PIRMYN ATGOL PO DORBO KALINDORIŲ (paskalbosykim)

Kristina VALYTĖ

Visadu rašau jum, kvėtkėliai brungūs, kėp yr, teisybį. Nigdi neprimisliju posakų.

Šiokart toki navatna diena, kad gatavai, sarmata žmogum pasakytėn. Bat jėgu niekam neišpliurpsta, tai aprašysiu.

Lasiau kėp visadu prė to savo kompiuterio.

Dorbo kalindorių atsiverčiau… O jėjam, jėjam! Prėš pusį keturių pas doktarų. Dziegoriuj pasižiūriu – ogi pusa trijų. Grait bliūdan praustis, dropanas iš šėpos verst, kų čia apsivilkt padabniau ir lakt miestan.

Lakiau su mašinali kėp iš pasiutimo, kad tik spėt, nepavėlyt. Atbagau bėgčiu, patakom. Registratūroj sasuta ir tiliponų unt šolį padėjo (tėp tai nesiskubija), gol kad no tolo labai smagiai iš to lakimo atotrinkiau.

Katran kabineti akoskopija, paklausiau. To žiūria, šypsos. Soko, tai kad nėra šindėj jokių akoskopijų, gol tujei kai kų sumaišei.

Sakau, bat dorbo knygoj tai pasižymėjau. Soko, nesnarvuok, pažiūrasma par kompiuterį, tik pasakyk vardų ir povardį. Atsidora ti, soko, rodžia, kad ošei Biržų poliklinikon užsirošius.

„Ot, tai gudruta“, – tėp apė sau pamislijau. Gatavai išsižiojus ir nudvokus. Lakiau šitėk kėlio apsiputojus, ir do ne unt tų pusį! Ir doktaras pražioplytas, ir čėsas sugaištas, ir gazuolis ba raikalo dėgytas. Tėp buvau garantuota, kad užsirašiau pas doktarus Kupiškin…

Ainu par miestų ir bumbu panosaj unt sau: „Uch, vapla, nors prė to lapėlio B raidį ar do kai kų būčia prisrošius, kad būt pačiai aiškiau, kad Biržai.“

Verčiu, verčiu tų dorbo kalindorių atgol. Žiūriu, liepos mėnesį, po vidurio, priklijuotas lapėlis, kad „pasiskumbyt dėl akoskopijos“.

Aik tu paklon, matai, kadu tik ailia prėjo! Tai nedyvas tadu ir užmirštėn, kur tujei baprisirošys ir unt katrų pusį važiuotėn raikia.

Gerai, kad do unt Ponvėžį nenupyliau.

Kad Kupiškin nusdošijau, tai kad nebūt tėp pikta, nuvėjau prė aglas. Zgrabna, negali sakytėn. Sokė, kiek ti tūkstunčių aurų pošimas jos kainovo, bat tiek daug mon to kartu pasroda, kad ir nebaatomanu.

Do pas draugį buvau užėjus svečiuos, kad nebūt dyka keliona. To mon pasiūlijo pakarštavotėn džiovintų svirplių. Dėl įdomumo Utanos mugėj nuspirkus. Būktai čia ateitės maistas.

Stovia supilta bliūdėlin. Raukiaus labai, klausiau, koks skonis, ale soko, nors vienų pakarštavok ir žinosi. Šėp ne tėp vienų sukrumčiau. Sakau: nepyk, bat skonis kėp sudžiūvusio vobolo.

Grįžau namo su visokiom mintim, toj, kėp visadu, prisistota kaimynas. Sakau jom, ar atomeni, kėp tau bėcinau, kad musių sudžiūvusių kelinti matai verandoj neišsišluoji? Tai žinok, ir nešluok, čėdyk, šyč ateitės maistas. Ko ilgiau pastovas, to do geriau.

Bat ir baigia žmonas išklikėt, nebažino, ko bavolgyt. O par švintas tai viškum!

Anųdėn par žinias klausiau, soko, kad lėtuviai Kūčiom parka sušius, Kalėdom jau ieško kingūrienos! Do tokių nesąmonių nėr buvį!

Ar nebar ko volgyt lėtuviškos virtuvas? Ar mas australai, japonai, papuasais pavirtom? Kad ir nežmoniškai, ale svarbu, bil kad kitoniškai?

Bat musėt, kad mundročių buvį visais čėsais. Gerai prisimanu bobutas posakų, kad gyvano toksai ponas, katras visa pasauly išragovįs ir nebažino, ko bavolgytėn.

Tai tarnom dova tokių uždotį, kad „iškėpkit mon to, kas unt žėmas neauga ir iš aukštai krisdamas žėmas nepasiekia“.

Tarnai gudrūs ir prė jumoro tėp jom padora: nuvėjo ganyklon pas korvas ir katro pirma pakėla vuodagų, tai ir bliūdų pokišė, šlept – ir tokį karvošūdžio tortų ponui pėčiuj iškepa.

Valig bobutas posakos, ponas buvo labai apžavatas, kad jo norų išpilda. Aš misliu, kad čia su poteksti, pamokunti posaka.

Skanios vakarienas, goliat nedakavotėn.