JI NIEKADA NEBEBUS PAPRASTA DIENA

Taip apie Kovo 11-ąją sako Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Leonas Apšega.

Ada DVARIONAITĖ

Kartais nutinka stebuklų – taip kai kurie žmonės kalba apie sovietinės Lietuvos virsmą nepriklausoma šalimi prieš 30 metų. Kiti pastebi lemtingus atsitiktinumus, kurie viską keičia.

Koronavirusas, mažulytis, nematomas žmogaus akimi, pakeitė gražiosios šventės planus, atšaukė gausybę sukakties renginių visoje Lietuvoje. Kas galėjo tai numatyti?

Tai ir yra filosofiškos įžangos dingstis prisimenant įvykius, kuriuose žmogui lemta atsidurti, ar atsitiktinai aplinkybėms sutapus, ar kažkam viršesniam suplanavus.

Su Leonu Apšega pasikalbėjome jo namuose Aukštupėnuose ypatingosios šventės išvakarėse.

Rytoj bus trečiadienis, kovo 11-oji, bet kalendorius praneša apie šventę. Laisvadienis. Gal Jūsų atmintyje ši diena jau nebe tokia, kokia buvo prieš 30 ar 20, ar 10 metų?

Jausmas ypatingas ir jis keičiasi. Man atrodo, kad su kiekvienais metais vis geriau suprantu, kas tada įvyko. Atgyja vis kitos detalės, ryškesnės, kai nemiga naktimis kartais užpuola arba kai ilgai sėdžiu medžioklės bokštelyje. Man tada, kai pasirašėme Nepriklausomos Lietuvos Atkūrimo Aktą, buvo 50 metų, dabar artėja 80-metis. Juk žmogus skirtingai gyvena, mąsto ir jaučiasi, kai skiria toks laiko tarpsnis. Ką prisimena to laiko vaikai ar jaunuoliai? Aš tada buvau jau brandus žmogus, žinojau savo tėvų ir senelių patirtį ir pats kai ką iš savo vaikystės išsaugojau galvoje. Kaip trėmė, vežė, kaip šaudė, kaip gąsdino. Atsimenu kaimynus Kalvelius, patys dirbo žemę, balų ir kemsynų gal 40 hektarų, kai trėmė į Sibirą, neturėjo ko pasiimti, tik įsidėjo kubiliuką užraugtos duonos, dar neiškeptos.

Kažkas svetimas atėjo, atėmė namus. Tokie dalykai, išgyvenimai negali pradingti šiaip sau, jie laukia savo valandos. Ir sulaukia. Mums, sovietinių metų žmonėms, daug buvo nepriimtinų dalykų. Pasišaipydavome iš partkomo posėdžių, pirmojo sekretoriaus Tamošiūno pamokslų, bet jautresnius ir infarktai ištikdavo. Pokyčiai turėjo ateiti. Galiu pasakyti, kad ši diena man jau niekada nebebus paprasta, ir niekada nesigailėsiu visko, kas nutiko, nesakysiu, kad kas nors anksčiau buvo geriau. Nieko žmogui nėra geresnio kaip galimybė turėti laisvę, turėti savo valstybę, savo kariuomenę.

Grožiuosi mūsų kareivėliais, jų uniforma, laikysena, kai dalyvauju šventėse Vilniuje. Kai susitinkame signatarai, lyg mieliausi giminės jaučiamės. Tik vis mažėja mūsų, 36 jau nebėra.

Ta diena pakeitė Lietuvos gyvenimą, ji pakeitė ir Jūsų gyvenimą, Jūsų likimą. Ar dabar, atitolęs nuo viešosios veiklos, jau per atstumą žvelgiate į Lietuvos įvykius, politiką, sprendimus, skandalus? Ar dar įdomu, ar svarbu?

Pensininkas esu nuo 2008 metų, bet atsitraukti nepavyksta, kad ir pro durų plyšį, bet vis ausį atsukęs, kur politikai, valdininkai diskutuoja, seku, dažnai piktinuosi.

Ir kuo piktinatės?

Piktina rietenos, tyčiojimasis, jiems būtina pažeminti vienam kitą, įgelti, o problemų sprendimui nebėra kada susitelkti.

Pykstu, kodėl partijų senbuviai neįsileidžia jaunimo, vis užėmę rinkimų sąrašų viršų, o reitinguoti leižiama tik penkis, kodėl ne visus? Tiek jau daug turime pasaulyje pabuvusių, ten mokslus baigusių talentingų jaunuolių, kodėl jie ignoruojami?

Manau, kad dabartinė politika iškreipta, vis kažkokios nematomos interesų srovės, sandėriai po stalu, po kilimu. Merai vis su skandalais, kažką sau pasiėmė, ko jie nepasidalija, ko vis maža, ar bado metais gyvename? Kiti ima Seimo viešbučius, ten savo vaikus apgyvendina, valstybė sumoka už juos. Palyginęs su mūsų laikotarpio politikais, svarstau, kad mes visi buvome idėjinukai, visi gerbėme vieni kitus neatsižvelgdami į pažiūras.

Prisimenu, per Aukščiausiosios Tarybos sesijas tolimesni deputatai būdavome apgyvendinti viešbučiuose. Aš gyvenau „Gintaro“ viešbutyje, geležinkelio stoties rajone, kur triukšmai, įtartinos landynės, tamsoje net pareiti nelabai jauku.

Savaitgaliais namo važiuodamas, susirinkdavau savo daiktelius į lagaminą, atiduodavau pasaugoti į sandėlį. Kad kambarys liktų laisvas kitiems gyventojams, kad valdiškus pinigus sutaupyčiau. Pirmadienį pasiimu savo lagaminą, vėl išsitraukiu dantų šepetuką ir šlepetes, gyvenu, dirbu, skaitau iki išnaktų dokumentus. Galėdavau važinėti autobusu namo veltui, bet, žiūriu, visi žmonės perka, susigėdau, kaip aš čia dabar, irgi perku. Kai vėliau rajono valdyba leido skirti automobilį kelionėms, su gretimų rajonų kolegomis susitardavome, kad sykiu važiuosime, taupydami išlaidas. Ar tada visi daugiau turėjome, kad nereikėjo iš valstybės griebti? Kažkas mums negero pasidarė, labai daug savanaudiškumo, kuo daugiau turime, tuo didesnis godulys.

Gal nepasidarė, gal visada buvo, tik mes anksčiau kitaip matėme? Dabar apie Kovo 11-ąją ir Aktą, atrodo, jau viskas iškalbėta, visada akcentuojama ta diena, tos vakaro valandos. O kaip gyvenote, ką darėte iki tol? Mano atmintyje išlikę epizodai iš rinkimų agitacijos laikotarpio rajone, aš tada dažniau ir daugiau buvau su Sąjūdžio delegatais ir rėmėjais. Kaip Jūs tapote kandidatu į Aukščiausiąją Tarybą?

Tada atsisukime gerokai atgal. 1987 metais mane išmetė iš Žaidelių kolūkio pirmininko pareigų, partijos valia tapau Žemės ūkio valdybos viršininku, rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Visiškai to nenorėjau, kolūkyje dirbti man patiko, geriausius rajono specialistus turėjome. Bet reikėjo paklusti, paskui apsipratau, man visada buvo smagu su žmonėmis bendrauti. Kabinete neužsidariau, vis važiuotas, turėjau susidaręs didįjį ir mažąjį ratą po atokiausius rajono kampelius. Važiuoju, sutinku žmogų, sustoju, paimu, pasikalbame.

Ir dabar man norisi visada sustoti, pavėžėti einantį, žiūriu, nebėra tokio įpročio. Kai kilo Sąjūdis, buvo rengiamasi Aukščiausiosios Tarybos rinkimams, man pradėjo kiti sakyti, kad turime iškelti savo kandidatą, kupiškėną.

Atrodė logiška tokia mintis. Kartą mane pasišaukia kolūkių pirmininkai Vaižmužis ir Liaukonis, sako, kandidatuok. Persigandau, atrodė, jokių šansų prieš Sąjūdžio kandidatą architektą Algimantą Nasvytį neturiu. Nuvažiavome į Antašavą, o ten pilnutėlė salė žmonių, kitur keliaujame, vėl daug žmonių palaikymo pamačiau. Bet didelių vilčių nepuoselėjau, rinkimų dieną ir vakarą buvau namuose.

Pradėjo skambinti iš mažųjų apylinkių, kad laimėjau, prieš vidurnaktį paskambino Nasvytis, pasveikino, paklausė, ar galįs atvažiuoti su gėlėmis ir šampanu į namus. Atvažiavo, pabuvome, pasikalbėjome. Šitaip tada buvo.

Deputato darbas prasidėjo namuose, man atsiųsdavo šūsnis dokumentų, kad susipažinčiau, savo nuomonę išdėstyčiau. Lyg kovo 6 ar 7 gavau vyriausybinę telegramą, kad esu kviečiamas į Seimo rūmus. Ir 1990 metų kovo 11-osios vakare tai įvyko. Beje, tomis minutėmis pasirašė mūsų vadovybė, o visi deputatai vėliau.

Yra dokumentiniuose kadruose užfiksuota, kaip pasirašo mano suolo kaimynė Irena Andriukaitienė, o aš ištiesęs kaklą žiūriu. Nepatogu buvo ten rašyti, siauri suolai, paskui kiti pradėjo murmėti, kad ilgai užtruks, tad aktą padėjo tribūnoje, visi paeiliui ėjo prie jo. Išsiskirstėme ryte, buvo ir džiaugsmo, ir nerimo, niekas nežinojo, kas bus toliau.

Dabar žinome, todėl lengva vertinti, kritikuoti, svarstyti apie kitokias galimybes. Ar Jūs mąstote viską anuomet padarę teisingai?

Taryba – Atkuriamasis Seimas dirbo dvejus metus ir dešimt mėnesių. Išrinkti buvome penkeriems metams. Patys nusprendėme nutraukti savo įgaliojimus, prasidėjus nesutarimams. Jeigu būtume susitarę, dirbę toliau, manau, būtų geriau buvę, nebūtų taip greitai sugrįžę prie valdžios buvusieji. Gal nebūtų įsiūbuota partinė švytuoklė, kai vieniems neįtikus, rinkėjai ima ieškoti jų priešininkų.

Dabar daug žmonių, nusivylusių politika, valdžia, partijomis. Jūs buvote arti visko, ar pabrėžtumėte optimistinį ar nekokį ateities variantą?

Turi ateiti nauja jėga, nauji lyderiai, kitaip ir būti negali. Gal aš ir nespėsiu pamatyti, mano laikas šiame pasaulyje jau ribotas, bet pokyčiai ateina, nes užaugo nauja karta. Dabar kalbama apie gerovės valstybę, manau, kad gerai gyventi nebeužtenka, yra kitas žodis, turime gyventi gražiai.

Gražiai – tai padėti vienas kitam, kartu stengtis dėl lengvesnio gyvenimo, stengtis būti sąžiningi, o jeigu jau išrinkti į valdžią, dirbti Lietuvai. Nėra jokių gudrysčių, atrodo, viskas paprasta.

Ir Jums paprastas linkėjimas – sveikatos. Kad dar būtų užtektinai laiko gražiai pagyventi.