiškio mokykloje ji dirbo socialine pedagoge, su mokiniais dažnai važiuodavo į Paketurių Šv. Kazimiero vaikų globos namus. Žmonai labai įstrigo vienas mažylis, nuo gimimo ten augęs su nepilnamete biologine mama. Matėsi, kad ji to vaiko nenorėjo, sulaukusi pilnametystės išėjo ir berniuką paliko.

Ne kartą berniuką lankiau ir aš. Abu su žmona prisirišome prie vaiko, o jis – prie mūsų. Nusprendėme tapti globėjais, abu lankėme kursus. Mokymai buvo labai išsamūs ir informatyvūs – nuo vaiko raidos iki psichologijos, pykčio valdymo. Baigę kursus supratome, kad iki tol nieko nežinojome apie vaikų auklėjimą“, – apie vaiko globą pasakojo R. Kiaulėnas.

Kiaulėnų šeima turi vienturtę dukrą. Ji jau suaugusi ir gyvena sostinėje. R. Kiaulėnas palygino, kad auginant dukrą tėvystė buvo vienokia, šiandien kiek kitokia. Dukra buvo labiau prisirišusi prie mamos, o mažasis globotinis – labiau prie jo. Globėjas berniuko neauklėja griežtai, o stengiasi būti draugu.
Mažasis globotinis R. Kiaulėno gyvenimui suteikė daug džiugių permainų. Vyras antrąsyk pajuto tėvystės džiaugsmą.

„Abu žaidžiame smėlio dėžėje ir juokiamės. Jis domisi viskuo, ką aš darau. Abu darbuojamės kieme.
Jam viskas įdomu, nesvarbu, ar tai būtų žolės pjovimas kieme, ar kokia kita veikla“, – šypsojosi R. Kiaulėnas.

Jam keista, kodėl globa apipinta mitais, o žmonės bijo į savo šeimą įsileisti svetimą vaiką. Nereikia bijoti išbandymų ir permainų – viskas įveikiama. Svarbiausia, kad tapti globėjais norėtų ir žmona, ir vyras.