2024/04/25

 

UKRAINA. NEBUS RANKŲ – SPARNAIS APSIKABINSIM

Niekada... vėl... Nežinomo autoriaus iliustracija

Rugpjūčio 24-oji – Ukrainos Nepriklausomybės diena. Šiemet, jau 31 kartą minima diena, kitokia – su begalinio skausmo, liūdesio ir vilties bei tvirto tikėjimo pergale.
Prieš metus niekas net pagalvoti negalėjo, kad taip brangiai kainuoja šalies laisvė. Dabar jos kainą žino kiekvienas ukrainietis.

Neringa BUTKEVIČIŪTĖ

Kaip laivę ir nepriklausomybę supranta jie – ukrainiečiai, ir mes – lietuviai?

Oksana Nazimok
(Ukraina)

Šokas, baimė, panika, pyktis, neapykanta, skausmas, pasimetimas, apatija, kaltė, neviltis, nerimas, nusivylimas, vienatvė, nuovargis, gailestis, įtampa, liūdesys, bejėgiškumas, realybės atmetimas, isterija.

Tai visos emocinės būsenos, kurias kiekvienas iš mūsų patyrėme per šiuos baisius karo mėnesius. Tai visos emocijos, su kuriomis turime ilgai gyventi, kurios amžiams paliko randus mūsų širdyje. Tik karas gali turėti tokį platų neigiamų emocijų spektrą. Toks jausmas, kad per šiuos 6 mėnesius nugyvenome visą gyvenimą.

Šis karas apnuogino mūsų sielas ir atskleidė tiesą. Kiekvienas turėjo savo priežastį išeiti ir savo priežastį pasilikti. Kiekvienoje šalyje, kurioje kada nors keliavau, palikau dalelę širdies, bet mano siela visada buvo, yra ir bus Ukrainoje. Mus užjaus ir padės, tačiau mūsų skausmą supras tik tie, kurie išgyveno karą. Į nerimą keliantį lagaminą galima sudėti tik prisiminimus, meilę ir tikrus draugus. Visa kita medžiaga išnyksta per vieną sekundę kartu su raketos sprogimu. Per šiuos mėnesius visi parodė savo tikrąjį veidą ir šviesiąją pusę. Turime tik šiandieną. Rytoj laukia loterija, kurią reikia laimėti. Kiekvieną kartą gatvėje sutikusi rusą, pamatysiu kankintų, sušaudytų, išprievartautų ir sudegintų gyvų vaikų ir Bučos, Irpinės, Mariupolio, Vinycios, Charkivo, Kremenčuko ir visų kitų sugriautų Ukrainos miestų gyventojų kūnus.Jei pavyks išgyventi šiame kare, tai kada nors anūkams papasakosiu, kaip sėdėjau šaltame rūsyje ir rašiau draugams atsisveikinimo žinutes, kaip pagaminau 2000 koldūnų ir skutau bulvių maišą kariuomenei, kaip atsikėliau nuo žemės po sprogimo bangos. Ir man atrodo, kad visa tai buvo blogas sapnas, o ne žiauri realybė.

Kiekviena šypsena ir mažas džiaugsmas visą likusį gyvenimą bus su karo skoniu. Kai visas gyvenimas sudūžta ir virš stogo skrendanti raketa ištrina tavo laimingą praeitį, lieka tik malda.

Fotografiją, kuri sparčiai paplito internete, kovo mėnesį padarė Lvivo miesto meras Andrijus Sadovijus. „Tušti vežimėliai Turgaus aikštėje simbolizuoja mažųjų angelų gyvenimus“, – tokiomis mintimis savo paskyroje „Telegram“ pasidalijo jis. Dabar jie, o ne ryžtingi pasaulio veiksmai, gina Ukrainos dangų.
Kiekvienas paveikslas turi savo istoriją, žmonės dažnai siunčia laiškus, prašydami pavaizduoti tai, ką atėmė šis beprasmiškas karas…
Olgos Wilson ir Marijos Loniuk iliustracijos
Kaip kažkas taikliai pasakė, dabar ukrainiečiai neturi brolių. Bet džiaugiasi, kad turi tokias seses kaip Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija.
Tai nuoširdi penkių tautų seserystė, vaizduojama menininkės Annos Gladkovskos

Plačiau skaitykite rugpjūčio 23 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF (4 Eur/mėn.)

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video