„Kūrybiškumo genas“
Tęsiame pasakojimą apie talentingus, kūrybingus žmones, kaip talentas perduodamas iš kartos į kartą, kokiais pavidalais pasireiškia, o gal tai tėra atsitiktinė genų kombinacija.
Šį kartą apie tai pasikalbėjome su dailininko Boleslovo Motuzos-Matuzevičiaus anūku, geologo prof. Gedimino Motuzo-Matuzevičiaus sūnumi, sertifikuotu peiliadirbiu ir kitokių amatų meistru Vykintu Motuza-Matuzevičiumi jo sodyboje Paandrioniškio kaime, Anykščių rajone.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Amato ištakos
Ne kiekvienam šautų į galvą atgaivinti peilininkystę, prieš tris šimtus metų Lietuvos teritorijoje nutrūkusį amatą. Vis dėlto Vykintui tai atėjo į galvą. Žinoma, ne tuoj pat. Viskas tikriausiai prasidėjo vaikystėje, kai jis su Utenos seneliu (taip vadino senelį iš mamos pusės) ir broliu Laimiu mėgo leisti laiką gamtoje, eidavo į žygius, žvejoti.
Sovietiniais metais nebuvo gerų kelioninių įrankių. Nusipirkti, pavyzdžiui, galėjai tik varganą klibantį užlenkiamą peiliuką. Geri įrankiai buvo deficitas, o kai kurie ir kriminalizuoti. Netgi nebuvo tokios sąvokos kaip tradicinis peilis. Bet labai norėjosi gero, patikimo peilio ar kitokio įrankio, leidžiantis į tolimesnius žygius, žvejybą. Išeitis – pačiam kažką perdirbinėti, patobulinti iš turimų įrankių, pasidaryti tokį, kokio pačiam reikia.
Vykintą domėtis peilininkyste paskatino ir pirma su tėvu kelionė į Norvegiją per Suomiją. Ten pamatė, kad tenykščiai žmonės turi tradicinį peiliuką. Nešioja jį visur su savimi. Kas neturi tokio peilio, gali laisvai jį nusipirkti parduotuvėje. Jam, vaikui, augusiam sovietiniais metais, visa tai buvo ypatingas dalykas.
„Pradėjau ieškoti informacijos apie senovinius peilius, domėtis archeologija, rekonstrukcine ir eksperimentine. Kuo toliau dirbau, tuo giliau įklimpau, pasidarė įdomu daryti peilius, ir pamažu ši mano veikla ėmė dominuoti“, – pasakojo Vykintas.
Jis daro ir senovinius kalavijus. Taigi užsiima šiek tiek ir ginklininkyste. Taip pat yra žinomas kaip odininkas.
Reprezentuoja savo kraštą
Vykinto padaryti peiliai ne žaisliniai, ne suvenyras. Tai tikras, funkcionalus dalykas, kuris veikia. Jie reprezentuoja savo kraštą, savo tautą ir yra pagrįsti archeologiniais įrodymais, kad tokius peilius mūsų protėviai daug šimtų metų turėjo ir naudojo.
„Visi senoviniai įrankiai buvo taikomojo meno šedevrai, ne tik ilgai žmogui pagal paskirtį tarnaujantys, bet ir turintys savo simboliką.
Šiandien daugiausia klesti vienkartinė masinė gamyba. Panaudoji kažkiek laiko tuos įrankius ir išmeti. Tokie daiktai nieko negali pasakyti nei apie tautą, nei apie šalį“, – tvirtino Vykintas.
Jo darytus peilius, kitus ginklininkystės dirbinius galima pamatyti Kernavėje ir kitur rengiamose senųjų amatų dienose. Vykintas sakė, kad į stalčių peilių ar kitų savo dirbinių nededa, jų nekaupia. Peiliai kažkam atitenka. Amatas turi kažkiek maitinti žmogų.
Paklaustas, ar dar prisimena pirmą bandymą padaryti peilį, Vykintas sakė, kad bandymas buvo neblogas. Peilį buvo persidaręs iš virtuvinio peilio ir gana ilgai naudojo. Vėliau kažkur jis pradingo.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo
Liko geoturizmas
Vykintas studijavo geologiją. Tai, matyt, lėmė ir jo tėvo geologo prof. G. Motuzos-Matuzevičiaus pavyzdys. Bet Vykintas nebedirba pagal specialybę. Kodėl geologiją išmainė į amatininkystę, pašnekovas nenorėjo pasakoti. Sakė, kad tai asmeniški dalykai. Jei nedirbi mokslinio darbo, tai su geologija niekas ir nebesieja. Tiesa, yra šiek tiek sąsajų.
„Buvęs bendrakursis užsiima geoturizmo verslu. Tai kartais mane pasikviečia pabūti gidu keliaujant į Norvegiją, už poliarinio rato. Savo temas, kur dirbau, išmanau. Prieš keliones dar truputį pasikartoju“, – teigė Vykintas.
Buvo įdomu sužinoti, ar pašnekovas turi gabumų dailei, ar nemąstė nusižiūrėjęs į dailininką senelį imti teptuką ir nutapyti paveikslą.
Vykintas atsakė, kad mokykliniais metais neturėjo jokių gabumų dailės dalykams ir imti teptuką į rankas niekada nebuvo kilęs noras. Nedomino nei piešimas, nei skulptūra.
„Kitaip jaučiu dermes, formas, linijas, tai, kas man gražu“, – tvirtino pašnekovas.
Apie gyvenimą kaime
Paandrioniškyje Vykintas su žmona Kristina, keramike, dviem vaikais, Indraja ir Vytaru, gyvena vienuolikti metai. Sostinę paliko dėl to, kad norėjo pasigerinti gyvenimą, turėti daugiau savo erdvės, galimybę pro duris išeiti į savo kiemą. Tikėjo, kad čia įsitvirtins, įsigyvens. Anot Vykinto, Lietuva visa turi būti apgyvendinta. Visoje Lietuvoje gyvenimo kokybė turi būti gera.
Šeima įsigijo šimtametę sodybą. Vykintas žino šios vietos istoriją, kas buvo pirmi jos savininkai, kas vėliau šeimininkavo sodyboje. Daugiausia šiuose kraštuose gyventa sielininkų, puodžių ir kitokių amatininkų, nes prasta žemė, iš jos buvo sunku pragyventi. Sielininkai medieną nuplukdydavo net iki Karaliaučiaus.
„Kai kam dar kelia nuostabą, kad žmonės persikelia gyventi į kaimą. Po tiek Nepriklausomybės metų šią nuostatą turime pakeisti. Į kaimą važiuojama ne baigti prasigerti galutinai. Čia važiuojama įsikurti ir gyventi.
Tarp mano pažįstamų jaunų žmonių daug tokių, kuriems miestas tėra lyg darbovietė užsidirbti pinigų. Jie kiekvieną savaitgalį grįžta į kaimą ir mėgaujasi kaimišku gyvenimu. Miestas jiems neskirtas gyventi. Kurti savo namus jie nori čia“, – išsakė savo požiūrį pašnekovas.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotrauka
Amato ir meno santykiai
Toliau su Vykintu kalbėjome apie amato ir kūrybos santykį, iš kur jo trauka amatininkystei. Pasak Vykinto, į amatą nereikėtų žiūrėti siaurai, kaip į vienos spalvos ir formos produkto gamybą, kurią gerai išmanai.
Amatas apima daug kūrybos dalykų – tai medžiagų derinimas, formos, ornamentika. Daug reikia gilintis į technologiją, į puošybą, medžiagiškumą ir į kitus įvairius dalykus. Čia kūrybos gana nemažai. Tik nebūtina viską paišyti, lipdyti kažką savo ar save.
Vykintas sakė, kad šiuolaikinio meno nesupranta ir juo nesidomi. Senovinė meistrystė yra komplektas visko: ir meno, ir aiškių techninių sugebėjimų, ir žinojimo (klijai, impregnantas ir pan.).
„Manau, kad senovinė meistrystė irgi būdinga seniesiems dailininkams. Diskutuodamas, kalbėdamas su žmonėmis apie meną, amatus, aš keliu šį klausimą. Pavyzdžiui, ar Mikelandželas buvo amatininkas ar menininkas. Jei lygintume jo kūrybą su šiuolaikinių menininkų darbais, tai nesakyčiau, kad jis yra visiškai menininkas“, – teigė pašnekovas.
Pasak jo, anuomet dailininkai tam tikrose mokyklose būdavo rengiami kaip amatininkai ir turėdavo tapti dvaro dailininkais, paišančiais portretus ir dar kažką, ko paprašys. Saviraiškai vietos nebuvo. Atskleisti save per piešimą, tapybą jų nemokė. Juos mokė technikos, griežtai mokė pažinti medžiagas, įvairias technikas, šlifavo įgūdžius, kiekvieną štrichą. Juos ruošė kaip rimtus amatininkus, o ne kaip menininkus. Individualūs meniniai sugebėjimai buvo glaudžiai susieti su darbų techniniu atlikimu, su meistryste.
Po modernizmo tik išsiskyrė du keliai: amatas ir grynasis menas. Šiandien meną galima padaryti iš bet ko, iš muilo burbulų purslų, polietileno gabalų ir kt. Anot pašnekovo, nebereikia jokios technikos. Tiesiog darai ir sakai, kad aš taip suprantu meną. Senais laikais to nebuvo. Dėl to jis amatininkų nelabai skiria nuo senųjų menininkų.
Aludarystės niuansai
Vykintas dar yra ir aludaris. Andrioniškyje ne vienerius metus rengia pavasarinę alaus gamybos, ragavimo ir vaišinimosi šventę „Sekminių sambariai“. Šiemet ji vyko dešimtą kartą.
„Šiame krašte aludarystė yra vienas iš namų apyvokos darbų. Namų šeimininkas turi turėti alaus. Atsikrausčiau čia gyventi ir kaip normalus žmogus, gerbiantis vietos tradicijas, darau alų, turiu jo svečiams pavaišinti.
„Kaimynas iš Andrioniškio atidavė savo mirusios žmonos kubilus, gavau medinius trikojus, statines. Kai gavau visus reikalingus aludarystei rykus, pradėjau daryti tokį alų, kaip čia daro žmonės.
Tiesa, mieste irgi darydavau alų. Ant dujinės viryklės galima mažais kiekiais jo pasidaryti. Tai buvo tarsi aludarystės treniruotė“, – kalbėjo Vykintas.
Jis papasakojo, kad pirmiausia aludarystės šventę, festivalį organizavo norėdamas išmokti daryti alų iš vietinių senųjų aludarių, kad jie ateitų, mokytų kitus, rodytų, pasakotų, kalbėtų, kad būtų galima iš jų perimti patirtį. Taip ir nutiko. Dabar jie patys moko, perteikia savo žinias kitiems, ir taip siekia, kad aludarystės tradicija plistų toliau.
Vykintas nedaro miežinio alaus. Neturi, kur didesnio kiekio salyklo džiovinti, būtų didelis vargas. Pasidaro, kiek jam reikia, kvietinio, ruginio, grikių alaus. Daro keptinį alų.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotrauka
Apie senelius ir jų įtaką
Vėl kalbai pasisukus apie kūrybiškumą, ar tai persiduoda iš kartos į kartą, ar jaučia senelio tapytojo įtaką, Vykintas sakė, kad turėjo du senelius. Save labiau gretintų su seneliu iš mamos pusės Vaclovu Šavareika. Jis buvo geležinkelininkas ir geras medžio meistras. Darė ir medžio inkrustacijos paveikslus.
„Man įdomiausia būdavo sukiotis senelio dirbtuvėje tarp daugybės įrankių, daugybės medžio rūšių. Senelis manęs savo amato nemokino, bet jo aplinkos įspūdis įstrigo visam gyvenimui. Gal turėjo ir man įtakos, nors dirbu visai kitoje srityje. Po senelio mirties esu pasilikęs keletą jo įrankių“, – teigė pašnekovas.
Vykintas prisimena ir senelį iš tėvo pusės, dailininką Boleslovą Motuzą-Matuzevičių. Vaikystėje jį matė ir su juo bendravo.
„Negalėčiau pasakyti, kad senelis Boleslovas buvo šimtaprocentinis menininkas, nors save tokiu laikė. Kažkiek buvo ir dailininkas amatininkas gerąja to žodžio prasme. Jis yra dirbęs restauracijos srityje. Tai man artimesnė sritis negu tiesiog menas, ekspresija“, – išsakė savo nuomonę tapytojo anūkas.
Pasak jo, iš vaikystės ne kažin kiek prisiminimų apie senelį išlikę, bet įstrigo, kad jis gyveno įdomiai.
„Nueidavome į dirbtuves, įsiminė savotiška aplinka. Ten būdavo baisu prie kažko prisiliesti, nes visi daiktai seneliui buvo labai svarbu, nenorėdavo, kad jo nustatytą tvarką kažkas sujauktų.
Dar pamenu akimirkas, kai jis tapydavo Dzūkijoje, Pamerkių kaime. Atvažiuodavo pas tėvukus į kaimą.
Nelabai domėjausi, ką tapo senelis. Nestovėdavau už nugaros. Tada jo eskizavimai man atrodė nesuprantama makalionė.
Mums, kaip ir visiems vaikams, vasarą svarbiausia būdavo maudytis, žvejoti, miegoti, pavalgyti, ir vėl iš pradžių. Buvau mažas vilnietis, ištrūkęs per mokyklines atostogas arčiau gamtos. Taip bėgdavo vasaros dienos kaime, nešnekant apie aukštas materijas vakarais.
Bet prisimenu senelio Boleslovo skardžiabalsiškumą, humorą. Visiems anūkams jis buvo sugalvojęs pravardes. Dabar nebepamenu, kokia kam buvo atitekusi, todėl nevardinsiu, kad nebūtų ginčų su broliais ir seserimi dėl netikslių faktų. Taigi senelis Boleslovas atmintyje išliko savito charakterio žmogus“, – tvirtino Vykintas.
Paklaustas, kaip senelio kūrybą dabar vertina, Vykintas sakė, kad primityviai negali vertinti, ar gražu, ar negražu. Pirmiausia dėl to, kad žino paveikslų atsiradimo kontekstą, faktų iš šeimos istorijos. Taigi nebežiūri į juos, kaip į grynai meninį paveikslo sukūrimą.
„Tiesiog yra senelio paveikslų, kurie visą vaikystę buvo šalia, kabėjo prieš akis. Jie tarsi įaugę į atmintį. Aišku, matėme ne visą jo kūrybą. Daugybė dalykų atsivėrė, kai po senelio mirties kraustėme jo dirbtuvę. Pamenu, kad visą mūsų kambarį buvo užėmę paveikslai. Jo darbų sekmadieniniai rūšiavimai, man, vaikui, buvo tikra katorgėlė. Bet reikėjo padaryti šį darbą.
Šiuo metu galiu pasakyti, kad ne visi senelio tapyti paveikslai man patinka. Ne visi buvo absoliutūs šedevrai. Vieni yra techniškai įdomūs, gražūs, kiti kitokiais būdais patrauklūs. Bet yra ir vidutiniškų, kurie nesukelia didelių emocijų. Ne į visus aš žiūriu kaip į relikviją ar nuo jo asmenybės neatsiejamą dalyką. Žmogus jis buvo savitas, tapydavo vis kitokios nuotaikos apimtas įvairiose vietose, skirtingos būsenos. Visa tai atsispindi jo dailės darbuose“, – apie senelio Boleslovo kūrybą kalbėjo anūkas Vykintas.
Pašnekovas sakė, kad artimieji pasiliko dalį paveikslų, neatidavė muziejams. Jo vaikai irgi auga su kai kuriais senelio paveikslais, kasdien mato juos savo kambariuose. Po vieną ar kelis yra pasikabinę. Tai svarbu, kad išliktų ryšys tarp kartų, ryšys su savo giminės istorija.
Ar išskirtinius talentus žmonės paveldi iš savo tėvų, senelių ar prosenelių, ar tai lemia aplinka, pasak Vykinto, sunku pasakyti. Talentas gali pasireikšti kažkelintoje kartoje, ne tavo vaikuose. Į šiuos dalykus, kokios vyksta evoliucinės mutacijos žmonių kartose, gilinasi epigenetikos mokslas. Taigi žmogus yra auklėjimo, aplinkos ir genų mišinys.
Keramikos apsuptas
Vykinto žmona Kristina profesionali keramikė. Kurį laiką abu dirbo namuose greta vienas kito. Buvo įdomu sužinoti, ar jiedu kurdami keičiasi idėjomis, ar jis gauna patarimų iš žmonos, užsiimdamas savuoju amatu.
„Kai paklausiu, bando kartais patarti. Kartais su ja pasikonsultuoju dėl tam tikrų dermių ar elementų, kurie kuria vaizdą, jeigu kažkas neaišku.
Aš jos kūrybos atžvilgiu esu sąžiningas. Jei man kas negražu, tai taip ir pasakau. Jeigu į galvą šauna įdomi idėja, tai irgi pasiūlau.
Bet esame savarankiški meistrai. Dirbti greta buvo gerai. Nė karto nebuvome susipykę. Šiuo metu Kristina dirba atskirai. Anykščių menų inkubatoriuje gavo dirbtuvėles. Žinoma, geriau, kai tam yra daugiau erdvės“, – sakė Vykintas.
Į pokalbį įsijungė ir po darbų namo sugrįžusi Kristina. Ji ir Vykintas tvirtino, kad jie savęs iš principo nelaiko menininkais. Stengiasi kuo mažiau įdėti savo ego, ekspresijos į darbus. Absoliučiai nesinori to daryti, nes tai, jų nuomone, niekam neįdomu.
Kristiną Motuzienę Anykščių menų inkubatorius pristato kaip profesionalią keramikę, senosios buitinės keramikos rekonstruktorę. Ji keramikos magistro laipsnį įgijo Vilniaus dailės akademijoje. Kristinos darbai pasižymi savitumu, išskirtinumu ir archajiškais bruožais.
Nuotraukos iš asmeninio šeimos albumo
Pasak Vykinto, nereikia amatininko laikyti primityviu, buku.
„Mano tikslas per šį amatą (peilininkystę) kuo labiau priartėti prie bendravimo su protėviais, o ne su savimi, ne su savo ego, vidiniais savo demonais ar net angelais. Nemėgstu tokio menininko. Meistras perteikia per save kitų meistrų tradiciją kažką pridėdamas ir nuo savęs. Bet tai pasireiškia kruopštumu, galbūt kitokiu žvilgsniu į tą dalyką ir pan. To nelaikau menu“, – išsakė savo nuomonę apie amato santykį su menu pašnekovas.
Įdomus sutapimas, kad Vykinto mama Virginija irgi keramikė tautodailininkė.
Pasak Vykinto, mama seniai nebesireiškia šioje srityje. Jam mamos darbai jaukūs, vyravo įdomios vaikystės prisiminimų temos. Buvo padaryta senovės deivių skulptūrėlių serija. Tai jam labai patiko. Buvo dėžutės, galybė varpelių. Mama nedaug ką sukūrė, nors turėjo geras rankas. Ji tiesiog tam neturėjo laiko augindama keturis vaikus.
„Ji paaukojo savo kūrybiškumą, talentą mums“, – sakė Vykintas.
Jis prisiminė, kaip su mama važinėdavo į keramikų plenerus. Kiti jos kolegos irgi atsiveždavo savo vaikus. Visai smagu būdavo su jais palakstyti, kažkur pabraidyti, pabūti gamtoje. Kartais jis sutinka kai kuriuos dar dirbančius meistrus iš vasaros plenerų.
Palinkėjimai jaunimui
Prakalbus apie tai, ar bus kam tęsti jo amato tradiciją, Vykintas teigė, kad nėra paskutinis amatininkas, puoselėjantis senovinę peilininkystę, ginklininkystę. Gal tik yra vienas pirmųjų, atgaivinęs prieš kelis šimtus metų išnykusią tradiciją. Ją buvo sunku atgaivinti, greičiausiai, dėl daug metų vykdytos imperinės nutautinimo politikos. Priežasčių gerai neišstudijavo.
Vykintas vylėsi, kad su bendraminčiais pavyks senuosius ryšius naujai suraišioti, kitaip sakant, naujai seną tradiciją ne tik išlaikyti, bet ir plėtoti.
Paklaustas, ką patartų į šią sritį norinčiam pasukti jaunimui, sakė, jog svarbiausia, kad tikėtų tuo, ką daro.
„Ką bedarytum, svarbiausia, kad veikla džiugintų, kad nedirbtum tik dėl pinigų. Jauni žmonės pirmiausia nori pagauti naujus vėjus. Vėliau ateina branda. Grįžtama prie senųjų gijų, jos pradeda rūpėti. Nuo savo šaknų negali visai atitrūkti. Pamažu prisijaukini praeitį. Tradicijos negali nutrūkti.
Jaunimui linkėčiau kuo daugiau įgyti visokių įgūdžių, pakeliauti po pasaulį, plėsti akiratį, pamatyti, kaip kitos tautos vertina savo paveldą. Tai svarbu ir dažnai įkvepia sukti pačiam šia kryptimi. Gražių yra pavyzdžių, kaip galima šią tradiciją paversti modernia ir moderno tradicija. Nereikia toli ieškoti. Jau minėjau Skandinavijos kraštų pavyzdį“, – optimistiškai apie tradicijų tęstinumą kalbėjo Vykintas pokalbio pabaigoje.
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur