Norbertas ČERNIAUSKAS,
VU Istorijos fakulteto dėstytojas
Pastarosiomis dienomis Lietuvos parlamentarai ėmėsi ne tik aktyvių 2020 metų biudžeto svarstymų, bet ir Seimo rinkimų įstatymo pakeitimų.
Pagal naujausias pataisas kitų metų parlamento rinkimuose partijoms, norinčioms patekti į Seimą, užteks surinkti 3 proc., o jų koalicijoms – 5 proc. rinkėjų balsų (atitinkamai vietoje buvusių 5 ir 7 proc.).
Ką tai reiškia? Žvelgiant politologiškai šis sprendimas prognozuoja ne mažesnį politinį chaosą būsimame Seime nei dabar, o vertinant istoriškai – tai būtų didžiausias smūgis Lietuvos parlamentinei tradicijai per visą šiandieninės valstybės trisdešimtmetį.
Kas pasikeis priėmus šį sprendimą? Pasak šio įstatymo pakeitimo sumanytojų – padaugės demokratijos. Kritikų nuomone, 3 proc. barjeras atveria kelią ne itin optimistiniam scenarijui. Seime greičiausiai padaugės ne tik smulkių partinių frakcijų, kurios neturi politinės patirties arba bus susibūrusios tik dėl vieno momentiškai rėksmingo klausimo, bet ir pailgės esminių reformų priėmimas.
Žinoma, patirties įgyti gali visi, bet tam reikia laiko, pastangų, partinių diskusijų, tačiau kuriami nauji judėjimai dažniausiai siekia ne patirties, o valdžios gavimo. Į parlamentą gali ateiti patirties neturintys, bet valdžios labai trokštantys asmenys.
Tokios situacijos dažniausiai baigiasi niekuo – partijėlės suyra, o „naujokų“ kompetencija dažniausiai pasirodo niekam tikusi.
Į Seimą be partinio filtro ant bangos prasmukę parlamentarai tampa pažeidžiami rankų kilnotojai, o ne įstatymų leidėjai. Jau gerai žinome, kas atsitiko tokio tipo vienadieniams judėjimams: kur šiuo metu yra Tautos prisikėlimo ar „Drąsos kelio“ partijos.
Vis dėlto pasiduoti tik niūrioms prognozėms nevertėtų, bet kokiu atveju rinkimuose balsuos ir savo atstovus rinks balso teisę turintys piliečiai.
Rinkimų įstatymo keitimo precedentas kritikuotinas dar ir dėl kitos priežasties. Negarbinga keisti jokios gyvenimo srities žaidimo taisykles pastebėjus, kad žaidime tau nelabai sekasi.
Rinkimai į parlamentą galbūt ir reikalauja reformų, bet ne eksperimentų, kuriais rizikuojama dar labiau sumenkinti Seimo prestižą ar paralyžiuoti jo darbą. Jei šis įstatymas nebus vetuotas Prezidento, beveik neabejotina, kad tai bus didžiulis smūgis Lietuvos partinei ir parlamentinei demokratijai. Gal net antras toks po 1926 m. gruodžio 17-osios nakties, kada įvyko valstybės perversmas, kai parlamento apskritai nebeliko.
Jurgitos Žiukaitės nuotrauka
