2023/02/08

 

DUMBLIŪNUOSE – BENDRYSTĖS VERSMĖS ŠALIA NUTILUSIŲ SODYBŲ 

Dumbliūnai – kaimas Kupiškio seniūnijoje, Antašavos parapijoje, 5 kilometrai į pietryčius nuo Antašavos, 7 kilometrai į šiaurės vakarus nuo Kupiškio, prie plento Kupiškis–Antašava. Greta yra šie kaimai: Didžprūdžiai, Maugarai, Ožkiniai. Iš rytų prieina Laičpievių miškas. Per kaimą teka Didžprūdis, o į jį įteka Dumblys. 2003 metais buvo 4 ūkiai ir 9 gyventojai.
Seniūnijos duomenimis, šiandien Dumbliūnuose savo gyvenamąją vietą deklaravęs vienas žmogus, bet gyvenančių yra ir daugiau.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Išgirdusi Dumbliūnų kaimo pavadinimą pirmiausia pagalvojau, kad ten turėtų būti daug dumblo, neišbrendami keliai. Šiame kaime nė karto neteko būti. Iš tikrųjų toks mano įsivaizdavimas neatitiko tikrovės. Dumbliūnus radau skendinčius žalumoje, kurią pamargino geltonuojančių javų laukai. Kaimo keliukas karštą vasaros dieną buvo puikiausiai išvažiuojamas. O dėl pavadinimo, vėliau supratau, tikriausiai kaltas upelis Dumblys.

Iš sodybos praeities

Pirmiausia apsilankėme pas Danutę Žekonienę, pas ilgiausiai Dumbliūnuose gyvenantį žmogų.
Iš karto sužavėjo šios moters gražiai tvarkoma sodyba. Gerą nuotaiką kėlė ryškiai geltonas namas su baltomis langinėmis, pamargintomis rausvais apvadais. Jis visiškai derėjo ir prie šimtamečių šios sodybos ūkinių pastatų, ir prie gėlių, ir prie kitokių augalų gausos.

Danutė Žekonienė su anūke Agota Dumbliūnuose.

Danutė papasakojo, kad čia jos amžinatilsį vyro Petro Žekonio tėviškė. Ją įkūrė ir puoselėjo jo tėvas Marcelinas Žekonis ir jo mama Paulina Žekonienė. Namas statytas 1929 metais, o tvartas – 1931 metais. Prieškario laikų ir klėtis, pirtelė. Tik du klojimai jau kolūkiniais laikais pastatyti. Uošviai turėjo apie 29 hektarus žemės. Ūkis buvo nemažas, nors žemė čia ir nelabai derlinga.
Žekonių šeimoje užaugo du sūnūs ir trys dukterys. Vyro brolis Jonas gyvena Kaune, yra žinomas medikas, profesorius. Jo du sūnūs irgi medikai. Vienas gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Viena vyro sesuo jau mirusi, o dvi seserys gyvena Panevėžyje. Tėviškėje pasiliko tik sūnus Petras. Jis dirbo kolūkio vairuotoju, vėliau – gaisrinėje.

Žekonių sodybos ūkinis pastatas, statytas 1931 metais.
Senosios Žekonių klėties fragmentas.

„Esu ne vietinė. Iš pasakojimų žinau, kad Marcelinas Žekonis prieškario ir karo metais buvo Antašavos, Siaurių, Gyvakarų pieninių darbo organizatorius, prižiūrėtojas. Jis dviračiu numindavo į Kauną parsivežti pinigų atsiskaityti žmonėms už pristatomą pieną. Pakeliui pasnausdavo portfelį su pinigais po galva pasidėjęs“, – pasakojo Danutė.

Tokia buvo lemtis

Iš kalbėsenos supratau, kad mano pašnekovė ne iš Kupiškio krašto. Paaiškėjo, kad neapsirikau. Mat Danutės gimtinė Sūduvos kaimas Vilkaviškio rajone. Baigusi tuometinę Žemės ūkio akademiją ir įgijusi ekonomistės specialybę, ji atvyko dirbti į Bakšėnų kolūkį. Kai per eismo įvykį žuvo jos pirmas vyras Bronius Pačebutas, moteris jau buvo nutarusi grįžti į gimtinę. Tėvai irgi norėjo, kad dukra gyventų savame krašte. Bet išėjo kitaip.

„Tuometinis Antašavos kolūkio pirmininkas Vytautas Notkus prikalbino dirbti. Tuomet čia dar buvo „Nemuno“ kolūkis. Netrukus jis prijungtas prie Antašavos, o dar vėliau prie šio kolūkio prijungti ir Uoginiai. Šiame krašte susipažinau ir su antru savo vyru Petru.

Nesigailiu, kad pasilikau. Tokia buvo mano lemtis. Darbas patiko ir sekėsi. Antrą kartą ištekėjau. Su pirmu vyru vaikų neturėjau, prieš jo netektį neseniai buvome susituokę.
Su Petru susilaukėme trijų atžalų. Visi gyvena Vilniuje. Sūnus Nerijus odontologas. Dukra Kristina dirba chemijos mokytoja, o dukra Laura yra investicijų valdymo specialistė, baigė Gedimino technikos universitetą.

Turiu keturis anūkus. Dvyniai Rokas ir Matas studijuoja mediciną. Jonas mokosi prancūzų licėjuje, o mažiausioji Agota – būsima mokinė.
Mano vaikai rūpestingi. Labai dažnai atvažiuoja, prižiūri namų aplinką. Dar laikau karvę su telyčaite, arklį ir vištų.

Iširus kolūkiams su vyru buvome pradėję ūkininkauti. Mūsų ūkis buvo mišrus. Laikydavome 23–25 karves, tiek pat prieauglio, pasisėdavome javų. Visada gyvenome ūkiškai ir kolūkio laikais. Laikėme tris karves, prieauglio. Dalis gyvulių buvo uošvių, dalis mūsų. Kai vyras pasiligojo, ūkį sumažinome. Po jo mirties visiškai ūkio neatsisakiau. Turiu apie 100 hektarų žemės, bet pusė jos miškeliai ir krūmynai. Jų nenaikiname, bet malkomis apsirūpiname. Man skauda širdį, kai matau išvažinėtus, plynai iškirstus miškelius. Netoliese man žinomose vietose nebeliko grybų, uogų, kai iškirto medžius.

Kita pusė žemės – ganyklos ir arimai. Turiu pagalbininką. Tai pas mus jau arti trisdešimt metų gyvenantis Juozas. Jis pradėjo mums talkinti pradžioje ūkininkavimo. Taip ir liko čia gyventi kaip sodybos prižiūrėtojas. Vadiname jį ekonomu. Man irgi ramiau, kai vienkiemyje ne viena būnu. Žinoma, labai padeda ir vaikai“, – džiaugėsi pašnekovė.
Ji prisipažino, kad vaikų neskatino tapti žemdirbiais. Savo kailiu buvo patyrusi, kad tai labai sunkus darbas. Ūkininkas ir nuo gamtos, ir nuo nuolat besikeičiančių įstatymų labai priklausomas. Jei kas iš vaikų būtų pareiškęs norą ūkininkauti, ūkį būtų plėtę.

alumoje skendintis spalvingas Danutės Žekonienės namas Dumbliūnuose.

„Žemė neparduota. Jei pareikš norą bent vienas vaikas ar anūkas ūkininkauti, mielai priimčiau. Dabar jie gyvena savo gyvenimą, tarpusavyje sutaria, noriai aplanko. Vaikų sutarimas irgi nuo auklėjimo priklauso. Vadinasi, nepražiūrėjau, mokėjau juos suburti, kad vieni kitus palaikytų. Tuo irgi labai džiaugiuosi“, – atvirai kalbėjo Danutė.

Anūkė Agota su katinėliu močiutės Danutės namų kieme.

Dukra apie tėvus ir įsižeminimą

Į pokalbį įsijungusi Danutės dukra Laura, viešėjusi tą dieną pas mamą su dukrele Agota, sakė, kad mama yra toks žmogus, kuris gyvena dėl šeimos, dėl savo vaikų. Laukdama jų atvažiuojant verda, kepa, kad pradžiugintų kuo gardesniu patiekalu.

„Mano mamai galima skirti tobulos mamos ir močiutės nominaciją. Atvažiavimą į kaimą mes vadiname įsižeminimu. Kai esi užaugęs kaime, ūkininkų šeimoje, kaskart jauti poreikį įkišti rankas į žemę. Tai tarsi savotiška meditacija, minčių nuraminimas, poilsis. Mamai beveik visada atvežame pasodinti sodyboje kokį nors įdomesnį augaliuką, kokio dar neturi, koks jai galėtų patikti. Norime mamą nustebinti. Specialaus sodybos apželdinimo plano neturime. Širdies planas padiktuoja, kur ką pasodinti“, – tvirtino Laura.

Ji pavaišino ir prieš dieną suktu šių metų liepų medumi. Sodyboje yra trys bičių kelmai.

„Tėtis laikė bites, iki 7 avilių. Kai jis išėjo, bitės liko tarsi jo dalelė. Norėdama išsaugoti tėčio dvasią, nutariau pasilikti kelis bičių avilius ir pabandyti bitininkauti. Būdama paauglė prie bičių neidavau, nors tėtis ir kviesdavo. Jam labiau padėdavo brolis ir sesė. Dabar jiedu yra mano konsultantai. Bites pamažu prisijaukinau“, – teigė Laura.

Palydėjusi iki keliuko iš sodybos Laura dar papasakojo, kad jos tėtis 1990 metais, kai Lietuva tapo nepriklausoma valstybe, pasodino palei jų sklypą šeimos ąžuolų alėją. Tėtis taip pat sugalvojo buvusio ir sudūlėjusio sodybos kryžiaus vietoje ant medžio pakabinti religinės temos dirbinį iš medžio, kurį kažkada buvo gavęs dovanų. Jis ten tebėra iki šiol.

Taip dabar atrodo vieta, kur seniau stovėjo Žekonių sodybos kryžius.

Ieškant kitų gyventojų

Iš D. Žekonienės sodybos patraukėme atgal per ištuštėjusį Dumbliūnų kaimą. Čia kažkada gyveno Juozo Kibo, Albino Žekonio, Felikso Vanago ir kitos šeimos. Buvo matyti, kad dabar ištuštėjusios kai kurios sodybos dar prižiūrimos. Prie vienos pamatėme ir paminklinį akmenį Dumbliūnų kaimui. Jis iškalbingai bylojo, kad šis kraštas čia gimusiems ir augusiems žmonėms teberūpi. Iš Danutės sužinojome, kad Lietuvai vėl tapus laisva, pirmais jos nepriklausomybės metais buvo susirinkę kaimo gyventojai ir nutarė vietoje kryžiaus pastatyti paminklinį akmenį, kuris kitiems primintų, kad čia buvo Dumbliūnų kaimas.

Kaimo viduryje paminklinis akmuo Dumbliūnams.

Iš Danutės pasakojimo žinojome, kad Dumbliūnuose kuriasi jauno ūkininko šeima. Nuvažiavę iki tos sodybos, jos šeimininkų neradome. Teko sukti atgal. Stabtelėjome dar prie vieno kiemo, kur buvo girdėti šunų lojimas. Čia pasikalbėjome su Rasa Petrokiene. Moteris Dumbliūnuose gyvena dvylika metų, o kilusi iš Šilalės rajono.

Keliukas per Dumbliūnų kaimą veda buvusios Vanagų sodybos link. Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos.

„Pritapti Kupiškio krašte nebuvo sunku. Kupiškėnišką tarmę suprantu, nuo vaikystės esu girdėjusi. Mano vyresnioji sesuo gyvena Rudiliuose. Pas ją atvažiuodavau per vasaros ir kitas atostogas pabūti. Kai ieškojome šeimai namo, internete atsitiktinai pamačiau skelbimą, kad parduodama šita sodyba. Buvo įdėtos labai gražios nuotraukos. Iš karto man patiko. Anksčiau čia gyveno Vanagai.
Iki plento nuo Dumbliūnų apie 150 metrų. Seniūnija nuvalo kelius žiemą. Bėdų dėl susisiekimo nėra. Dabar ir gilių žiemų nebebūna. Teko tik vieną sniegingą žiemą čia patirti. Gyvenimas kaime teka labai ramia vaga. Turiu daržą savo reikmėms, yra sodas. Anksčiau laikiau žąsis. Dabar globoju kelis priklydusius šunis. Per mokslo metus reikia sūnų vežioti į Kupiškio mokyklą. Galėtų nusigauti ir maršrutiniu autobusu, bet pirmokui autobuso stotelė tolokai. Manau, kad kaimo mažos mokyklos be perspektyvos. Į mokyklą mieste vežiodavau ir dukras. Jos jau savarankiškos. Įsitvirtino Kaune“, – taip lakoniškai papasakojo apie save ir išdėstė savo nuomonę pašnekovė.

Ji pridūrė, kad būtų labai įdomu daugiau sužinoti apie kaimą ir apie sodybą, kurioje gyvena.

Važiuodama iš Dumbliūnų, mąsčiau, kad gerai, kai žmonės domisi savo krašto praeitimi. Tik dažnai būna taip, kad nebėra ko paklausti apie praeitį. Randi tik nebylius jos liudininkus – senas sodybvietes be gyventojų.

Apie Dumbliūnus informacijos galima rasti ne tik „Kupiškėnų enciklopedijoje“, bet ir mokytojos Janinos Lauciuvienės (Vanagaitės), kurios giminės šaknys yra šiame kaime, rašytame straipsnyje, kurį galima perskaityti knygoje „Keliai veda Kupiškin“ (antra knyga, 2005 m.).

Iš archyvų

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Alvydo Totorio ir Vidmanto Jankausko parengtame straipsnyje rašoma, kad XVI–XVII a. žemės tarp miškų prie Didžprūdžio ir Dumblio upelio santakos priklausė Ukmergės pavieto bajorams.

Galima spėti, kad kaimas atsirado apie XVIII a. pradžią šias žemes nupirkus Žemutinės Palėvenės dvaro savininkui Komarui. 1775 metais Dumbliūnai priklausė Aukštutinės Palėvenės savininkui Ukmergės kardininkui Antanui Komarui. Tuo metu kaime buvo du dūmai (ūkiai).

1816 metais buvo 5 dūmai ir 34 gyventojai. 1853 metais buvo 40 gyventojų ir 5 dūmai (Vaclovo, Jurgio, Vincento Vanagų ir Dominyko ir Jono Valmų).
1861–1915 metais Dumbliūnai priklausė Subačiaus valsčiaus Palėvenės seniūnijai.

1870 metais dar tebeminimi kaip Komaro valda, turėjo 123 dešimtines žemės, kaime buvo 20 vyrų. Pirmi liustraciniai valstiečiai buvo Vincas Žekonis, Domas Valma, Stanislovas Vanagas ir Jurgis Vanagas, gavę po 26 hektarus žemės, ir mažažemis Jonas Slizapas, gavęs 3,25 ha žemės.

1903 metais buvo 53 gyventojai. 1906 metais kaimas priskirtas Antašavos cirkului.

1913 metais matininkas Vytautas Vitortas dalį kaimo išskirstė į vienkiemius. Buvo sudaryti 4 vienkiemiai: Dominyko, Prano, Paulinos ir Agotos Valmų, Rapolo Vanago, Kazio ir Jono Vanagų, Povilo ir Karolinos Vanagų.

1915 metų liepą kaimas labai nukentėjo dėl karo veiksmų. Jį apiplėšė rusų ir vokiečių kareiviai.

Nuo 1919 metų kaimas priklausė Gyvakarų seniūnijai. 1923 metais buvo 12 ūkių ir 68 gyventojai. 1928 metais nutarta išskirstyti į vienkiemius ir kitą kaimo dalį. Ją išmatavęs matininkas Antanas Kubilius čia rado 110,25 ha žemės. Ji išdalyta 8 savininkams: Pranui ir Petrui Slizapams, Domui Valmai, Pranui Valmai, Povilui Valmai, Grigaliui Žekoniui ir Onai Žekonienei, Vincui Žekoniui, Jonui Vanagui, Kaziui Vanagui. Bendrai nuosavybei palikti kapeliai.

Kaimo išskirstymo projektas patvirtintas 1931 metais.
Dėl dažnos Vanagų pavardės Dumbliūnai dar vadinti Vanagais.
1936 metais kaime buvo 12 ūkių ir 70 gyventojų.

1942 metais buvo 10 ūkių: Petro Vanago, Broniaus Vanago, Petro Vanago (Kazio s.), Povilo Vanago, Antano Vanago, Petro Slizapo, Grigaliaus Žekonio, Juozo Kibo, Marcelino Žekonio, Domo Valmos. Iš viso 43 gyventojai.

Pokario metais Vytautas Vanagas buvo suimtas ir kalėjo Vorkutoje. Genovaitė Vanagaitė 1948 metais ištremta į Krasnojarsko kraštą.

1940–1963 metais kaimas priklausė Gyvakarų apylinkei. 1949–1954 metais priklausė „Mūsų rytojaus“, 1954–1973 metais „Nemuno“, 1973–1991 metais Antašavos kolūkiams.
1959 metais buvo dešimt namų valdų: Marcelino Žekonio, Juozo Kibo, Felikso Vanago, Albino Žekonio, Broniaus Vanago, Emilijos Vanagienės, Marijonos Vanagienės, Alfonso Matekonio, Petro Vanago ir Vytauto Puinausko. Iš viso 36 gyventojai.

1998 metais buvo 6 ūkiai, 12 gyventojų. Iš Dumbliūnų kilęs medikas profesorius habilituotas daktaras Jonas Žekonis.

Jono Vanago tvartas – architektūros paminklas. Užrašyti šie vietovardžiai: Didžprūdis, Dumblys, Osupis (upeliai), Dumblys, Didžprūdis, Agla (pievos), Saugojus (krūmai).

Dalintis
Komentarų nėra

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video