LAURYNO TYRIMŲ LAUKE – INDIJOS IR LIETUVOS RYŠIAI

Kai prieš ketverius metus kalbėjome su kupiškėnu, istoriku Laurynu Kudijanovu, jis dirbo Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijoje istorijos ir pilietinio ugdymo mokytoju.

Šiandien Laurynas dirba Užsienio reikalų ministerijoje. Balandžio 29 d., minint Kupiškio 545 metų sukaktį, per konferenciją Kupiškio viešojoje bibliotekoje jis kalbėjo apie Indijos ir Lietuvos ryšius.

Įdomu ir plačiau sužinoti, kodėl sudomino ši tema, kaip dabar gyvena.

Jurga BANIONIENĖ

Laurynai, ar nebemokytojauji?

Šiuo metu ne. Labai dėl to gaila, man patiko dirbti mokytoju, vėliau prie to grįšiu. Kadangi dabar mokausi doktorantūroje, nebegalėjau suderinti šių dviejų veiklų. Mokytojo darbas įtemptas, pamokos, darbų taisymai ir pan., o būdamas istoriku turi vaikščioti į archyvus, kurie, kaip valstybinės institucijos, dirba nuo 8 iki 17 valandos. Man nepavykdavo spėti, tad teko išeiti iš mokyklos.

Visus praeitus metus sėdėjau archyvuose, rinkau medžiagą, nes reikėjo pradėti rašyti disertaciją.

Šiandien dirbi Užsienio reikalų ministerijoje?

Taip, įsidarbinau metams Indijos ir Ramiojo vandenynų regionų grupėje, kurios darbo sritis Lietuvos ir Azijos valstybių tarptautiniai, diplomatiniai, verslo, ekonominiai, kultūriniai ryšiai.

Dabar paskutiniai doktorantūros metai, mokausi Lietuvos istorijos institute, o mano tyrimų sritis, rašoma disertacija ir susijusi su Lietuvos ir Indijos ryšiais.

Tyrinėju, kaip tarpukario laikotarpiu lietuviai įvairiose srityse įsivaizdavo ir visuomenėje vaizdavo Indiją iš įvairių perspektyvų. Disertacija yra apie įsivaizdavimą, supratimą, išankstinį matymą, stereotipus ir pan., iš kur ateidavo tos žinios, kas nulemdavo vienokius ar kitokius lietuvių tarpukario įsivaizdavimus apie Indiją, jos žmones, kultūrą, religiją, gamtą, visus kitus dalykus.

Indija mane lydi seniai, savo bakalauro darbe rašiau apie Lietuvos ir oriento, arba Rytų valstybių, santykius ir Indiją, magistro darbe tyrinėjau kultūrinę diplomatiją, ten irgi buvo Indijos, būtent kalbant apie Lietuvos ir Britų imperijos laikotarpį, o dabar, rašant disertaciją, reikėjo kažko konkretaus, apčiuopiamo, tikro, ėmiau svarstyti apie kelias valstybes, kurias norėčiau tyrinėti, tad Indija natūraliai pasirodė kaip vienas tinkamiausių variantų.

Ir kodėl būtent Indija?

Tai lėmė kelios pragmatiškos priežastys. Viena, yra daug medžiagos, kad galėtum tyrinėti. Istoriko darbe tai labai svarbu, nes norint pagrįsti idėją, atlikti tyrimą, turi turėti pakankamai duomenų.

Antras dalykas tas, kad Indijos kultūra visą laiką buvo įdomi, į tai žvelgiau kaip į mažiau Lietuvai, ypatingai šiais laikais, žinomą kultūrinį lauką, nes šiandien populiarios Japonija, Pietų Korėja, Kinija. Indija visada buvo tarsi truputį užmirštas kraštas, nors tai didelė civilizacija, gausiausia pasaulio valstybė žmonių skaičiumi. Visi žinojo tik lietuvių kalbos ir sanskrito ryšį, galbūt girdėjo apie lietuvių keliautojus tarpukariu, Antaną Pošką ir Matą Šalčių, kurie motociklu nukeliavo iki jos, bet plačiau nieko nebuvo. Norėjau, kad darbas, kurį parašysiu, būtų aktualus, suviliojantis, atskleidžiantis kažką naujo.

Plačiau skaitykite gegužės 30 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF