Janina vaikystės metais. Mokykla anuomet kaimo mergaitei buvo didelė pramoga, ji netgi lankė pailgintą grupę.
Nuotraukos iš asmeninio
pašnekovės albumo
Taip save apibūdina Dabramislių kaime gyvenanti Janina Lukauskienė. Scena ir renginių organizavimas yra dvi didžiosios jos aistros.
Pašnekovė, buvusi aktyvi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Kupiškio rajono filialo ir Kupiškio krašto žmonių su negalia sąjungos (KKŽNS) narė, būrė mėgėjų meno kolektyvus Alizavoje ir Bakšėnuose, tačiau suprato, kad visus ketinimus įgyvendinti galėtų tik tada, jei būtų dvigubai daugiau paros valandų.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Rašinys, virtęs scenarijumi
J. Lukauskienė (Liutkutė) kilusi iš Radviliškio rajono, Užpurvių kaimo. Tėvai daug dirbo kolūkyje, vyresnės seserys Gražina ir Laima mokėsi Panevėžyje ir į namus atvykdavo kaip viešnios, tad šeimos pagrandukė dienų dienas būdavo viena namie su šuneliu Murza. Mergaitė nekantravo kuo greičiau paaugti ir eiti į mokyklą.
Kiek ūgtelėjusi pašnekovė mokėsi Pociūnėlių mokykloje, pailgintoje grupėje. Kasryt į mokyklą išeidavo pėsčiomis ir grįždavo tik vakarop. Nors automobilių srauto, tokio kaip šiandien, nebuvo, eiti namo prietemoje nebuvo saugu dėl laukinių žvėrių. Sykį tokia kelionė vos nesibaigė tragiškai, grįždama namo su drauge iš to paties kaimo susitiko akis į akį su vilku. Laimė, pro šalį važiavo vairuotojas ir pamatęs vilką, tykojusį mergaičių, pradėjo šaukti ir žvėrį nubaidė. Po šio nutikimo draugės tėtis rudenį ir žiemą mergaites į mokyklą nuveždavo ir parveždavo su arkliu.
Mokykloje iš visų pamokų labiausiai patiko lietuvių kalba. Mėgstamiausia užduotis buvo parašyti rašinį, taip įsijausdavo, kad nė skambučio negirdėdavo. Būdama šeštokė Janina parašė įsimintiną rašinį apie rašytojos Žemaitės sukurtą veikėją Vingių Joną. Mokinės kūryba lietuvių kalbos mokytojui labai patiko, pasiūlė visai klasei jį inscenizuoti. Tai paauglę merginą motyvavo rašyti ir kurti toliau.
„Be lietuvių kalbos pamokų, nuo pat mažens patiko dainuoti, vaidinti. Gal dėl to, kad visa mūsų šeima buvo muzikali. Tėtis grojo vadinamąja konstantinka – vienos eilės armonika, sesuo Gražina – akordeonu, sesuo Laima mušdavo būgną, o aš ir mama dainuodavome, kurdavome eiliuotus tekstus. Būdama pradinukė esu dalyvavusi ir tarybinės „Dainų dainelės“ atrankoje, bet į kitą etapą nepatekau dėl to, kad mano tėtis – buvęs politinis kalinys.
Janina Lukauskienė (nuotraukoje – trečia iš kairės) su Bakšėnų meno mėgėjų kolektyvu. Pasak pašnekovės, su šio kolektyvo nariais išsiskirti buvo sunkiausia.
Mama savo jaunystės laikais yra dirbusi kaimo bibliotekoje, ji labai mokėjo suburti žmones. Gal dėl to, kad kilusi iš kilmingos šeimos? Mano mama Elena (Halina Vitolina) – tikra lenkė. Mano močiutė Ana, mamos mama, bajorė. Ji buvo Lietuvoje viena pirmųjų moterų, išdrįsusių skirtis su vyru, apie ją rašė to meto spauda. Močiutei mirus persikėlėme gyventi į Panevėžio rajoną, Mitriūnų kaimą“, – pasakojo J. Lukauskienė.
Gyvenimo permainos
Nors jauna mergina svajojo apie tolimesnį kultūrinį darbą, sovietinės valdžios atstovams tai mažiausiai rūpėjo. Vienąsyk į mokyklą atvažiavęs kolūkio pirmininkas pareiškė, kad beveik visa klasė privalo išvažiuoti mokytis į žemės ūkio mokyklą Kėdainių rajone ir ten įgyti profesiją.
„Nė savaitės neišbuvome, didžioji dalis bendraklasių pabėgo, tarp jų ir aš. Tėvai privalėjo baudas sumokėti, atseit mes labai prastai išauklėti. Mokykla nenorėjo kurį laiką atiduoti dokumentų. Gąsdino, kad mūsų niekas nepriims, neturime jokios ateities. Galiausiai, kai dokumentus atgavau, įstojau mokytis į Kauną statybininke“, – sakė J. Lukauskienė.
Ši profesija penkiolikmetei merginai pasirodė gana perspektyvi. Valdžia, išdirbusiems pagal įgytą profesiją trejus metus, žadėjo suteikti būstą, o ir alga buvo nemenka – apie 800 rublių. Pagal specialybę Janina mažai dirbo, nes anksti ištekėjo už dešimčia metų vyresnio Mitriūnų kaimo mechanizatoriaus. Sakė ne iš meilės tekėjusi, o dėl to, kad juto didelį spaudimą iš aplinkos, visos bendraamžės jau buvo sumainiusios žiedus.
J. Lukauskienė apgailestavo, kad šeimyninis gyvenimas nesusiklostė, santuoka iširo dėl velnio lašų. Vyro, įklimpusio į alkoholio liūną, buvusi žmona nekaltina. Seniau mechanizatoriams daug kas mėgdavo už darbą atsidėkoti buteliu. Tokia buvo valiuta.
Išsiskyrusi moteris netrukus rado darbą ir būstą kitame Panevėžio rajono gale. Išvyko ne viena – su mažamečiu sūnumi ir mama. Naujakurė greitai įsiliejo į kaimo gyvenimą. Ėmėsi organizuoti įvairius renginius, nuo gegužinių iki senųjų metų palydėjimo. Moteris pradėjo giedoti ir bažnyčios chore. Antai sykį, po vienų Mišių, jai pasiūlė dainuoti viename gerai žinomame Panevėžio restorane. J. Lukauskienė sutikusi teigė, kad ši patirtis buvo smagi ir pelninga. Deja, šios veiklos turėjo atsisakyti. Labai trūko poilsio, grįžus paryčiais iš restorano iškart reikėjo eiti į fermą, o iš fermos skubėti pas savus gyvulius.
Ir Panevėžio rajone J. Lukauskienė ilgai neužsibuvo, gyvenimo permainos nuvedė į Kupiškio rajoną.
Pašnekovės mama visą laiką norėjo gyventi vienkiemyje, turėti didelį sodą ir auginti būrį naminių paukščių. Dukrai teko dėl mamos pasistengti. Išsvajotą sodybą prieš du dešimtmečius rado tiktai Kupiškio rajone, Dabramislių kaime.
Atsikrausčiusi su mama ir sūnumi į sodybą pamaryje Janina irgi ilgai negyveno. Susipažino su Gliaudelių kaimo ūkininku ir antrąkart bandė kurti šeimą, susilaukė antro sūnaus, bet situacija pasikartojo, santykius vėl sugadino alkoholizmo problema. Dėl nuolatinio sugyventinio girtavimo turėjo grįžti pas mamą.
„Mes su mama labai artimos, beveik visada kartu. Dabar jai devyniasdešimt dveji. Garbingo amžiaus, juda po truputį, pagal amžių fiziškai stipri, nors visą gyvenimą dirbo kaip bitutė“, – kalbėjo J. Lukauskienė.
Savo stichijos vėžėmis
Janina Lukauskienė su mylimuoju Evaldu. Pora labai mėgsta keliauti. Šiemet, per Žolinę, bus dvylika metų, kai jiedu kartu.
Kad ir kiek gyvenimo vietų pakeitusi, J. Lukauskienė tvirtino, kad Kupiškio rajone jai geriausia. Ne tik dėl to, kad čia daugiausia metų pragyventa. Šiame krašte ji pajuto daugiausia atsiskleidusi kūrybine prasme. Į kultūrinį gyvenimą įsitraukti paskatino pats gyvenimas. Moteris dėl antro sūnaus negalios įstojo į KKŽNS ir prisijungė prie mėgėjų meno kolektyvo, o dėl nusilpusio mamos regėjimo įsijungė į LASS Kupiškio rajono filialą ir tapo dramos būrelio „Akimirka“ režisiere. Aktyvią moterį pastebėjo ir Alizavos žmonės, pakvietė ją dainuoti į „Pyvesos“ kolektyvą. Vėliau J. Lukauskienė nusprendė iniciatyvos imtis pati ir burti mėgėjų meno kolektyvą Alizavoje, o po kurio laiko – ir Bakšėnuose.
„Labiausiai patinka kurti juokingų žanrų pasirodymus, bet gyvenime visaip būna. Ne kartą buvau paprašyta ir nekrologą apie žmogų parašyti, ir prie karsto jį skaityti. Nelengva, bet sėdi ir rašai.
Esu daug eilėraščių sukūrusi, bet nelinkusi jų saugoti, nelaikau to prioritetu. Vadovaujantis meno kolektyvams žmogus turi būti pasirengęs įvairiausiems netikėtumams. Pavyzdžiui, per spektaklį viena kolektyvo narė persigalvojo ir dingo iš užkulisių. Turėjau perimti jos vaidmenį. Suvaidinau taip, kad niekas iš žiūrovų nė neįtarė, kad būta kokių nors problemų“, – atskleidė J. Lukauskienė.
Kolektyvų vadovė absoliučiai visa atsidavė sceniniam gyvenimui, tačiau kad ir kaip būtų gaila, turėjo sustoti, įgyvendinti visoms idėjoms pritrūko paros valandų. Situacija kardinaliai pasikeitė, kai moteris rado idealiai jai tinkamą darbą – keliauti po Lietuvą ir vykdyti apklausas. Turi daug ir nuolatos bendrauti su žmonėmis, todėl nors ir kultūriniai reikalai sustojo, J. Lukauskienė jaučiasi einanti savo stichijos vėžėmis.
Likimui ji dėkinga ir už tai, kad organizuodama renginius susipažino su širdies draugu Evaldu. Trečias kartas nemelavo – šiemet per Žolinę bus dvylika metų, kaip jiedu kartu. Moteris džiaugėsi, kad judviejų charakteriai ir pomėgiai sutampa. Abu labai mėgsta keliauti ir netgi baigė apsaugos darbuotojų kursus.
„Mes Lietuvą išmaišę skersai išilgai, kartais išlekiame ir į užsienį. Šiemet kruizą po Baltijos jūrą esame nusipirkę, tik kai dabar tokia situacija, neaišku, ar į jį išvyksime. Abu su Evaldu Vilniuje baigėme specialius apsaugos darbuotojų kursus, gavome leidimus turėti ginklą. Labai įdomi patirtis, gal gyvenant pravers“, – pokalbį užbaigė J. Lukauskienė.
