Socialiniai tinklai tampa grėsme tiesai. Ne todėl, kad išplauna žmonių smegenis ir jose faktus pakeičia melu. Jų veikimas nėra chirurginis ir tiesioginis. Socialiniai tinklai veikiau išnaudoja žmogaus polinkį atmesti asmeniškai nepatogius faktus ir ieškoti įvykių versijų, kurios pataikauja mūsų įsitikinimams.
Tai daryti dabar lengviau nei bet kada žmonijos istorijoje. Lengvybę toliau įgalina socialinių tinklų „X“, „Facebook“, „Instagram“ vadovų sprendimai atsisakyti faktų tikrinimo funkcijų. Melo padaugės.
Tačiau problema yra gerokai gilesnė. Net ir su faktų tikrinimu socialiniai tinklai veikė tiesos nenaudai.
Pirma, melagienos ir įvairūs gandai, ypač politiniai, labai atsparūs paneigimams. Kai pateikiama informacija, kuri paneigia melą, kartu pakartojamas ir pats melas. Dalis žmonių paprasčiausiai nepriima naujos informacijos, nes jų pažiūroms artimesnis gandas. Kita dalis vėliau prisimena ir melą, ir tikslią informaciją. Abu dalykai pradeda atrodyti kaip lygiaverčiai. Kuris iš jų tiesa? Tada laimi įsitikinimai.
Knygoje „Political Rumors“ politikos tyrėjas Adam J. Berinsky pateikia štai tokį pavyzdį.
Kai socialiniai tinklai dar nebuvo tokie galingi, kaip dabar, Jungtinėse Amerikos Valstijose pasklido gandas, kad Barakas Obama gimė ne šioje valstybėje. Siekdamas paneigti šį melą, prezidentas 2011 m. balandžio 27 dieną paviešino savo gimimo liudijimą. Tikriausiai sutiksite, kad geresnį įrodymą ir gando paneigimą būtų sunku rasti.
Prieš šį įvykį ir po jo buvo atliktos apklausos, tiriančios, kiek amerikiečių tiki melagiena apie Obamos gimimą. Iš karto po liudijimo paviešinimo tiesą palaikančių procentas išaugo nuo 55 iki 67 procentų.
Tačiau laikui bėgant šis skaičius pradėjo mažėti, ir po metų nuo melagienos paneigimo sugrįžo prie pradinių 55 procentų.
Antra, socialiniai tinklai neveikia tiesiogiai kaip sidabrinė kulka, lyg viskas vyktų taip, kad slenkame po socialinius tinklus sau ramiai, netyčia pamatome melą ir jis mus kiaurai perskrodžia. Melas socialiniuose tinkluose neįkišamas chirurginiu būdu, išoperuojant tiesos širdį ir implantuojant melo lustą. Juk į internetą ateina ne tušti popieriaus lapai, o asmenybės, formuotos šeimų, švietimo institucijų, draugų, skaitytų knygų.
Polinkis į konspiracijos teorijas susijęs su aibe veiksnių: asmenybės bruožais, demografija, pasitikėjimu institucijomis, įsitikinimais, socialine tapatybe ir kt. Daugelis jų neprasideda internete.
Ne visi priima konspiracijos teorijas. Tačiau daugybė yra linkę į alergiją tiesai. Ne visai – juk dažniausiai žmonės būna alergiški tam tikriems dalykams, pavyzdžiui, jūros gerybėms ar žemės riešutams.
Atitinkamai mes linksime atmesti tiesą – ar matyti tik dalelę jos – ten, kur ta tiesa labiausiai prieštarauja įsitikinimams ar iki tol turėtoms žinioms. Ir tai būdinga ne tik žmonėms, kurie neturi kažkokio formalaus išsilavinimo.
Pavyzdžiui, demokratų rėmėjai Jungtinėse Amerikos Valstijose vidutiniškai dažniau turi universiteto diplomą. Tačiau jie irgi pagaulūs tiesos iškraipymams. Per rinkimų kampaniją demokratams palankūs nuomonės formuotojai ir medijos dažnai rodė žmones, kurie iš susitikimų su Donaldu Trampu išeina anksčiau, suprask, politiko populiarumas mažėja.
Pasirodo, tiesa tokia, kad Trampą palaikė absoliuti dauguma balsavusių.
Ir čia mes prieiname prie grėsmingiausio socialinių tinklų efekto. Tai nėra tiesioginis smegenų plovimas.
Dezinformacijos tyrėjai Charlie Warzel ir Mike Caulfield teigia, kad socialiniai tinklai įgalina mus lengvų lengviausiai išlaikyti savo pačių pažiūras, nepaisant tvirtų įrodymų, kurie sako priešingai. Internetas ir paremia, ir stiprina homo sapiens labai būdingą psichologinį mechanizmą, patvirtinimo šališkumą. Kai mes aiškiau matome ir ieškome informacijos, kuri patvirtina mūsų pasaulėžiūrą. Tai mums padeda jaustis ramiau.
Bet nepadeda tiesai.
Dar blogiau tai, kad dėl masiškumo ir galimybės juose rašyti bet kam, socialiniuose tinkluose nuomonės ir įvykių versijos pasiekia mus greičiau negu įrodymai. Gaisrai Kalifornijoje? Nelaukiame ekspertizės ir viešosios politikos ekspertų, kaltas yra Joe Bidenas. Nukrito lėktuvas? Tai priešiškų valstybių sąmokslas.
Kai kurios versijos galiausiai gali pasitvirtinti. Tačiau nelaukdami faktų ir ekspertų, patys įsijausdami į jų vaidmenį, prisidedame prie bendros tendencijos, kurioje socialiniai tinklai yra pažiūrų pagrindimo mašina.
Paulius Gritėnas savo komentarą apie socialinius tinklus pavadino „Post factum“ – tai intelektualus žaidimas kalba, nurodantis į papildomą žingsnį post tiesos eroje. Nesu lotynų kalbos žinovas, tačiau dabartiniams tiesos išsikraipymo mechanizmams taikyčiau ante factumterminą – savo tiesą apie įvykį pasitvirtiname prieš nustatant faktus.
Lyg tą tiesą žinotume dar iki nutinkant pačiam įvykiui.
Ką daryti?
Kartais netikėtą atsakymą duoda literatūra – dar prieš interneto erą 1983 m. išleistas italų rašytojo Italo Calvino romanas „Ponas Palomaras“. Jo pagrindinis veikėjas pastebi, kad jo laikais visi tik ir dėsto savo nuomones ar vertinimus. Reaguodamas į tai, ponas Palomaras įgunda prieš kažką pareikšdamas tris kartus prikąsti liežuvį. Ir galiausiai pasako mintį tik tada, kai būna ja įsitikinęs po trečio liežuvio prikandimo.
Nuo tada ponas Palomaras mėnesius leidžia tyloje. Ir atranda, kad tyla gali būti laikoma nepritarimu tam, kaip kiti vartoja žodžius.
Pastebėjau, kad pastaraisiais mėnesiais į socialinius tinklus rašau ir juose komentuoju rečiau.
Mažvydas Jastramskis, Politika.lt
ELTA
Kopijuoti, platinti, skelbti ELTA turinį be ELTA raštiško sutikimo draudžiama