„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“
Šiandienos geopolitinė situacija Europoje primena, kad valstybės saugumas priklauso ne tik nuo kariuomenės ar technologijų. Ne mažiau svarbus ir visuomenės atsparumas, kritinis mąstymas, pilietinis sąmoningumas. Demokratinės valstybės stiprybė slypi informuotoje, atsakingoje ir vertybėmis grįstoje visuomenėje.
Kokios šiandien kyla problemos informacinėje ir kultūrinėje erdvėje, kokį vaidmenį čia atlieka kultūra ir kokias vertybes turėtume ugdyti, kalbėjomės su dr. Viktor Denisenko, Lietuvos Respublikos kultūros viceministru.
Jurga BANIONIENĖ
Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie visuomenės atsparumą informacinėms ir geopolitinėms grėsmėms. Kaip Jūs apibrėžtumėte stiprios visuomenės sampratą, kokie jos bruožai svarbiausi?
Yra keletas esminių stiprios, atsparios visuomenės dalykų. Atsparumas moksliškai suprantamas arba kaip gebėjimas kažkam nepasiduoti, tam tikram poveikiui, taip pat ir informaciniam, arba gebėjimas prisitaikyti prie tam tikrų pokyčių, krizinės situacijos ir toliau efektyviai veikti, gyventi.
Žiūrint į apibrėžimo gaires galima sakyti, kad atspari visuomenė, jei kalbame apie atsparumą dezinformacijai, neigiamiems informaciniams reiškiniams, pirmiausia reikštų žmonių, tai yra individų, sudarančių visuomenę, gebėjimą atpažinti tokio pobūdžio nekokybišką informaciją ir nepasiduoti jos poveikiui, priimti atitinkamus sprendimus, išvengiant netikros, nepatikimos informacijos poveikio.
Dezinformacija ir propaganda rimtas išbandymas daugeliui demokratinių valstybių. Kaip Lietuva turėtų stiprinti visuomenės kritinį mąstymą ir gebėjimą atsirinkti patikimą informaciją? Ar tam pakankamai skiriama intelektinių pajėgų, finansų?
Tai kompleksinis klausimas. Pirmiausia, Lietuva turi tam tikras stiprybes. Jos susijusios su tuo, kad ši problema pripažįstama. Tenka bendrauti su kolegomis iš kitų Europos, Europos Sąjungos valstybių, ne visur politiniu lygmeniu tiek dėmesio skiriama šiai problemai.
Kolegos ekspertai iš kai kurių valstybių guodžiasi, kad jie tai mato, bet nei visuomenei tose valstybėse tai rūpi, nei valdžia pripažįsta. Šis pripažinimas ir dėmesys yra svarbus aspektas, nes kai mes žinome ir pripažįstame, galime ir veikti.
Nemažai gerų dalykų, mano požiūriu, daro ir žiniasklaida. Pirmiausia paminėčiau, kad Lietuvoje turime faktų patikros žiniasklaidoje iniciatyvas, rašoma apie pačią problemą, ja domimasi ir tai turi dvigubą efektą. Viena vertus, demaskuojami tam tikri tradiciniai informacijos dalykai, antra vertus, tai švietėjiška veikla, nes žiniasklaidos auditorija irgi savotiškai mokosi atpažinti dezinformaciją.
Yra dėmesys ir vadinamajam medijų raštingumui, įvairūs mokymai, lėšos, paskaitos, čia didelį vaidmenį atlieka nevyriausybinės organizacijos, bet galima kalbėti ir apie tam tikrus iššūkius. Atsparumas pirmiausia formuojamas būtent per švietimą, tai yra per visuomenės švietimą ir aiškinimą, kas yra dezinformacija, kaip ji veikia, kokie pavojai ir pan.
Žinoma, idealiuoju atveju medijų raštingumas turėtų būti integruotas į mokyklinę programą, tačiau pasakyti daug paprasčiau negu padaryti, nes tada iškyla ir mokyklinės programos reformos klausimas, aktualus ir mokytojų klausimas, nėra šios mokytojų rengimo programos Lietuvoje.
Ko gero, tai būtų siekiamybė, bet iš tiesų yra kompleksinis dalykas, kur reikėtų ir plataus politinio konsensuso, ir atitinkamų institucijų, ministerijų, pirmiausia Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pritarimo ir įsijungimo.
Kultūra dažnai vadinama visuomenės vertybiniu pamatu. Tačiau pastaruoju metu viešojoje erdvėje netrūko diskusijų ir skandalingų kultūros lauko įvykių, kurie kelia klausimų dėl visuomenės pasitikėjimo institucijomis. Kokią vietą kultūra turėtų užimti valstybės saugumo ir pilietinės tapatybės stiprinimo procese?
Žiūrint plačiąja prasme, kas yra kultūra, nacionalinė kultūra, tai – tapatybės pagrindas. Tam tikri kultūriniai ženklai, simboliai, pasakojimai padeda mums patiems suprasti, kas mes esame, jaustis ne šiaip kažkokiais individais beorėje erdvėje, bet žmonėmis, priklausančiais tam tikrai kultūrai, bendruomenei, visuomenei.
Kultūra kuria ir ryšį su valstybe, su valstybingumu. Tai labai svarbus aspektas.
Jei pažiūrėsime į tai, kur nukreiptos priešiškai nusiteikusių valstybių atakos informacinėje erdvėje, pamatysime, kad dažnai siekiama paveikti tapatybę, ryšį su istorija, kultūra. Nes natūralus siekis yra susilpninti visuomenę, kuri neturi pagrindo, gilių istorinių kultūrinių ryšių su savo valstybe. Tokia visuomenė iš esmės silpna ir tokia valstybė irgi silpna. Kultūra svarbi būtent tapatybei.
Ar šiandien ši sritis stabili ir pasirengusi atlaikyti įvairius išbandymus?
Tai probleminis klausimas. Šiandien gali būti stabilu, rytoj jau ne. Tie patys informaciniai dalykai yra tam tikras procesas, kuris nesustoja, atsiranda naujų.
Pavyzdžiui, dirbtinis intelektas, jis padeda kurti ir tam tikrą propagandą, gali leisti dezinformacijos platintojams geriau suprasti, kur yra silpnybės, ką galima paveikti. Jei esame stabilūs šiandien, deja, neturime garantijos, kad tokie pat būsime rytoj.
Todėl ir kova su dezinformacija, visuomenės stiprinimas turi būti nuolatinis procesas.
Regionų bendruomenės dažnai yra svarbus pilietinio aktyvumo ir kultūrinio gyvenimo centras. Kaip valstybės kultūros politika gali prisidėti prie stipresnių ir aktyvesnių bendruomenių kūrimo visoje Lietuvoje?
Mes negalime interpretuoti kultūros tik kaip didmiesčių reiškinio. Kultūra apima visą valstybę, visas bendruomenes. Regionai yra labai svarbūs, juo labiau kad mes galime kalbėti ir apie tam tikras regionines subkultūras, kurios turi ypatingą savo vertę. Turi būti dėmesys regionams, dabartinė Kultūros ministerijos vadovybė stengiasi neužsidaryti Vilniuje, ministrė beveik kas savaitę vyksta į vieną ar kitą regioną siekdama susipažinti su vietiniais kultūros atstovais, išgirsti, kokie yra procesai, poreikiai ir pan.
Mano kukliu vertinimu, šiandien Kultūros ministerija stengiasi atliepti tą poreikį, skirti dėmesio visiems Lietuvos regionams kultūrinėje ir atsparumo sferoje.
Gyvename sparčių pokyčių laikotarpiu. Į kokius dalykus šiandien turėtume atkreipti dėmesį, kad Lietuva išliktų stipri, demokratiška ir saugi valstybė?
Tai svarbus, bet ir sudėtingas klausimas. Pirmiausia, demokratija nėra tai, kas duota. Jei dabar ją turime, nereiškia, kad ir rytoj ji mums garantuota.
Demokratija taip pat yra procesas, kur daug svarbių aspektų, ir žmonių aktyvumas, pilietiškumas, lojalumas savo valstybei, tai supratimas to, kad kiekvieno iš mūsų vertybė, kad mes turime nepriklausomą demokratinę Lietuvą. Pilietiškumas, bendruomeniškumas kyla iš atsakomybės.
Žiūriu iš savo profesinio požiūrio taško, bet labai paskatinčiau žmones atsakingai vartoti informaciją, būtent tą, kuri svarbi. Jeigu kyla abejonių, nepatingėti patikslinti ją, pasidomėti plačiau.
Kalbėjau apie medijų raštingumą mokyklose, bet yra ir savišvietos galimybės, kiekvienas sąmoningas žmogus galėtų ir pats pasidomėti, jeigu jaučia, kad trūksta šioje srityje žinių, pats atsakingai pažiūrėti ir pagalvoti, kaip gali save sustiprinti šioje sudėtingoje geopolitinėje situacijoje.
Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur