DRĄSUS DAIVOS POSŪKIS – IŠ TURGAUS Į VILKIKĄ

Keisti gyvenimo būdą niekada nevėlu. Tokį posakį esame girdėję visi. Jis ištariamas lengvai ir nerūpestingai, tik imtis veiksmų, kad ta mintis taptų kūnu, ryžtasi ne kiekvienas žmogus. Vieni savo gyvenimu patenkinti ir nė negalvoja apie kažkokius pokyčius. Kiti pabando kažką keisti ir nuleidžia rankas. Treti norėtų pokyčių, bet viską palieka likimo valiai.

Daiva Matiukienė iš tų žmonių, kurie savo gyvenimo būdą ryžtingai pakeitė sulaukę gana brandaus amžiaus.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Paskatino marti

Kupiškėnai Daivą pažįsta kaip turgaus prekiautoją. Moteris daug metų ten pardavinėjo daržoves, mėsą, rūkytas dešras, lašinius. Prieš daugiau nei metus jos prekystalis ištuštėjo. Iš pradžių moteris planavo tik atšvęsti dukros vestuves ir šiek tiek paatostogavusi sugrįžti į įprastą darbo vietą. Bet nutiko kitaip. Daiva tapo tolimųjų reisų vairuotoja.

„Užsienyje mačiau gana daug moterų, vairuojančių galingus vilkikus. Tik Lietuvoje kol kas toks vaizdelis dar neįprastas. Apie tokį vairavimą ne kartą man kildavo minčių. Mat vyras Rimantas turi daugiau nei penkiolikos metų tolimųjų reisų vairuotojo stažą. Su juo esu ne kartą važiavusi į reisą kaip keleivė. Taigi su to darbo specifika buvau šiek tiek susipažinusi. Matyta realybė manęs neatbaidė nuo minčių pačiai pabandyti to darbo imtis. Kai buvo maži vaikai, apie tuos savo norus bijojau net užsiminti. Vėliau prasitariau marčiai Mildai, jei būčiau jaunesnė, tai tikrai eičiau mokytis vairuoti vilkiką. Ji mane aplenkė. Niekam nesakiusi lankė kursus ir gavo CE kategorijos vairuotojo pažymėjimą. Šiuo metu kartu su savo vyru, mūsų sūnumi Ernestu, vilkiku krovinius vežioja. Sūnus šios profesijos mokėsi Anykščiuose.

Kai eilinį kartą pradėjau kalbėti apie tai, kad norėčiau vairuoti vilkiką, tik nesiryžtu dėl savo amžiaus, Milda pasakė, kad su ja kartu to dalyko mokėsi vyresnė už mane moteris, kad būtinai turiu pasiryžti įgyvendinti savo svajonę. Taip marti ir pastūmėjo mane išbandyti jėgas naujoje veiklos srityje“, – pasakojo Daiva.

Apsilankymas Užimtumo tarnyboje buvo pirmas žingsnis, kurio moteris ėmėsi norėdama tapti vairuotoja profesionale. Jai tie mokslai buvo kompensuoti. Mokytis sekėsi gerai, nors būta visko. „Aš vairą suku į vieną pusę, o mašinos priekaba sukasi į kitą. Buvau pagalvojusi, ar nereikėtų visko mesti. Visgi pamažu apsipratau ir mašina pakluso“, – atviravo pašnekovė.
Iš pirmo karto ji išlaikė teorijos egzaminą ir C kategorijos vairavimo egzaminą. Dėl CE kategorijos prireikė pasistengti labiau. Tas egzaminas pavyko iš antro karto. Praėjusių metų lapkričio viduryje moteris gavo vairuotojo profesionalo pažymėjimą.

Pirmieji išbandymai šiaurėje

Šiuo metu Daiva su Rimantu dirba vienoje Klaipėdos tarptautinio krovinių vežimo įmonėje. Dviese vežioja krovinius „Volvo“ firmos vilkiku į Skandinavijos šalis – Švediją, Norvegiją, kartais ir į Suomiją. Daug praktinio vairavimo dalykų ją išmokė vyras. Baigia prabėgti metai nuo pirmos jos, kaip vairuotojos, darbo dienos.

„Pirmas mano reisas buvo į Švediją. Iš Klaipėdos keltu persikėlėme į Karlshamno uostą ir iš ten leidomės į kelią. Švedijoje geri keliai. Todėl ir pirmi savarankiško vairavimo kilometrai buvo nuvažiuoti nesunkiai. Netrukus buvome išsiųsti į Norvegijos šiaurę už poliarinio rato. Čia patyriau tikrų išbandymų. Važiuojant per vieną tarpeklį, vilkikas su 40 t kroviniu pradėjo slysti nuo įkalnės atgal. Vairavo vyras. Pro mašinos langą pamačiau tame pačiame šone, kur aš sėdžiu, bedugnį tarpeklį. Kai vyras vilkiką pristabdė, pasakiau, kad noriu išlipti. Įsispyriau į batus ir iššokau. Vėliau užsidėjome ant ratų grandines ir sėkmingai užvažiavome į kalną.

Pamažu išmokau ir pripratau važinėti sudėtingais šiaurės Norvegijos keliais. Apskritai ši šalis man labiausiai patinka. Čia mėgaujuosi ramybe. Aš tikrai buvau per tuos darbo metus turguje pavargusi nuo bendravimo su žmonėmis. Ramiai šioje šalyje gali nakvoti nesibaimindamas, kad būsi apvogtas ar kitaip nukentėsi. Aplinkiniai žmonės, ypač mažuose Norvegijos miesteliuose, draugiški ir paslaugūs“, – kalbėjo Daiva.

Kartais jiedu susitinka ir sūnų su marčia. Pastarieji vežioja krovinius į Daniją, Švediją, Norvegijos pietus. Taigi jų maršrutai kartais susikerta, pavyzdžiui, ties Stokholmu.

Į pokalbį įsijungęs Rimantas pridūrė, kad šiaurės Norvegijos keliai yra tikras vairuotojų profesionalumo išbandymas. Būna sudaužytų mašinų, nugarmėjusių į tarpeklius vilkikų ir susižeidusių, tragiškai žuvusių vairuotojų. Mat yra daug važinėjančių tokiais maršrutais be reikiamos patirties, pervertinančių savo jėgas, per daug atsipalaidavusių. Viskas, kas yra nufilmuota ir parodyta apie vairuotojų darbą šiaurės Norvegijoje viename dokumentiniame filme, kurį yra matęs per televiziją, tikra tiesa.
Pasak Daivos Skandinavijoje vairuotojai turi būti atidūs ir dėl į kelią nuolat išeinančių elnių. Kartą reikėjo aplenkti ramiausiai viduryje kelio atsigulusias pailsėti kelias avis.

Apie vairuotojų buitį ir drąsą keistis

Pakeitusi savo gyvenimą 180 laipsnių kampu Daiva sakė atradusi ir bendrų su vyru pomėgių. Per privalomas 45 valandų darbo pertraukas jiedu grybauja, eina žvejoti. Norvegijoje visi gali laisvai tai daryti fiorduose, jūroje. Tam sudarytos visos sąlygos. Galima išsinuomoti laivelį, galima ant kranto tam skirtoje vietoje ir laimikį išdoroti. Smagu dviese ir pasivaikščioti, stebėti tenykštę gamtą, kaip ten gyvena, tvarko savo aplinką žmonės. Kur būtų galėjusi pamatyti tokią kerinčią savo grožiu šiaurės pašvaistę, jei ne Skandinavijos šiaurėje.

Maistą kelionėje gaminasi patys. Produktais apsirūpina Lietuvoje, nes lietuviškas maistas Daivai ir Rimantui skaniausias. Beje, Daiva yra profesionali virėja, tik pagal įgytą specialybę kolūkiniais metais dirbo labai trumpai.

„Turime šaldiklį. Tai galime įsidėti ir greitai gendančių produktų. Esu reiso metu net cepelinų išvirusi. Per pertraukas sustojame specialiose aikštelėse, skirtose tolimųjų reisų vairuotojams. Už jas apmoka darbdaviai. Tad mums nekainuoja nei tualetai, nei dušas, nei naudojimasis skalbimo mašinomis. Ten įrengtose virtuvėlėse galime ruošti maistą. Tik miegoti tenka visuomet vilkike.

Kalbos barjeras irgi netrukdo darbuotis. Vyras angliškai moka susikalbėti pagrindinėmis temomis. Be to, visas krovinių gabenimo procesas yra kompiuterizuotas. Pagal krovinio užsakymo numerį būna iš anksto žinoma, kokia mašina atvažiuos, kur ją iškrauti ar pakrauti. Norvegijos šiaurėje sutinkame ten dirbančių lietuvių, kurie irgi gali padėti prireikus komunikuoti su vietiniais.

Vienai moteriai dirbti vairuotoja Skandinavijoje būtų sudėtinga. Prireikia patiems pasikrauti paletes. Tai sunkus fizinis darbas“, – pasakojo apie savo darbo plonybes pašnekovė.

Daivai patinka ir lankstus darbo grafikas. Trumpiausia kadencija trunka ne mažiau kaip 3 savaites, bet galima ištisai dirbti ir du mėnesius, jei tik nori. Taigi jiedu darbo laiką planuoja įvairiai. Šiuo metu prireikė būtinai savaitei grįžti namo. Ilgiau padirbėjus, galima atsipūti ir kelias savaites.

„Keisti gyvenimo būdą, mokytis niekada ne vėlu. Nesutinku su tais, kurie skundžiasi, kad darbo nėra. Mes į pašalpas nesidairėme, visą laiką dirbome. Dirbsime ir šį darbą, kol galėsime, kol sveikata leis. Dėl savo gyvenimo permainų nesigailiu. Vaikai užaugo. Ernestas ir Rimantė sukūrė savo šeimas. Gintarė išvažiavo studijuoti. Vyrui išvykus į reisą iš darbo grįždavau į tuščius namus. Tos vienatvės valandėlės irgi mane pastūmėjo keisti gyvenimo būdą, kartu su vyru imtis veiklos. Mano toks sprendimas daug kam iš pažįstamų buvo netikėtas, net šokiruojantis, bet nesigailiu, kad pasiryžau pokyčiams, kad užteko drąsos“, – atvirai kalbėjo pašnekovė.