„Kūrybiškumo genas“
Motuzų-Matuzevičių šakos atstovė – bioarcheologė doc. dr. Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen. Ji vadovauja Vilniaus universiteto Bioarcheologijos tyrimų centrui, dirba Lietuvos istorijos institute. Bioarcheologės domėjimosi sritis – ką kadaise valgė žmonės, kaip kultūriniai augalai išplito po pasaulį ir kokią įtaką turėjo socialiniams pokyčiams, gamtai.
Mokslininkė mielai sutiko papasakoti apie įvairią profesinę patirtį, apie senelį, dailininką Boleslovą Motuzą-Matuzevičių.
Jurga BANIONIENĖ
Giedre, kokį pamenate savo senelį?
Puikiai jį atsimenu, kai mirė senelis, man buvo dešimt metų. Aš jį matydavau daugiau negu broliai, nes senelis palaikė gerus santykius su mano kitais seneliais iš Utenos.
Tėvai buvo išvykę į Mozambiką, tėtis kaip geologas, ten buvo kviečiamas, o mane daugiau nei pusantrų metų buvo palikę pas senelius Utenoje.
Senelis čia nuolatos atvažiuodavo pažvejoti, tapyti. Jis mėgdavo važinėti po lietuviškus miestelius ir paišyti.
Pamenu, jis mane visą laiką fotografuodavo ir siųsdavo nuotraukas į Mozambiką tėvams, tik taip jie galėjo matyti, kaip aš augu. Juokaudamas vadindavo mane „knopke“.
Senelį atsimenu arba paišantį su molbertu, arba vaikščiojantį. Mes dabar turime sodybą Pamerkių kaime. Į mokyklą ėjome Vilniuje, Pašilaičiuose, tada rajonas dar tik kūrėsi, bet dažnai važiuodavome į Pamerkius.
Tėvai susirado sodybą šiame gražiame dzūkiškame kaime ir įteisino ją kaip senelio dirbtuvę. Jis važiuodavo ten paišyti. Mes, keturi vaikai, su tėvais Pamerkiuose praleisdavome visas vasaras, Velykų, Kalėdų atostogas. Tai buvo mūsų išsigelbėjimas nuo miesto, asfalto, purvynių ir statybų.
Taip pat gerai prisimenu važinėjimą pas senelį į dirbtuves, kurios buvo įkurtos vieno ilgo pastato palei Nerį pastogėje, per du aukštus.
Krūvos gražiausių paveikslų, ne tik jo, bet ir dovanotų, būdavo iškabinta. Senelis visada vaišindavo mane saldainiais, skirtais diabetu sergantiems žmonėms. Jis mano atmintyje išliko kaip gana ryški asmenybė, laisvas žmogus, pasakorius, ne tik piešė, bet ir buvo mėgėjas pakalbėti.
O senelio pasakojimuose neteko girdėti apie Kupiškį?
Ne, visas senelio gyvenimas bėgo Kaune, Vilniuje, prieš tai Naujojoje Vilnioje, kur po lagerių jis buvo paskirtas gyventi. Įdomu tai, kad vėliau senelis gyveno Užupyje, o dabar mes su šeima čia įsikūrėme, keliai nuvedė į tą patį rajoną, kur važiuodavome aplankyti senelio, nes jis turėjo kitą šeimą, negyveno su mano močiute.
Pamenu jo butą Užupyje, senelio darbo kabinetas buvo užverstas popieriais ir paveikslais.
Ar Jums artima senelio kūryba, savo namuose turite jo darbų?
Mano bute kabo trys senelio paveikslai. Ryškūs, kontrastingi, dideli darbai, būtent tokius pati išsirinkau.
Vienas – didžiulis natiurmortas, lubinų puokštė, kitas – iš Sibiro, Uchtos, senelio atsivežtas darbas su sniegu, pušele.
Abu buvo eksponuoti parodoje Kupiškyje. Trečias taip pat natiurmortas, didelė puokštė gėlių baltame fone.
Šeimoje kalbate apie senelį, dažnai atgyja jo paveikslas Jūsų atmintyje?
Mano tėvukas dabar išėjęs į pensiją, turi daug laiko, tad intensyviai sudaro šeimos medžius, renka šeimos istoriją, analizuoja kiekvieną faktą, išvertė senelio dienoraščius.
Kalbamės daugiau nei vidutinė šeima. Dažnai apie mūsų pavardę. Aš esu Motuzaitė Matuzevičiūtė, dėl to labai vargstu. Kaip archeologė daug keliauju, važinėju ir po Kiniją, kitas tolimas šalis, ten, kur pavardės labai trumpos. Dažnai būna, kad kai planuoji maršrutą, pavyzdžiui, vidinėje Kinijoje, skrendi iš vieno miesto į kitą, bilietus užsakinėja agentūra.
Kadangi mano pavardė labai ilga, daug kartų netilpdavo juos rezervuojant, būdavo net taip, kad manęs neįleido į lėktuvą.
Pasikeitus pavardę į vyro Keen, susidūriau su dar viena problema. Mano akademinė pavardė, kai rašau straipsnius, atlieku tyrimus, yra ta ilgoji, reikia rašyti trigubą.
Kai senelis užrašinėjo pavardes, padarė nesąmonę, nes tėvukui užrašė savo slapyvardį Motuza. Neaišku, kodėl yra Motuza Matuzevičius, juk turėtų būti Motuz Motuzevičius. Kai bandėme aiškintis, paaiškėjo, kad gimimo liudijime senelis yra Boleslovas Matuzevičius, o pasirašinėdavo savo slapyvardžiu Motuza.
Kai gimė tėvukas, senelis parašė Motuza Motuzevičius, bet kažkodėl išduotame pase brūkšnelis buvo nuimtas ir parašyta Matuzevičius. Taigi, dabar pavardė, kurią turime, yra klaida.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Apsisprendėte studijuoti archeologiją. Ar daug įtakos pasirinkimui turėjo tėtis, žymus geologas Gediminas Motuza-Matuzevičius?
Aišku, viskas yra susiję, vis tiek šeima turi įtakos. Tėtis dažnai tempdavosi mus, vaikus, ant piliakalnių.
Mano senelis buvo surinkęs kirvukų kolekciją iš Kupiškio piliakalnio. Jie nėra vertingi, nes neturi radimvietės, nežinia, kur senelis juos gavo, nelegaliai nekasinėjo, gal kažkas jam davė. Bet nuo vaikystės pamenu tuos akmeninius, tikriausiai, akmens ar bronzos amžiaus kirvukus, jie visada būdavo ant lentynos.
Nesakau, kad tai mane įkvėpė, bet kažkur kertelėje tą mačiau, skenavau, susipažinau su praeitimi. Senelis kolekcionavo senienas, tėvukas nuolat palaikė ryšius su archeologais, pas jį ateidavo konsultuotis. Nebuvo konkretaus fakto, kodėl pasirinkau šią specialybę, bet nuo maždaug dešimtos klasės linkau į istoriją, man ji patikdavo, žinojau, kad eisiu į archeologiją, net nekilo klausimų.
Mano mama – keramikė, lipdė molį, darydavo iš jo įvairiausius dalykus, irgi savotiškas, žemiškas dalykas. Manau, kad daug veiksnių turėjo įtakos. Mano pirmas darbas buvo archeologiniuose kasinėjimuose, iš karto uždirbau nemažą sumą pinigų, man ji tuomet tokia atrodė, ir išvažiavau į kelionę po centrinę Europą, pasilikau tame moksle.
Kokia ši specialybė, kaip ją apibūdintumėte? Kas Jums įdomiausia archeologo darbe?
Archeologija – vienas plačiausių mokslų chronologiškai, nes archeologai tyrinėja nuo pirmojo homo sapiens atsiradimo, taip pat ir kitus mūsų artimus pusbrolius ir brolius.
Tai siekia laikus nuo 300 tūkst. metų ir yra netgi Archeologinis institutas, tyrinėjantis satelitų nuolaužas, tai irgi mūsų paveldas, praeitis.
Taip pat metodiškai archeologija platus mokslas, gali būti tiriama nuo makrolygmenio, kai tyrinėji piramides, monumentalius architektūrinius dalykus, satelitines nuotraukas, iki biomolekulinio lygio, kai nustatai žmogaus, mirusio prieš 30 tūkst. metų, akių spalvą.
Man šis mokslas nepaprastai įdomus, kasdamas tu nežinau, ką rasi, tai savotiška sėkmė, teisingos strategijos pasirinkimas, kai atrandi tai, ko ieškai. Viskas priklauso nuo klausimo, ką nori kasinėdamas sužinoti.
Įdomiausi dalykai vyksta laboratorijoje, kai atlieki tyrimus ir išsiaiškini ne tik tą faktą, kad kažką atradai, bet kodėl jis čia, iš kur, ar vietinis, ar ne. Archeologų tikslas yra išsiaiškinti apie žmonių elgesį, pabandyti nuspėti, kodėl tai vyko, ir vėl gauti įdomios informacijos, kad galėtum nuspėti ateitį ir mokytis iš praeities. Aš pati tyrinėju praeities maisto sistemas.
Kodėl Jus sudomino būtent mitybos tyrimai?
Prieš išvažiuodama į Kembridžo universitetą pradėjau domėtis Luokesų ežero poline gyvenviete, kur po vandeniu yra išlikę nuo šaukštų iki tošinių krepšelių, riešutų. Tuos mėginius atsivežiau tyrimams į Kembridžą ir pamačiau, kokie jie įvairūs, matosi maisto likučiai, augalų liekanos, man pasirodė nepaprastai įdomu pažiūrėti, ką valgė žmonės. Nes visas mūsų gyvenimas, elgesys susijęs su paieškomis, kaip prasimaitinti.
Dabar galime užkąsti kažko kaloringo ir būti sotūs iki pietų, o anksčiau žmonės visą laiką tik apie maistą ir galvodavo, visas jų gyvenimas sukdavosi apie tai, kaip prasimaitins, ką valgys puotų, laidotuvių metu, kaip pagerbs atėjusį į pasaulį naują žmogų.
Pavyzdžiui, Kinijoje ar Tibete matai visiškai skurdžią materialinę kultūrą, bet žmonės tave vaišina keliolika patiekalų, nes tai jiems teikia malonumą, gyvenimo džiaugsmas ateina per maistą, jie dėl to gyvena. Tai svarbus aspektas pažįstant žmonių elgesį, patį žmogų.
Maisto įvairovė tarp tautų, konfesijų, regionų labai įdomi. Pradėjau tuo domėtis ir matau, jog Lietuvoje maisto tema visiškai nenagrinėta, surenkame puodus, pastatome į muziejus, iškasame ir išmetame visą gruntą, nors ten išlikę kaulai, augalų liekanos, puoduose – biomolekuliniai žymenys, lipidai, kurie pasako, kas juose laikyta, nes tai atspindi, kodėl tokia tų puodų forma. Nesuprantant, kam daiktas buvo naudotas, puodo šukė yra tik šukė ir puodas neturi jokios vertės.
Maistas, mityba, žmonių kaulų tyrimas, bandymas suprasti, kodėl vieni valgė vieną maistą, kiti – kitokį, pasirodė man įdomu ir čia dirbu. Tai plati sritis, aktuali ir dabar, ir ateičiai.
Ar šių dienų mityba artima mūsų protėvių mitybai?
Yra regioniniai panašumai. Jie tęsiasi tūkstančius metų, iš kartų į kartas, mes paveldėjome daug to, ką valgė mūsų protėviai. Aišku, daug kas pamiršta. Pamiršome apie 70–80 proc. augalų, kuriuos prieš 100 metų vartojome, ir gana gausiai. Išstūmėme daugybę kultūrinių augalų, grūdinės kilmės, kurie atsparūs klimatui ir gerokai maistingesni nei dabartinės veislės. Aišku, maistas keičiasi ir mes fiziologiškai keičiamės, daugiau yra diabetinių, širdies ligų.
Daugiau naudojame gyvulinės kilmės produktų. Bet daug kas yra ir panašu, pavyzdžiui, lietuvių santykis su mišku, ėjimas grybauti. Daugybė tautų tą pamiršo ir išstūmė grybus iš savo maisto raciono.
Mes dar esame grybų tauta. Liko uogavimas, grybavimas, žvejojimas. Pamenu, Kembridže laikraščių antraštės mirgėjo, kad iš Rytų Europos atvykę lietuviai, lenkai, pagavę žuvį, ją ir valgo. Britams šokas, kad žmonės žvejoja ir tai, ką jie su ta sugauta žuvimi darys, juk galima nueiti į prekybos centrą ir nusipirkti.
Mes turime tą išgyvenimo, medžiotojų, rinkėjų, instinktą.
Kas dažniausiai atsiduria Jūsų lėkštėje, ar keičiasi mitybos racionas?
Keičiasi, nes matau, kas tinkama ir kaip turėtų būti. Aišku, visko pasitaiko, vakar su vaikais ėjome žiūrėti filmą, jie gėrė kokakolą ir valgė kukurūzų spragėsius. Negali visko drausti. Mums svarbu rūgštus skonis.
Anksčiau, kai nebuvo šaldytuvų, beveik viskas buvo fermentuota, rauginta, kad išlaikytum maistą.
Šiais metais prisirauginau, pasidariau kimčių iš pienių lapų, fantastiškai skanu, tai ne tik probiotikų, gerųjų bakterijų šaltinis, kuris apsaugo žarnyną, pienėse yra visokių mikroelementų, kurie naudingi organizmui.
Aišku, dabar negalime atkurti iš puodų, kad būtent pienės būdavo fermentuojamos, nors pagal tam tikrą molekulių suirimo ir išlikimo būdą galime pasakyti, kad čia galėjo būti fermentuotas maistas, tai daryta.
Grybai – irgi nepaprastai naudingas maistas. Aš jaučiu, žinau, kad reikia kuo daugiau ląstelienos, augalinio maisto. Apie 70 proc. maisto buvo augalinis. Pati jį vartoju, nes tai be galo svarbu.
Koks šiandien Jūsų tyrinėjamas projektas?
Šiuo metu turiu Europos Sąjungos projektą „Praeities ir ateities sorų maisto keliai“. Analizuojame, bandome suprasti, kodėl vienos kultūros integruojamos ir plinta, kaip naujas maistas atsiranda virtuvėje, su kuo tai susiję, ar su klimato kaita, ar su žmonių kultūros mainais, migracija.
Kodėl vienos kultūros pamirštamos, o kitos regionuose lieka, ir ką daryti, kad bioįvairovė ateityje keistųsi, platėtų. Norėdama suprasti tuos procesus, naudoju augalą – sorą, kuri pamiršta kultūra Lietuvoje, ji buvo paplitusi nuo bronzos iki pat XIII amžiaus. Išsiaiškinome, kodėl ją išstūmėme, atėjo viduramžių ledynmetis, prasidėjęs nuo XIV a., o tai yra šiltamėgis augalas.
Pradėjo dominuoti kitos svarbios kultūros, grikiai, rugiai. Prieš tai soros buvo pagrindinis augalas, kurį naudojome maistui. Soros biochemiškai unikalus augalas, jas valgydami, izotopiškai pasikeičiame, nes esame sudaryti iš to, ką valgome.
Dabar kalbuosi su ūkininkais, paukštininkais, kad pradėtų jas po truputį auginti, nes tai nepaprastai maistinga kultūra, gerokai maistingesnė už kvietį, kitas. Jos labai greitai auga.
Bet žmonėms kulinariškai pasikeisti reikia kelių kartų, pavyzdžiui, į bulves Europoje žiūrėta skeptiškai, prancūzų karaliai turėjo duoti įsakymus, kad žmonės jas augintų, nes tai lengvos kalorijos, gerai įsisavinamas maistas. Tik po įsakymų ir griežtų reguliavimų žmonės pradėjo pereiti prie bulvių. Manau, kad iš viršaus turi ateiti skatinimas po truputį keistis, kulinarija prisitaikys.
Papasakokite apie savo šeimą. Kuo mėgstate visi drauge užsiimti?
Vyras Steve – amerikietis, iš Mičigano, baigęs doktorantūrą, inžineriją Kembridžo universitete, dirba su programinėmis įrangomis, sudėtingomis sistemomis, vertina jų saugumą, ar tai būtų satelitai, ar povandeniniai robotai. Dešimt metų kartu gyvename Lietuvoje.
Jis atsikraustė iš Amerikos į Vokietiją, vyrui patiko gyventi Europoje, kitaip pažinti pasaulį, nuotykius, niekada nenorėjo grįžti į Ameriką.
Domisi istorija, daug geriau išmano Lietuvos, Europos istoriją nei vidutinis lietuvis. Vyras čia puikiai jaučiasi. Pas mus gyvenimo sąlygos labai geros, palyginti su kitomis šalimis, kur tenka toli važinėti į darbą.
Auginame du sūnus. Vienam dešimt, kitam keturiolika metų. Mažasis Vytis groja būgnais, jam labai patinka, tai tarsi terapija. Mėgsta muziką, klauso tą pačią, kokią mes su vyru. Įdomus vaikas. Aidas paauglys. Jį domina krepšinis, greitos mašinos. Daug gaminame. Mano mažylis domisi kulinarija.
Turime sodybą, ten yra ką veikti, man patinka į žemę įleisti rankas. Daug neturiu daržų, bet buvimas ten, atitrūkimas nuo intelektualinės veiklos labai smagus. Dabar, kai vaikai didesni, bus galima daugiau keliauti. Su vyru esame išmaišę visą pasaulį, tik gimus vaikams tapome sėslesni. Stalo žaidimai – mūsų šeimos hobis.
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur