NUTILĘ GARSIEJI PUPONYS

Puponys – spalvingą istoriją turintis Kupiškio rajono kaimas. Jį bene labiausiai išgarsino čia savo vaikystę ir ankstyvą jaunystę praleidęs būsimasis rašytojas Juozas Baltušis ir 1974–1983 metais gyvavusi poponiečių dainininkų grupė. Čia įsikūrė ir pirma kaimo bendruomenė Kupiškio rajone.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Puponys priklauso Noriūnų seniūnijai ir Kupiškio parapijai. Per kaimą eina Daugpilio–Šiaulių geležinkelis, kaimo žemes kerta Panevėžio–Rokiškio plentas, senasis Kupiškio–Subačiaus kelias, teka Naktakė, kairysis Lėvens intakas. Iš šiaurės prieina Blizgės, o iš pietų Medinų miškas.

Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu Puponyse gyvenamąją vietą yra deklaravę 116 gyventojų.
Kaipgi kaimas gyvuoja pastaruoju metu? Akis kliuvo už gražiai sutvarkytų, atnaujintų sodybų ir apleistų, tuščių kiemų, už krūmynais apaugusios buvusių fermų teritorijos, kur kažkada veikė moderni medienos apdirbimo įmonė. Šiuo metu ten irgi šiek tiek vyksta panaši veikla, o šalia stūkso atliekų krūva, likusi po vienos švaros įmonės bankroto. Pravažiavome pro tylų bendruomenės pastatą, kur seniau buvo Puponių mokykla, pro kaimo kryžių ir paminklinį akmenį rašytojui J. Baltušiui.

Šimtametėje gryčioje

Puponyse radome dvi gatves – Juozo Baltušio ir Naktakės. Rašytojo gatvėje pasibeldėme į seno dviejų galų namo duris. Į vidų pakvietė Edvardas Starkus. Paklaustas, ar esąs čionykštis, atsakė: „Čia gimiau, čia ir numirsiu.“

Vyras papasakojo, kad užaugo Jono ir Onos Starkų šeimoje kartu su seserimi Stase. Ji iš pradžių gyveno šios trobos viename gale, o vėliau greta pasistatė namus. Mirė 1993 metais. Dabar toje sodyboje įsikūrusi jos sūnaus Ričardo Černiaus šeima. Ta sodyba labai gražiai tvarkoma, dalyvavo ir gražiausių rajono sodybų konkurse.

„Vienas gyvenu jau keturiasdešimt metų. Moku ir valgyti pasitaisyt. Reikia tik netingėti. Jaunystės metais turėjau moterį. Bandėm kartu gyventi, bet nesusiklostė. Vaikų neturiu. Visą gyvenimą dirbau kolūkyje vairuotoju. Vėliau teko ir bendrovėje padirbėti, kol ji iširo.

Mokslo daug nesu ragavęs. Puponyse baigiau keturias klases ir Kupiškio vidurinėje – šešias. Vėliau buvo mechanizatorių kursai. Penkerius metus dirbau traktorininku kolūkyje. Vairuotoju tapau 1965 metais, baigęs vairavimo kursus tuometinėje Panevėžio automobilizmo mokykloje. Dabartiniu savo gyvenimu labai skųstis negaliu. Nesu vienas ir visų apleistas. Pagloboja mane sūnėno žmona Loreta, kaimo laiškanešė. Blogiausia, kad sunkiai vaikštau. Sugebu dar nuklibinkščiuoti pas sūnėną, dviračiu pasiekti automobilinę parduotuvę, kuri netoliese stabteli. Kartais su keliais bičiuliais susėdam pakortuoti. Dar yra kaime pažįstamų, kaimynų iš jaunystės laikų, bet daug jau išmirė. Stovi tušti namai. Atsikrausto į Puponis žmonių iš kitur, jaunesnių. Dažniausiai jie su vietiniais nebendrauja. Anksčiau visas kaimas sueidavo. Dabar tokios mados nebėr“, – konstatavo aštuntą dešimtį įpusėjęs pašnekovas.

Pasigrožėjus autentiška, senove dvelkiančia jo sodyba, Edvardas sakė, kad čia gyveno kelios Starkų giminės kartos. Namas statytas apie 1900 metus, o gal ir anksčiau. Jo mama buvo kilusi iš Starkonių kaimo.

Edvardas papasakojo, kad į jų gryčią porą kartų buvo užsukęs rašytojas J. Baltušis, kai lankėsi Puponyse. Mat su jo tėvu vaikai būdami karves ar arklius Kairabalėje ganė.

„Abudu buvo neprigirdintys. Tai kalbėdavo garsiai, ausis susiėmę. Nieko ypatingo jiedu vienas kitam nepasakydavo. Ką ten rašytojas vilnietis įdomaus kalbėsis su mano tėvu, tikru kaimo Jurgiu. Man taip atrodė. Buvau paauglys tuo metu ir pamenu, kad J. Baltušio vairuotojas netyčia sukdamasis kieme automobilio ratais užkliudė ir sulaužė vištų grūdų lovelį. Rašytojas gana susisielojo, kad taip nutiko. Mano tėvas jį ramino: „Nesinervink. Sukalsiu kitą“, – prisiminė pašnekovas.

Nedarbo šešėlis

Vėliau pakalbinome J. Baltušio gatvės gyventoją Rasą Garbauskienę. Moteriai Puponys yra gimtinė ir niekada nenorėjusi kaimo išmainyti į miestą. Anot Rasos, blogiausia, kad kaimo žmonėms arti namų labai stinga darbo vietų. Žinoma, kaime iš savo daržo, nedidelio ūkelio galima pramisti, bet kai esi darbingas žmogus, norisi ir daugiau pajamų gauti, pasigerinti savo gyvenimą, nepriklausyti nuo pašalpų.

Šiuo metu Rasa ieško darbo. Moteris dirbti įpratusi. Kai baigė Kupiškyje vidurinę mokyklą, norėjo toliau studijuoti, bet nepavyko. Pradėjo dirbti 1982 metais tuometiniame Panevėžio skaičiavimo centro Kupiškio filiale operatore. Tam filialui vadovavo Onutė Ragauskaitė. Vėliau Rasai teko tvarkyti statistinius kolūkių veiklos duomenis. Dirbo ji ir karvių melžėja fermoje, ir valytoja Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijoje. Pastarojoje darbovietėje prabėgo net dešimt metų. Su vyru buvo radę darbą Puponyse veikusioje vienoje švaros įmonėje. Po pustrečių metų ta įmonė bankrutavo. Reikėjo minti darbo biržos slenkstį. Su šia įstaiga, pervardyta Užimtumo tarnyba, Rasa dabar palaiko ryšį. Nuolat domisi, ar neatsirado laisvų darbo vietų. Pasak moters, dažnai pasiūlymai netinka dėl to, kad yra toli nuo namų, blogas susisiekimas. Dviračiu nenuminsi. Bėda, kad ji nevairuoja automobilio. Vyras dėl sveikatos jo vairuoti nebegali. Ši aplinkybė susiaurina jos galimybes darbo rinkoje. Pas aplinkinius ūkininkus darbo labiau yra vyrams prie technikos. Rasa neslėpė, kad darbo paieškoms nepalankus ir amžius. Tikra tiesa, kad vyresniems nei penkiasdešimt metų žmonėms kur kas sunkiau įsidarbinti nei jaunesniems. Su diskriminacija dėl amžiaus buvo susidūręs ir jos vyras.

„Taip ir eina dienos viliantis, kad pagaliau rasiu darbą. Nenuobodžiauju ir jo neturėdama. Prižiūriu namus, slaugau pasiligojusį vyrą. Turiu daržą, kelias vištas. Aplanko sūnus Darius, su šeima gyvenantis Vilniuje. Dukra Vaida, neradusi pagal specialybę darbo, išvažiavo su dukra gyventi į Angliją. Labai pasiilgstu anūkių Beatričės ir Austėjos. Artimųjų palaikymas ir parama, kai užgula sunkumai, yra labai svarbi ir brangintina“, – atviravo pašnekovė.

Paprašyta ji plačiau papasakojo ir apie savo tėvų šeimą. Mama Filaida buvo kilusi iš rusų sentikių šeimos, gyvenusios Rokiškio rajone, tėvas Tautvilis Starkus buvo iš Puponių. Šioje vietoje lyg ir naujai jos tėvai pasistatė namą. Nepamenanti, jog būtų pasakojama, kad kitų žmonių anksčiau čia būtų gyventa. Tėvų šeimoje Rasa užaugo su seserimis Irena ir Rože. Seserys gyvena Kupiškyje. Ji liko gyventi kartu su tėvais ir šeimą sukūrusi. Šalia jų sodybos buvo pieno surinkimo punktas. Dabar tas pastatas nugriautas. Rasos vyro Rimanto Garbausko gimtinė – Rudiliai. Jis kolūkio laikais dirbo vairuotoju, vėliau prie medienos.

Išgujo ganyklos

Naktakės gatvėje užsukome pas Palmą Žalnieriūnienę. Radome ir jos brolį Vytautą Baltušį, atvažiavusį iš Kupiškio sesers aplankyti. Jie papasakojo, kad gimė Puponių kaimo vienkiemyje. Šiandien toje vietoje plyti dirbami laukai. Dalį jų tėvų žemės kerta asfaltas. Su garsiu rašytoju Juozu Baltušiu gal ir sieja labai labai tolima giminystė, bet jaunoji karta jau nebesigiminiavo. Apskritai Puponyse Baltušių pavardė buvo populiari ir ne visus tuos žmones siejo giminystės ryšiai.
„Melioracija šioje vietovėje vyko apie 1960–1962 metus. Ji mūsų vienkiemio nekliudė. Išsikelti prireikė apie 1969 metus, kai netoli buvo pastatytos didžiulės kolūkio fermos ir ten laikomiems gyvuliams prireikė ganyklų“, – pasakojo Vytautas.

Palma sakė, kad tėvų Felikso ir Onos Baltušių šeimoje jie užaugo trise. Kupiškyje gyvena ir sesuo Zina, o ji vienintelė iš vaikų liko kaime. Gyveno kartu su tėvais ir sukūrusi šeimą. Naujus namus su savo šeima ir tėvu (mama jau buvo mirusi) statė kartu. Kolūkis sumokėjo išmoką už paliktą sodybą vienkiemyje.

Naktakės gatvėje dauguma namų pradėti statyti apie 1969 metus. Puponys išsiplėtė kolūkiniais laikais. Prieškario laikais, apie 1937 metus, jų senelis Juozas Baltušis paaukojo savo žemės mokyklos statybai. Jie visi trys ėjo į šią mokyklą, kaip ir kiti Puponių kaimo vaikai.

„Mano vyras Gintautas mirė 1995 metais. Jis dirbo vairuotoju, eiguliu. Aš didelių mokslų nebaigiau. Dirbau kolūkyje laukininkystės brigadoje, miško ruošos darbų technike, auginau vaikus, dvi dukras Daivą ir Vidą bei sūnų Rolandą. Vaikams ūgtelėjus dirbau mokyklos valytoja. Visą laiką gyvenome ūkiškai. Pernai dar laikiau dvi karves. Šiemet liko viena. Per žiemą palaikysiu ir atsisakysiu. Vištas pasiliksiu, pakalbėsiu dar su jomis. Sodinsiu daržus ir bulves. Kaip kaime be šito“, – apie savo šeimą ir ūkį pasakojo moteris.

Ji pridūrė, kad turi penkis anūkus, o šiomis dienomis į pasaulį turi ateiti dar vienas.

Pasak Palmos, jų kaimas nėra koks užkampis. Šalia plentas. Galima nesunkiai ir su dviračiu, ypač jaunesniems žmonėms, pasiekti Kupiškį. Žinoma, senimui toks keliavimo būdas jau per sunkus. Dar galima maršrutiniu autobusu nuvažiuoti į rajono centrą, ypač per mokslo metus, kai šis transportas pritaikytas mokiniams į mokyklą pavėžėti. Jai miesto labai ir nereikia. Užtenka automobilinės parduotuvės, kuri tris kartus per savaitę į jų kaimą užsuka. Be to, brolis Vytautas atvažiuodamas irgi atveža, jei ko prireikia.

Moteris džiaugėsi, kad su pensija išsiverčianti, malkų vaikai parūpina. Jie ir prišienaudavo. Padeda ūkio darbuose ir brolis. Turėjo savo žemės ūkio technikos. Dabar jos jau tiek nebereikia, kai žada karvės atsisakyti.

Labiausiai Palma pasigenda buvusio kaimo žmonių nuoširdaus bendravimo. Anot jos, dabar seni sau, jauni sau. Bendruomenė tik egzistuoja. Anksčiau puponiečiai buvo labai aktyvūs, į ansambliuką susibūrę, visur važinėjo, svečių pasikviesdavo. Atėjūnai darniai į kaimo bendruomenę įsiliedavo. Gal dėl to, kad atsikeldavo gyventi ne su šeima, neturinčia čia šaknų, o ateidavo į vietinių gyventojų šeimas kaip marčios ar žentai. Sunku žmones į krūvą suburti ir dėl televizijos, kompiuterio, išmaniųjų telefonų pomėgio.

Ir prie svečio, ir prie pečiaus

Antra Naktakės gatvės pašnekovė buvo Marytė Žalnieriūnienė. Vėliau į pokalbį įsijungė ir jos dukra Edita Kriaučiūnienė.

Marytę radome tvarkančią sodybos gėlynus prieš žiemą. Ji mielai sutiko pasikalbėti ir pakvietė į vidų.

Šioje gatvelėje Žalnieriūnų namas paskutinis. Pasak Marytės, statytas 1980 metais prie miškelio, buvusio kemsyno vietoje.
„Statytis namą sugalvojome patys, kai susilaukėme trečio vaiko, gyvendami Noriūnuose dviejų kambarių bute. Pagausėjus šeimai iškart erdvesnio būsto negavome, o laukti ilgiau geresnių gyvenimo sąlygų nebenorėjome. Aš tuo metu dirbau Puponių pieno surinkimo punkte ir gavome iš kolūkio sklypą namo statybai. Atsikėlėme čia iš Šalnakandžių kaimo senovinę dviejų galų gryčią. Pirkome ją iš Vlado Inčiūros. Ta gryčia seniau priklausė Vizbarams. Prieš perkant mano uošvis, kuris buvo dailidė, dar apžiūrėjo, ar geri jos sienojai. Viskas tiko. Taip ir prasidėjo mūsų įsikūrimo šioje vietoje darbai. Pirmiausia pasistatėme tvartą. Gyventi pradėjome viralinėje. Tik po metų apsigyvenome dalyje trobos. Labai geri buvo kaimynai. Padėjo įsikurti. Viena kaimynė Zabielienė du paršiukus mums paaugintus davė, kita – šešias vištas, vyro sesuo karvę. Įkurtuves iškėlėme viralinėje. Noriūnietė Kecorienė, pamenu, užuolaidas dovanojo. Šių senųjų kaimynų jau nebeturime.

Namo statybą pinigais parėmė uošvis. Prie šeimos biudžeto pinigų prisidurdavau ne tik dirbdama, bet ir iš šeimininkavimo įvairiuose baliuose, šventėse. Puponyse tik trijuose kiemuose nesu šeimininkavusi. Moku gaminti visokius valgius, net alaus sau pasidarau. Visi mano vaikai turi potraukį šeimininkauti, valgį gaminti. Net anūkai, dukros Editos sūnūs, į tai yra linkę“, – pasakojo moteris ir pavaišino pačios gamintu obuolių sūriu.

Ji džiaugėsi, kad apsisprendimas gyventi Puponyse jų šeimai buvo sėkmingas. Čia visi įsiliejo į kaimo gyvenimą, dviem jauniausioms šeimos atžaloms šis kaimas tapo gimtuoju. Dirbti pieno surinkimo punkte jai auginant penkis vaikus buvo labai patogu. Galėjo suderinti jų priežiūrą ir darbą. Vėliau ji apie dvidešimt metų dirbo Lietuvos draudime, apie dešimt metų buhalteriavo Kupiškio krašto žmonių su negalia sąjungoje, netgi mėsa turgelyje prekiavo. Visur sekėsi. Jos darbas įvertintas ne vienu padėkos raštu.

Pati Marytė yra kilusi iš Duorpių kaimo, netoli Uoginių, o jos amžinatilsį vyro Algio gimtinė buvo Skverbų kaimelis Šimonių girioje.

Marytė, baigusi tuometinį Vilniaus buhalterinės apskaitos technikumą, 1966 metais pradėjo dirbti Žadeikiuose kolūkio buhaltere, vėliau vyr. buhaltere. Gyveno Girsteikiuose. Tame krašte Noriūnų MSV darbininkai tvėrė ganykloms tvoras. Tarp jų buvo ir Algis. Taip ten ir susitiko abu. Susituokė jie 1968 metais. Po vestuvių persikėlė gyventi į Noriūnus. „Su Algyčiu gyvenimą pradėjome nuo šaukšto“, – prisiminė moteris.

Pasak Marytės, vyras buvo baigęs tik kelias klases. Ji prikalbinusi jį įgyti vidurinį išsilavinimą, baigti vairavimo kursus. Jis dirbo vairuotoju Byčių kolūkyje. Abu pradėjo šokti Noriūnų kultūros namų tautinių šokių kolektyve, kuriam vadovavo Čerkauskienė. Moteris sakė esanti veikli. Buvo suorganizavusi Puponių kaimo ir vyro tėviškėnų susitikimus, subūrusi savo gimines į krūvą pasibūti kartu.

Išėjusi į užtarnautą poilsį Marytė rankų sudėjusi nesėdi. Noriūnų kapeloje „Iki ryto“ groja barškučiais. Dalyvauja rajono aklųjų ir silpnaregių organizacijos teatro grupėje. Spėjo keturis kartus aplankyti jauniausią dukrą Sandrą, gyvenančią Čikagoje (JAV). Moteris džiaugiasi, kad kiti jos vaikai gyvena netoliese. Dukros Edita ir Vaiva – puponietės. Sūnus Aurimas įsikūręs Kupiškyje, sūnus Santas – Byčiuose. Gausią Marytės šeimą jau papildė ir 16 anūkų bei vienas proanūkis. Laukia gimsiančio septyniolikto anūko.

Marytė apgailestavo, kad kaimo žmonės pastaruoju metu vis tolsta vieni nuo kitų, gyvena užsidarę savame kiaute. Antai buvo neseniai Rita Baltušytė atvažiavusi į Kupiškį pristatyti naujos savo tėvo Juozo Baltušio knygos. Vos prikalbinusi keturis puponiečius vykti į tą susitikimą.

Į pokalbį įsijungusi kartu su Maryte gyvenanti jos dukra Edita su sūnumis Jokūbu ir Kasparu papasakojo, kad jos kartos Puponių jaunimas labiausiai sueidavo su Paberžių ir Noriūnų bendraamžiais. Pasišokti visi traukdavo dažniausiai į Noriūnus, Rudilius. „Mūsų kaimo jaunimas prie geležinkelio buvo pasidaręs aikštelę. Ten nuolat rinkdavomės pasikalbėti, pasiklausyti muzikos. Turėjome magnetofoną su elementais. Ten švęsdavome ir savo gimtadienius. Vyresniems neužkliūdavome, nes didelių eibių nekrėsdavome. Susirinkdavo ten mūsų apie 13–15 žmonių“, – pasakojo Edita.

Ji buvo ir pirma Puponių bendruomenės, įsikūrusios 2001 metų gegužės 30 dieną, pirmininkė. Pasak Editos, kaimo bendruomenės namuose yra šarvojimo salė, tas patalpas galima naudoti ir šventėms, įvairiems susibūrimams. Veši antrais susikūrimo metais pasodintas beržynėlis.

„Deja, bendruomenės veikla dabar prigesusi. Miegantis kaimas. Sunku išjudinti žmones. Norint renginį suorganizuoti, būtina daug jėgų ir darbo įdėti. Neužtenka paprasto pakvietimo. Reikia viską konkrečiai skelbimuose išdėstyti, aplankyti vos ne kiekvieną trobą, žodžiu asmeniškai kiekvieną žmogų paraginti, kad ateitų“, – atskleidė pašnekovė savo buvusios veiklos patirtį.

Edita ir Marytė parodė krūvą leidinukų apie Puponių kaimą, šio kaimo dainininkus. Viena iš moterų užsiminė, kad brandinamas sumanymas šią bibliotekėlę papildyti. Visgi apie tai kol kas per anksti šnekėti.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Jonės Žebrytės ir Vidmanto Jankausko parengtame straipsnyje apie Puponis rašoma, kad kaimas susiformavo per Valakų reformą. Minimas nuo 1559 metų, kai priklausė Pienionių seniūnijai. Tada vadintas Puponimis arba Nevelionimis. 1820 metais kaime buvo 139 gyventojai. Po P. Kiseliovo reformos priklausė valstybiniam Bukonių dvarui. 1869–1915 metais priklausė Kupiškio valsčiaus Gavrilo seniūnijai. 1919–1954 buvo Kupiškio valsčiaus seniūnijos centras.

Matininkas Vytautas Vitortas Puponių kaimą 1929 m. išskirstė į vienkiemius. Žemė išdalyta 52 savininkams. Dauguma ūkininkų buvo vidutiniokai, turėję po 10–15 ha žemės. Nemažai buvo ir mažažemių trobelninkų, teturėjusių po kelis ar keliolika arų.

1942 metais kaime buvo 208 gyventojai. 1949 metų liepą įkurtas Puponių kolūkis. 1959 m. čia gyveno 186 žmonės, 1998 m. buvo 48 sodybos ir 182 gyventojai.

1873 m. per Puponis buvo nutiesta plačiojo Kalkūnų–Radviliškio geležinkelio linija.

1936 metais užrašyti tokie vietovardžiai: Kairabalė, Galunaktakė, Kiaulialieknis, Lieknelis, Pūkė, Teletnikas (balos), Bridžkiemis, Dubė, Dumblė, Juodalksnynė, Juspievis, Liedukiškis, Medinės pieva, Miešimas, Palanė, Purpakaušis, Sarapiniškis, Šlapimas, Velniagulė, Žyrupis (pievos), Medynos, Skynimas (miškas), Naktakė, Dubė, Nemunėlis (upeliai), buvęs Bukonių dvarelis vadintas Bukonke, Ompo dvareliu.