2024/05/18

 

KŪRYBA MARYNAI PADEDA PABĖGTI NUO SLEGIANČIŲ MINČIŲ

Maryna Akhtyrska iš Starobilsko miesto Luhansko regione atsisakė paklusti okupantams ir pasirinko karo pabėgėlės kelią. Autorės nuotrauka

Su Maryna Akhtyrska šiltą rugsėjo dieną susitikome centrinėje Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštėje. Pasikalbėti ji atskubėjo nešina ypatinga dovana – rankų darbo lėlyte. Pasak Marynos, tai – senasis Ukrainos karys, kazokas, lyg gimtosios šalies laisvės simbolis.

„Seniau neužtekdavo laiko tokiems dalykams, o dabar galiu kurti“, – šypsojosi Maryna, telefone rodydama ir daugiau savo rankdarbių. Kupiškyje ji su šeima – daugiau nei metai. Atvažiavo iš okupuoto Luhansko regiono Starobilsko miesto.

Jurga BANIONIENĖ

Naujai atrasti rankdarbiai

Pirmiausia ir pasikalbėjome apie moters pomėgį – rankdarbių kūrimą. Pradmenis gavo per darbų pamokas mokykloje, bet vėliau laiko šiam pomėgiui buvo per mažai, daug dirbo, augino sūnų. Lietuvoje vėl grįžo prie šio užsiėmimo. Idėjų semiasi internete.

„Informacijos čia – begalė. Kuriu žaislus, bandžiau ir kojines megzti, vaikiškus drabužius, ką sugalvoju, tą ir darau. Šiam kazokui, Ukrainos senajam kariui, buvau padariusi porą, ukrainietę mergaitę, bet ją pardaviau Vilniuje“, – sakė M. Akhtyrska.

Paaiškėjo, kad keli jos darbai iškeliavo ir į Lenkiją. Džiaugėsi, kad kažkam patinka tai, ką daro, pavyksta šį tą parduoti.

Maryna pasakojo, kad kai atvyko į Kupiškį, pas juos priėmusią Audronės ir Kazimiero Šarskų šeimą, Audronė pasiteiravo, kuo ji mėgsta užsiimti.

Sužinojusi, kad patinka siuvinėti, padovanojo visą rankdarbių rinkinį. Maryna išsiuvinėjo saulėgrąžas, o paskui jas įrėmimo ir padovanojo svetingai juos priėmusiems kupiškėnams prisiminimui.

„Nuo tada viskas dar labiau atsivėrė, ėmiau kurti. Tai atitraukia dėmesį, mintis, nes visą laiką stebi naujienas iš Ukrainos, nuolat jaudiniesi“, – kalbėjo ukrainietė.

Šiltai priimti

Kupiškyje Maryna, jos vyras Aleksandras ir sūnus Nazaras atsidūrė praėjusių metų gegužę. Pirmiausia atvyko į Kauną, ukrainiečių registracijos centrą, vėliau savanorių padedami susirado prieglobstį Kupiškyje. Moteris sakė, kad sunku žodžiais išreikšti dėkingumą Audronei ir Kazimierui, kurie priėmė juos kaip savus.

„Galiu pasakyti paprastai – mes buvome visiškai priimti į jų šeimą. Į visas šventes, bendrus pietus visada buvome kviečiami. Tai tokie geri žmonės, kad net nemoku žodžiais apibūdinti. Atsimenu, kai atvažiavome, Kazimieras stovėjo prie įvažiavimo keliuko į savo kiemą ir mojavo mums rankomis, šiltai pasitiko. Jie mums labai daug padėjo, esame be galo dėkingi“, – džiaugėsi M. Akhtyrska.

Šiuo metu Marynos šeima nuomoja butą Kraštiečiuose. Metus praleido pas svetingai savo namų duris jiems atvėrusius kupiškėnus, ilgiau pasilikti buvo tiesiog nebepatogu. Tačiau tvirta draugystė tęsiasi.

Pašnekovė Kupiškyje jau apsiprato. Marynai patinka, kad viskas lengvai pasiekiama pėsčiomis, nereikia važinėti autobusais, pati stengiasi daug vaikščioti. Šiltai juos priima ir kiti kupiškėnai.

Maryna su šeima – vyru Aleksandru ir sūnumi Nazaru.

„Per tiek laiko, kiek čia esame, nesutikau žmonių, kurie neigiamai žiūrėtų į ukrainiečius. Man labai malonu, kad lietuviai mums padeda. Iki atvykdama į Lietuvą žinojau tik tiek, kad yra tokia šalis, bet negalėjau net įsivaizduoti, kad teks čia kada nors gyventi.

Pasidomėjau Lietuvos istorija. Lietuviai išsikovojo sau nepriklausomybę, mums, ukrainiečiams, ji atiteko griuvus Sovietų Sąjungai. Mes ją gavome, bet nevertinome. O dabar, kai vyksta karas, suprantame, kas tai yra, kiek daug ji mums reiškia. Nepriklausomybės kaina labai didelė. Tai, kas 2013, 2014 metais vyko Maidane, buvo kova už nepriklausomybę, bet ne visi ukrainiečiai tai įvertino, Ukraina turi išplėšti pergalę“, – teigė M. Akhtyrska

Marynos vyras dirba autoservise. Sūnus lanko septintą klasę Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijoje. Turi draugų, nes jo klasėje mokosi keturi vaikai iš Ukrainos. Berniukas bando bendrauti ir su lietuviais. Nazaras nemažai supranta lietuviškai, tik pačiam kalbėti sunku.

„Aš nedirbu. Turiu sveikatos problemų, buvau patyrusi insultą, tai, ką čia man siūlo, per sunku fiziškai, negaliu kelti daugiau nei 5 kilogramų, būti ilgai pasilenkusi“, – kalbėjo pašnekovė.

Labai nori namo

Šeima į Kupiškį atvyko iš Luhansko regiono, Starobilsko miesto.

„Luhansko regionas beveik visiškai okupuotas. Starobilskas užimtas pačią pirmą karo dieną, vasario 24-ąją. Pradžioje mieste dar buvo mūsų kariai, bet paskui jie atsitraukė, jei to nebūtų padarę, Starobilską visiškai būtų sunaikinę. Šiandien jis neapgriautas, tik keli daugiabučiai namai. Gaila, bet mes negalėjome čia likti. Mano tėtis – buvęs kariškis, kai jam suėjo 65 metai, jį demobilizavo.

Likti mieste mūsų šeimai buvo pavojinga. Pas mamą į namus buvo atėję, apklausdavo, jai teko meluoti, kad negyvena su tėčiu. Žmones išveždavo ir jie tiesiog dingdavo. Mes slapstėmės tris mėnesius, gyvenome pas gimines, o paskui nutarėme, kad reikia išvažiuoti. Tėtis tikėjosi, kad viskas greitai baigsis, miestą išvaduos, jis pernai kalbėjo, kad Naujus metus pasitiksime savo namuose. Bet būdami ten, matydami visą situaciją, supratome, kad visa tai užsitęs.

Nesigailiu išvykusi pirmiausia dėl to, kad mano vaikas saugus, kad galime laisvai judėti. O ten nėra jokio saugumo, jokios laisvės. Žinoma, namo labai norisi, su nekantrumu laukiame, kada mūsų teritoriją išlaisvins, ir galėsime tai padaryti. Be jokios abejonės, tikiu Ukrainos pergale, tikiu mūsų Vyriausybe, prezidentas subūrė aplink save stiprią komandą, kuria pasitiki tauta. Volodymyras Zelenskis – labai principingas žmogus, tikiu jo principais ir duotu žodžiu. Viskas tęsiasi ilgai, reikia jėgų, kantrybės ir laukti. Manau, kad dar metus teks tai daryti“, – mintis dėstė ukrainietė.  

Gimtasis Starobilskas – svetimas

Kupiškyje šeima iš Luhansko jaučiasi gerai, bet gyvena nuolatos laukdami, kada jų miestas bus išvaduotas ir jie galės grįžti namo.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Išvažiuoti iš okupuotos teritorijos šeimai buvo labai sudėtinga, galėjo tai padaryti tik per Rusiją. Maryna sakė gerai pamenanti, koks buvo džiaugsmas, kai juos išleido iš šios šalies, kai pasiekė Latviją. O tada važiavo toliau, visiškai nežinodami kur.

Maryna tvirtino, kad gyventi priešų okupuotoje teritorijoje sudėtinga psichologiškai.

„Juk tu supranti, kad tai – priešai, bet kad tau nieko nepadarytų, turi prieš juos nusilenkti ir laukti. Tai sunkiausia, nes širdyje viskas virė, norėjosi viską išsakyti. Bet yra visokių žmonių, turime kaimynų, kuriems tai tinka, gaila, bet yra ir tokių draugų, giminaičių. Kai kurie manęs klausia, ką man davė Ukraina. Ji man davė viską – išsilavinimą, darbą, pasirinkimo, judėjimo laisvę. O Rusija mums nedavė nieko, tik naikina. Mes netekome namų, darbų, mokyklos. Nesuprantu, kam jiems tai. Mažai žemių, mažai valdžios? Iki kiek jie nori plėstis?

Dabar Starobilskas visiškai svetimas, čia daug atvykėlių, pramoniniai miestai – Sjevjerodoneckas, Lysyčanskas, Rubižnė beveik sunaikinti, žmonės gelbėjosi, kas bėgo į Ukrainą, kas pas mus, į okupuotą teritoriją.

Atvažiavo svetimų, tokių, kurie tiki Rusijos pasauliu. Jų dabar labai daug. Kalbėjau su buvusia kolege, kurios mama liko Starobilske. Pas mus yra centrinis turgus, ji pasakojo, kad jis užimtas čigonų. Jie atvyksta iš Rusijos, Rostovo, vaikšto po namus, apgaudinėja senus žmones, išvilioja iš jų pinigus“, – pasakojo moteris.

Vis dėlto Maryna tiki, kad gimtasis miestas, išvaduotas iš okupacijos, atsigaus. Tie, kurie tiki Rusija, ten ir grįš. Į namus pagaliau galės parvykti ukrainiečiai, kurie buvo priversti juos palikti.

Gimtojoje jos šalyje liko daug giminaičių. Marynos tėtis buvo pasitraukęs į Kyjivą, sesuo taip pat tik prasidėjus karui atvažiavo į Ukrainos sostinę. Šių metų balandį šeimai pavyko iš Starobilsko išvežti mamą. Ji kurį laiką buvo apsistojusi pas Maryną ir jos šeimą Lietuvoje, bet nusprendė grįžti pas savo vyrą. Jie dabar gyvena netoli Kijevo.

Paklausta, ko labiausiai pasiilgo, Maryna nusišypsojo. „Mano namuose liko katė. Kaimynai ją prižiūri, katė užsispyrusi, nepaimsi ant rankų, nepaglostysi, bet dabar taip ilgisi savų, kad kaimynei užėjus pamaitinti, pati lipa ant kelių. Labai jos ilgiuosi. Mes nežinojome, kaip su gyvūnu važiuoti per Rusiją, todėl nutarėme katę palikti namie. Juk tai – mūsų šeimos narys“, – kalbėjo pašnekovė.

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Labai mieli dirbiniai.

  • Slava Ukraine, doloi ruskich banditov !

Rekomenduojami video