2024/06/15

 

TERORISTINĖS RUSIJOS POLITIKOS PADARINIAI

EPA-ELTA nuotrauka

Karščiai Lietuvoje neslūgsta ne tik gamtoje, bet ir politinėje arenoje. Artėja NATO viršūnių susitikimas Vilniuje. Turėjusiems kad ir nedidelių vilčių šią savaitę tapo visiškai aišku, kad Ukraina šiame susitikime nebus pakviesta į NATO.

Guodžia bent tai, kad bus pasiūlyta schema, kaip Ukrainą priartinti prie NATO. Nors Aljanso vadovas Jensas Stoltenbergas kartoja, kad Ukraina tikrai ateityje taps NATO nare, karo išvargintiems ukrainiečiams, o ir mums, gyvenantiems šalių agresorių pašonėje, tai tik guodžianti žinia. Vadinasi, karas dar greitai nesibaigs, kad ir prasidėjo ilgai lauktas Ukrainos kontrpuolimas.

Pasigenda reakcijos

Birželį Ukraina pagaliau pradėjo ilgai lauktą kontrpuolimą. Rusai atsakė asimetriškai – susprogdino Kachovkos hidroelektrinės užtvanką, sukeldami vieną didžiausių pastarojo meto žmogaus sukeltų katastrofų.

Prezidento kanceliarijos vadovo patarėjas Mychailo Podoliakas, duodamas interviu „RBK-Ukraine“, pasigedo Vakarų reakcijos dėl užtvankos ir to priežastis, anot jo, pasaulio nenoras net ir antrais karo metais baltus vadinti baltais, o juodus – juodais.

Jis teigia, kad Vakarai nedrįsta atitinkamai įtvirtinti Rusijos kaip teroristinės šalies statusą su pasekmėmis. Apskritai pokalbio metu M. Podoliakas gana kritiškai vertino Ukrainos Vakarų sąjungininkus, jų pernelyg didelį atsargumą, konservatyvumą ir baimingumą.

Rusijos atžvilgiu M. Podoliakas dar kategoriškesnis: imperijos naikinimo procesas yra negrįžtamas. Ir netrukus Rusija susidurs su chaosu, kuris galiausiai lems grįžimą į 1991 m. su santykine demokratizacija ir radikalų Rusijos vaidmens pasaulyje sumažėjimą.

„Karas, kurį Rusija kariauja Ukrainoje, palaipsniui persikels į Rusijos teritoriją, nes tai istorinis procesas. Nes kai pradedi didžiulę invaziją ir greitai nelaimi, neabejotinai prarandi procesų kontrolę. Šiandien Rusija praranda savo procesų kontrolę, kad ir kas nutiktų“, – interviu teigia M. Podoliakas.

Jo teigimu, Ukrainai apie jokias derybas su Rusija šiame etape negali būti nė kalbos. Ir nepaisant to, kad Ukraina dar susiduria su daugybe išbandymų, kova turi būti tęsiama.

Siekia išnaudoti istorinę vokiečių atmintį

„Didysis Europos istorijos klausimas yra toks – imperija ar integracija?

Per pastaruosius 75 metus svarbios Europos valstybės nuo pirmosios strategijos perėjo prie antrosios. Tik dažnai pamirštama, kad perėjimą paskatindavo pralaimėjimas imperiniame kare.

Europos imperinės galios privalo pralaimėti karus, kad galėtų žengti į naują etapą. Kaip Vokietija 1945 metais pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą, kaip Prancūzija pralaimėjo Alžyre 1962-aisiais, o Portugalija ir Ispanija neteko savo kolonijų, taip ir Rusija privalo pralaimėti Ukrainoje, kad iš imperijos transformuotųsi į kažką kito“, – duodamas interviu žurnalui „Der Spiegel“ kalbėjo istorikas, Jeilio universiteto profesorius Timothy Snyderis.

Komentuodamas, kaip Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas išnaudoja istorinius argumentus ir Antrojo pasaulinio karo istoriją siekdamas pateisinti prieš Ukrainą pradėtą brutalią agresiją, T. Snyderis teigė, kad taip Kremlius siekia kurti visada teisios aukos mitą. Tačiau, anot jo, tai visiškai prieštarauja pačiai Antrojo pasaulinio karo istorijai, nes Stalinas jame nusprendė būti Hitlerio sąjungininku.

„V. Putinas taip pat siekia išnaudoti istorinę vokiečių atmintį. Jis nori paskatinti vokiečių refleksus, kad rusai visada yra aukos, o vokiečiai privalo priimti agresoriaus vaidmenį. Taip jis suteikia vokiečiams pasiteisinimą nukreipti savo žvilgsnį ir nieko nedaryti.

Rusija užpuolė Ukrainą teigdama, jog ji ginasi taip pat, kaip kad nuo pat 1941 metų visada gynėsi nuo nacių. Net jei vokiečiai tuo ir nėra įtikinti, tokie V. Putino pareiškimai yra skirti paralyžiuoti vokiečius priverčiant juos debatuoti vieniems su kitais.

Jei vokiečiai priima šį ginčą V. Putino sąlygomis, jie gali pražiopsoti vieną akivaizdų dalyką: jei mums svarbūs palyginimai, tai nedelsiant privalome pripažinti, kad Putino Rusija šiandien elgiasi kaip Vokietija 1941 metais.

Maskva yra kaip tuometis Berlynas teigdama, kad kaimyninė tauta ir valstybė neegzistuoja. Maskva, kaip ir tuometis Berlynas, kovoja agresijos karą. Maskva, kaip tuometis Berlynas, pasitelkia eugeniką, deportacijas ir masinio žudymo politiką. Jei Rusija elgiasi kaip Vokietija 1941 metais, tuomet vokiečiai turi antrą šansą duoti atsaką fašizmui. Ar jie pasinaudos šiuo antru šansu?“ – klausia T. Snyderis.

Reikia veiksmų nuoseklumo

Istorikas ne kartą yra pavadinęs Rusiją fašistine valstybe ir interviu dar kartą pagrindė tokią savo poziciją. Tačiau tai esą yra antraeilis ginčas, nes svarbiausias dalykas tai, kad Rusija vykdo brutalią agresiją, ir pasauliui nebūtina sutarti, ar Rusija yra fašistinė, ar ne, tam, kad imtųsi veikti.

Veikti užtenka pačios agresijos fakto, ir tam nebūtinas sutarimas dėl fašizmo apibrėžimo.

Tačiau, pasak T. Snyderio, fašizmo sąvoka Rusijai tinkama dėl kelių priežasčių. Pirma, Rusijoje gyva intelektualinė fašizmo tradicija, kuri darė įtaką ir pačiam V. Putinui. Pavyzdžiui, jis ne kartą per pastarąjį dvidešimtmetį citavo filosofą Ivaną Iljiną ir paskutinį kartą tai darė praėjusį rugsėjį.

„Pirma, Rusijoje valia iškeliama aukščiau nei protas. Antra, vyrauja galios kultas ir abejingumas teisei. Trečia, V. Putinas kaip lyderis iškyla aukščiau institucijų – nėra jokių tikrų politinių partijų, nėra jokio valdžios perdavimo plano, o visos institucijos egzistuoja tik per V. Putiną ir santykyje su juo.

Ketvirta fašizmo charakteristika yra sąmokslo teorijų propagavimas. V. Putinas teigia, kad Vakarai siekia sunaikinti Rusiją, o Rusijos propaganda nuolatos pasitelkia fašistines formuluotes.

Penkta, mes susiduriame su kitų dehumanizavimu, ar tai būtų antisemitizmas, ar šmeižtas, kad ukrainiečiai yra naciai ar satanistai. Neverta tikrinti šių teiginių faktinės vertės, nes geriau yra suprasti juos kaip fašistinę neapykantos kalbą. Šešta, būtina pridėti ir tokias genocidines praktikas kaip filtravimo stovyklos, vietinių lyderių egzekucijos ir deportacijos“, – vardijo T. Snyderis.

Istoriko teigimu, Ukrainoje V. Putinas siekia praktinių ir ideologinių tikslų.

„Praktinė reikalo pusė tokia, kad V. Putinas valdo oligarchinę Rusiją, kuri negali būti reformuota tol, kol jis yra valdžioje. Ukraina V. Putinui labai svarbi, nes tokiu atveju, jei ten veiktų demokratija, Ukraina atrodytų geriau nei Rusija.

Tai būtų reali problema V. Putinui. Turint omenyje, kad jis negali pagerinti situacijos Rusijoje, jis siekia, kad Vakarai tiek rusų akyse, tiek realybėje atrodytų prasčiau, ir pradeda nuo Ukrainos. Būtent todėl jis rėmė „Brexit“ ir Donaldą Trampą, taip pat kurstė skandalus Vokietijoje“, – teigė T. Snyderis.

Jei ne ukrainiečiai ir jų valia priešintis, anot istoriko, šiandien pasaulis būtų visiškai kitoks. Jei Ukraina būtų pralaimėjusi taip greitai, kaip įsivaizdavo Kremlius, mes, pasak T. Snyderio, šiandien kalbėtume apie tai, kodėl diktatūros veikia geriau nei demokratijos ir kaip Rusija su Kinija valdys pasaulį.

„Kad reikalai nepasisuko šia kryptimi, yra ukrainiečių nuopelnas. Tad, prieš kalbėdami apie Vakarus ir jų vienybę, mes privalome kalbėti apie tai, kaip ginasi ukrainiečiai.

Jei ukrainiečiai nebūtų pasipriešinę Rusijos armijai, vokiečiai nebūtų turėję metų laiko diskutuoti apie „Zeitenwende“ (epochinius pokyčius) ar tankų siuntimą. Vakarų vienybė priklauso nuo Ukrainos pergalės. Ukraina laimės tik tada, jei Vakarai bus nuoseklūs savo veiksmais, o ne tik žodžiais, ypač kalbant apie greitą ginklų tiekimą“, – apibendrino T. Snyderis.

Jis taip pat išreiškė nusivylimą Vakarų baimėmis dėl branduolinės eskalacijos. „Baimės dėl branduolinio karo rodo, kad mes pirmiausia susirūpinę tik savo pačių saugumu.

Šiomis aplinkybėmis, kai griaunami ištisi Ukrainos miestai, toks nerimas atrodo apgailėtinai. Nuvilia, kad hipotetinė branduolinio ginklo panaudojimo galimybė atsiduria diskusijos epicentre, nors tuo pačiu metu neįsivaizduojami nusikaltimai vykdomi Ukrainoje. Mes negalime leisti, kad mums būtų primesta pozicija, kad Rusija turi galią daryti ką tik panorėjusi ir bet kada vien todėl, kad ji turi branduolinį ginklą.

Pasidavimas branduoliniam šantažui reiškia viena – daugiau branduolinio šantažo. Negana to, jei V. Putinas ir panaudotų branduolinius ginklus, juk didžioji smūgio dalis vis dėlto tektų Ukrainai. O ukrainiečiai labai aiškiai deklaravo, kad jie nori būti apginkluoti“, – interviu teigė T. Snyderis.

Pagal LRT, Eltos ir Vilniaus politikos analizės instituto medžiagą parengė Nomeda SIMĖNIENĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video