Augant vartotojų sąmoningumui, vis daugiau pirkėjų ieško tvarių ir ekologiškų produktų. Tačiau ekspertai pastebi, kad gamintojai pasitelkia naujas strategijas, siekdami sudaryti įspūdį, kad jų produktas yra „žalias“, „ekologiškas“ ar „draugiškas aplinkai“, nors nebūtinai jis toks yra iš tiesų. Artimiausiu metu planuojama griežtinti taisykles dėl žaliųjų teiginių naudojimo – bet koks teiginys turės būti pagrįstas įrodymais.
Kokios šiandien populiariausios žaliojo smegenų plovimo taktikos (angl. „greenwashing“)? Kur vartotojai apsigauna dažniausiai? Kaip keisis žaliųjų teiginių naudojimo taisyklės ir kokios baudos grės gamintojams už jų nesilaikymą?
Dažniausios taktikos
„Vieni perka ekologiškus produktus, nes jiems rūpi, ką jie valgo ir ką dėvi. Kitiems – tai tik mados reikalas. Kai yra paklausa, gamintojai visada pasirūpins ir pasiūla. Deja, ne visi tai daro sąžiningai“, – sako Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) direktorė Goda Aleksaitė.
Anot jos, kartais bendrovės naudoja tokius teiginius, kaip „natūralus“, „ekologiškas“, „žalias“, „tvarus“, „draugiškas aplinkai“, bet nepatvirtina šių teiginių sertifikatais ar atliktais tyrimais.
„Pasitaiko ir tokių atvejų, kai gamintojas ant pakuotės naudoja netikrus sertifikatus ar ženkliukus, kad sudarytų vartotojui įspūdį, kad jų gaminamas produktas ekologiškas. Pirkėjams reikėtų žinoti, kaip atrodo tikrasis ekologiškų produktų ženklinimas, kad neapsigautų ant pakuotės pamatę tik panašius į juos ženkliukus“, – pataria VVTAT direktorė.
G. Aleksaitė taip pat pastebi, kad gana dažnai gamintojas kalba apie gaminį kaip apie ekologišką ar tvarų, nors iš tikrųjų, pavyzdžiui, iš perdirbtos medžiagos pagaminta tik gaminio pakuotė.
„Tyrėme atvejį, kai gamintojas buvo nurodęs, kad batai pagaminti iš perdirbtos medžiagos, bet paaiškėjo, kad iš jos pagaminta tik batų dėžė. Panašiai būna ir su drabužiais. Nurodoma, kad megztukas pagamintas iš ekologiškos medvilnės, tačiau pasižiūrėję į sudėtį matome, kad jos tėra 40 proc., o visa kita – sintetika, kuri neturi nieko bendro nei su ekologija, nei su tvarumu“, – sako G. Aleksaitė.
Kaip neapsigauti?
Ekspertai pastebi, kad šiandien ekologijos tema populiari, kartu padaugėjo ir sričių, kuriose naudojami žalieji teiginiai.
Jei anksčiau žodžiais „žalinti“ produktus mėgdavo daugiausia maisto ir kosmetikos gamintojai, dabar žaliuosius teiginius ima taikyti ir nekilnojamojo turto plėtotojai, vaikiškų žaislų, drabužių pardavėjai ir net degalų tiekėjai.
„Kartais degalus ar kosmetiką parduodanti įmonė savo reklamoje pabrėžia, kad yra tvari, prisideda prie gamtos išsaugojimo, pavyzdžiui, saugo rifus ar delfinus, tačiau kartu reklamuoja produktus, kurie visiškai nesusiję su tvarumu. Tad vartotojams patartina kritiškai vertinti tokias reklamas ir nesieti įmonės ekologinių iniciatyvų su siūlomais produktais“, – pataria VVTAT direktorė.
Anot jos, besidomintiems tvarumo ir ekologijos klausimais žmonėms nesunku atskirti, kada reklama klaidina. Sunkiau tiems, kurie tuo nesidomi, bet pasiduoda madai pirkti ekologiškus ir tvarius daiktus. Tada reikėtų patikrinti ženklus ir įsitikinti, ar bendrovė daro tvarius sprendimus, kritiškiau žiūrėti į bendro pobūdžio teiginius.
„Jei bendrovė reklamoje sako, pavyzdžiui, kad pirkdami jų produktą prisidėsite prie medžių išsaugojimo, pasidomėkite, ar įmonė tikrai tą daro. Jei tai tiesa, ši informacija bus lengvai randama ir prieinama viešoje erdvėje. Deja, nemažai atvejų, kai reklamoje naudojami bendro pobūdžio teiginiai, bet tai tik reklaminis triukas, klaidinantis vartotojus“, – pastebi G. Aleksaitė.
Ji pataria kritiškai žiūrėti į žalios ir neutralios spalvos naudojimą ant gaminio pakuotės, nes pakuotės spalva dar nereiškia, kad produktas ekologiškas ar tvarus.
Griežtės reguliavimas
Europos Komisija, matydama išaugusį žaliųjų teiginių naudojimą reklamose, ėmėsi griežtesnių taisyklių įvedimo. Netrukus bendrovės nebegalės naudoti reklamoje bendro pobūdžio teiginių, nepateikusios pagrindžiančių įrodymų.
„Jei bendrovė savo reklamoje norės sakyti, pavyzdžiui, kad po 100 metų sumažins CO2 kiekį, tai ji turės pateikti įrodymus, kaip ji tą padarys. Bendro pobūdžio teiginiai – „saugosime gamtą“ – daro poveikį vartotojui, todėl verslai turės pagrįsti šiuos teiginius“, – sako G. Aleksaitė.
Europos Sąjunga jau yra priėmusi Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams direktyvą. Šį pavasarį ją planuojama perkelti į Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymą. Jis bus papildytas juoduoju sąrašu, kuriame nurodoma, kada skleidžiama reklama preziumuojama klaidinančia.
„Europos Sąjungos įstatymų leidėjai nusprendė įtraukti 10 punktų, kada žalieji teiginiai klaidina vartotojus. Mes ir dabar analizuojame žaliuosius teiginius. Pasikeitus reguliavimui, jei matysime, kad reklamoje naudojami, pavyzdžiui, bendro pobūdžio teiginiai, kurie neįrodo būsimo poveikio, preziumuosime, kad reklama yra klaidinanti. Tai reiškia, kad nebereikės įrodinėti klaidinančio poveikio, tiesiog nustatysime, jog vykdoma nesąžininga komercinė veikla“, – pasakoja Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorė.
Bauda – penkiaženklė
Už vykdomą nesąžiningą komercinę veiklą bendrovei gali būti skirta bauda iki 3 proc. įmonės metinių pajamų. Tačiau bauda negali viršyti 100 tūkst. eurų. Pakartotinai pažeidus įstatymą, skiriama iki 6 proc. metinių pajamų, bet bauda negali būti didesnė kaip 200 tūkst. eurų. Jei nustatomas pažeidimas tarptautiniu mastu, gali būti skiriama iki 4 proc. metinių pajamų, bet ne daugiau kaip 2 mln. eurų, bauda.
„Gauti 100 tūkst. baudą nesmagu nė vienai bendrovei, ir tai pristabdo nuo klaidinančių teiginių reklamoje naudojimo. Kol kas nė viena Lietuvos įmonė nėra gavusi didesnės baudos už netinkamą žaliųjų teiginių naudojimą, tačiau esame pradėję tyrimų. Nemažai įmonių esame įspėję dėl žaliųjų teiginių, taip pat esame suteikę rekomendacijas, kaip juos naudoti. Kai įsigalios naujas reguliavimas, bus per vėlu mokytis“, – dėmesį atkreipia VVTAT direktorė Goda Aleksaitė.
Ekspertai taip pat pastebi, kad keičiasi įmonių „žaliojo smegenų plovimo“ taktikos. Įsigaliojant įmonių veiklos tvarumo atskleidimo taisyklėms, sparčiai populiarėja vadinamoji „žaliojo balinimo“ ir „žaliojo nutylėjimo“ praktikos, kai įmonės ir finansų sektoriaus žaidėjai neatskleidžia informacijos apie savo tvarumo veiksmus ar sumažina jų svarbą, siekdamos išvengti dėmesio ir galimos kritikos, jei teiginiai neatitiks tikrovės. Pagrindinis tokios taktikos tikslas – verčiau mažiau reklamuoti „žalumą“, bet apsisaugoti nuo baudų ir teismų.
Vartotojų aljanso inf.