2023/02/03

 

SPALVINGAI APIE KELIONES, ŽAISMINGAI APIE MOTERIS

Kiekvienas gali keliauti, kur tik nori, ir tam nereikia daug pinigų. Žinoma, jei neakcentuoji prabangos. Svarbiausia pasikliauti savo intuicija, ar ta vieta tau tinka, o nukeliavus į tokią vietą visa esybe ten būti. Kelionė gali padėti priimti svarbius asmeninius sprendimus, labiau pažinti save. Tokias mintis išsakė Kupiškio viešojoje bibliotekoje gegužės 25 dieną viešėjęs fotografas, tapytojas, keliautojas ir rašytojas Marius Abramavičius-Neboisia. Menininkas Lietuvoje yra žinomas ir kaip grupės, kuri įkūrė Užupio Respubliką, narys.
Per susitikimą su skaitytojais svečias pristatė ir vieną naujausių savo knygų „Šiaurinės šinšilos polėkiai“, buvo galima įsigyti ir ankstesnių jo knygų apie keliones po įvairias šalis, išgirsti, ką jų autoriui teko pamatyti ir patirti keliaujant.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kelionių magija

M. Abramavičius-Neboisia kalbėjo, kad rašydamas apie keliones stengiasi perteikti jų atmosferą, kad skaitytojas įsivaizduotų tarsi pats ten buvęs. Kai kurie susitikimo dalyviai sakė, kad yra skaitę jo knygą apie Iraną, kad ta knyga padėjo susidaryti gerą požiūrį į šią šalį.

„Savo knygose siekiu parodyti šalis per savo išgyvenimus. Irane išties labai geri, neskubantys žmonės. Man įdomiausia knygų poveikis. Antai sėdžiu Tbilisyje ant suoliuko. Prieina du nepažįstami žmonės ir sako lietuviškai: „Jūs esate Marius Abramavičius. Mes perskaitėme jūsų knygą apie Gruziją ir atvažiavome. Viskas iš tikrųjų čia gerai, kaip knygoje.“ Taigi yra žmonių, kurie užsikabina už tos informacijos ir atvažiuoja ne kartą ir ne du. Sako, kad mano knygos jiems atidarė šalį. Galiu būti šalių atidarinėtojas. Parašiau apie Iraną, Azerbaidžaną, Gruziją (Sakartvelą), Tibetą. Ar Tibetas atsidarys, nežinau. Šioje knygoje parašiau apie labai senus laikus. Ten buvau 1999 metais. Knyga subrendo po dvidešimt metų parašyti. Kiek šalių esu apkeliavęs, nebesuskaičiuoju. Apie kiekvieną parašyti neišeina. Kiekvieną šalį sau atveri skirtingai. Kad rašytum apie kelionę, reikia kritinės masės išgyvenimų“, – teigė menininkas.

Artimiausiu metu jis planuoja keliauti į Sakartvelą. Skris pirmiausia į Kutaisį, o vėliau aplankys kelis šios šalies regionus. Svečias prisiminė, kaip jos kalnuose sėdint ant šlaito ir žvalgantis aplink, atrodė tarsi atsivėrė visas pasaulis. Patyrė jausmą, kad ten yra gyvenęs.

Per karantiną Marius irgi keliavo. Tik šį kartą į šiaurę, į Norvegiją. „Labai mėgstu Šiaurės šalis, bet nieko nesu parašęs nei apie Norvegiją, nei apie Švediją, nei apie Suomiją. Ten mane įkvepia kraštovaizdžiai. Kai patekau į pačią Norvegijos šiaurinę dalį, tai buvo toks apėmęs jausmas, tarsi būčiau patekęs į savo vaikystės knygutę. Mane užbūrė kalnų fonas horizonte be medžių. Supratau, kad jei porą metų niekur nevažiuoju, man kažko trūksta“, – prisipažino jis.

Keliautojas, rašytojas, tapytojas, fotografas Marius Abramavičius-Neboisia Kupiškio viešojoje bibliotekoje susitiko su skaitytojais, pristatė jiems savo leidinius ir papasakojo apie keliones.

Susitikimo dalyviai klausė, ką mėgsta labiau, ar pietus, ar šiaurę. Marius negalėtų nė vienos šalies išskirti. Žiemą dažniausiai keliauja į pietus arba į kalnus. Šiaurėje neišdildomą įspūdį paliko matyta šiaurės pašvaistė. To vaizdo negalima perteikti jokiomis nuotraukomis ar vaizdo įrašais. Pamatęs šiaurės pašvaistę jis išbėgo ant sniego ir pradėjo šaukti nenusakomo grožio paveiktas.
Skaitytojai teiravosi, ar Marius lankėsi Rusijoje. Jis sakė, kad paskutinį kartą Maskvoje buvo gal prieš ketverius metus. Prisiminė, kad patyrė nemalonų jausmą prie Lomonosovo universiteto dangoraižio. Atrodė, lyg stalininės architektūros milžiniškas statinys būtų jį sunkiai prispaudęs. „Esu jautrus žmogus“, – prisipažino svečias.

Studijų metais jis visą laiką irgi keliavo. Tuo metu aplankė Altajų, Kurilų salas, Vidurinėje Azijoje Turkmėniją, kuri ribojasi su Iranu. Tada negalėjęs net pagalvoti, kad keliaus po Iraną. Sovietiniais metais ši šalis buvo atskirta geležine uždanga. O pirma Mariaus kelionė, kiek pamena, buvo į Ignaliną su pripučiama gumine valtimi.

Lyg paukščių čiulbesys

Susitikimo dalyviams buvo įdomu, kokias kalbas moka ir kaip susikalba su tais, kurie nesupranta jo kalbos, o jis jų. „Moku tik pagrindines kalbas. Visgi geriausiai esu įvaldęs intuityvią kalbą. Pavyzdžiui, gruzinų kalba labai sunki, vien kol išmoksti perskaityti, daug laiko sugaišti. Būdamas ten per dvi savaites įsijaučiu į jų kalbą, klausausi jos tarsi paukščių čiulbesio ir pradedu gaudytis, apie ką jie šneka. Tai suvokiu gal iš jautrumo. Nemokant kalbos baisios būna tik pirmos dienos. Antai Irane, palikęs kuprinę ir kitus turisto atributus saugojimo kameroje, nuėjau į šventyklą. Atsiklaupiau ir pradėjau medituoti. Atėjo kitas, vietinis, žmogus šalia manęs pasimelsti. Po kurio laiko jis atsisuko į mane ir kažką pasakęs vėl toliau meldėsi. Supratau, kad esu priimtas, nesu svetimas. Be to ir mano išvaizda nelabai skyrėsi nuo persų. Jie yra šviesesnio gymio nei gruzinai. Tarp jų yra ir tokio aukšto ūgio kaip aš žmonių“, – sakė keliautojas.

Patikrintos tiesos

Kupiškėnai domėjosi, ar Marius keliauja vienas. Jis patvirtino, kad beveik visada keliauja vienas. Tik kartą su draugu keliavo automobiliu. Vienam keliauti gana ekstremalu, bet toks keliavimo būdas atveria kelionių realybę.

„Atvažiuoji į kokį nors miestą, apsidairai, pajutęs, kad gal tai ne mano miestas, išvažiuoji. Kitame mieste apsilankius tarsi kažkas viduje suskamba. Tada lieki kelioms dienoms, kol tas skambesys pasibaigia. Vienas keliaudamas pats planuoji, esi atsakingas už tai, ką pasirinkai. Nereikia su kitu žmogumi ginčytis, diskutuoti. Į Iraną keliavau internete specialiame tinklalapyje susiradęs kontaktus žmonių, kurie savo namuose priima keliautojus. Taip ir patekau pas vietinius žmones, kurie uždarai gyvena ir į savo namus prašalaičių neįsileidžia. Ta visuomenė labai uždara. Su jų buitimi nesusipažinsi būdamas tradicinis turistas.

Šios kelionės kelia vidinį džiaugsmą. Tibetas susijęs su mano dvasiniu lūžiu. Ten aš atsigręžiau į save. Supratau, kad nieko įdomesnio pasaulyje nėra, kaip pats tu sau. Visur save tąsai su savo problemomis ar jų sprendimais. Ten padariau išvadą, kad bus taip, kaip pats susikursiu.

Visi klausia, kas yra tas Neboisia. Tai reiškia – nebijok kurti savo pasaulio, nebijok vertinimų, visų tų kliūčių, suspaudimo, neleidimo.

Ar keliaujantis žmogus laimingas? Keliaujant visą laiką reikia galvoti, ne kur aš būsiu, bet koks aš būsiu. Ar būsiu toje šalyje laimingas, kokios būsenos save ten nusinešiu. Kur jaučiuosi laimingiausias? Kiekvienoje kelionėje būna labai stiprių akimirkų. Negaliu tvirtinti, kad tik namie geriausia. Kur aš esu, ten ir yra mano namai, ten pati geriausia vieta. Šiandien aš esu su jumis, tai ir esu geriausioje pasaulio vietoje. Kokias gyvenimo nuostatas sau susikuriate, taip ir gyvenate. Jei nuostatų savo neturite, gyvenate pagal kitų sukurtas“, – savo gyvenimo filosofiją pristatė menininkas.

Piniginės reikalai

Mariui kelionės yra gyvenimo būdas. Žinoma, tam reikia ir išteklių. Svarbiausia, anot jo, gerai paskirstyti turimas lėšas. Žmonės paprastai paskirsto stabiliems dalykams, o jis pagal savo natūrą jas skiria kūrybai ir nestabiliems dalykams. Pavyzdžiui, Tibete keliaudamas galėjo dienai skirti tik po 10 dolerių. Žinojo, kad ten bus du mėnesius ir taip sudėliojo turimą pinigų sumą. Žinojo, kad iš niekur jų negalės iškapstyti.

„Tai man netrukdė mėgautis gyvenimu. Užteko transportui, nakvynei ir maistui. Buvo nelengva, bet nebadavau, nors svorio numečiau. Kai buvo karšta, tai ir valgyti nesinorėjo. Taigi iš esmės, jei netrokšti prabangos, kelionei reikia mažiau lėšų, jei nori keliauti komfortiškiau, tai daugiau jų prireiks. Antai Suomijoje miegojau palapinėje, maitinausi čia pat augančiais baravykais. Vėliau nuo jų ir skrandis sunegalavo. Norvegijoje, kai pavykdavo pasigauti žuvį, tikra puota būdavo. Svarbu, kur dedame kelionės akcentus.

Taigi nebijokite, važiuokite, kur norite. Tik intuicijos paklausykite, ar čia jus kojos neša, ar ne. Vietovės dažniausiai tampa nebeįdomios, kai jas pradeda lankyti minios turistų. Kiekvienam žmogui reikia užsiimti veikla, kuri jį neša tarsi ant sparnų, masina ir realiai niekam nėra naudinga. Kai kažką darai ne iš reikalo, tai suteikia sielai energijos, tada turime jėgų veikti.
Aš nežinau, iš kur ateis pinigai. Pavyzdžiui, gal kažkas nupirks mano fotografiją, gal užsakys paveikslą. Pernai dalyvavau viename projekte, fotografavau iškiliausias Lietuvos moteris fizikes. Buvo nelengva. Jos nemėgsta fotografuotis. Daug teko su jomis kalbėtis, kol prakalbinau.

Kartais nepavyksta projektams gauti finansavimo. Dabar užsiimu aitvarais. Mokau vaikus ir suaugusius juos kelti, didžiulio formato pats juos išpiešiu. Galėčiau ir į Kupiškį atvykti“, – pasakojo Marius apie pinigus ir jų šaltinius.

Žaismingosios šinšilos

Per šį susitikimą skaitytos ištraukos iš Mariaus knygos „Šiaurinės šinšilos polėkiai“ . Pats autorius šią knygą trumpai apibūdino taip: „Moteris vyro akimis – žaismingai ir lengvai.“
Pasak Mariaus, ši knyga kitokia, nors šinšilos čia irgi keliauja į Latviją, į Ispaniją. Svarbiausia idėja, kad vyrams ir moterims nereikia tarpusavyje kariauti. Paaiškėjo, kad knygos autorius šinšila vadina moterį. Pasak jo, toks atsivėrimas. Toks herojus atėjo. Tokio lietuvių literatūroje dar nebuvo. Knygą pats ir iliustravo, nors iš pradžių ieškojo kito žmogaus, kuris tai padarytų, bet nerado. „Šią knygą rašiau dešimt metų. Kultūrinėje spaudoje vis pasirodydavo trumpų mano publikacijų. Surinkau jas visas į krūvą, sudėjau į knygą“, – pasakojo Marius.

Apie moters jėgą ir grožį knygoje rašoma taip: „Rytinė Šinšila labai graži. Ji tikrai labai graži rytais ir stipri. Kaip sako ji pati, tai dėl to, kad išsimiega, stipriai išsimiega ir tampa stipri labai. Dar Šiaurinė Šinšila rytais būna labai aktyvi ir gyvybinga. Atmerktomis ir plačiai žiūrinčiomis akimis ji gaudo saulės zuikučius ir mikliai šuoliuoja laiptais ir gatvėmis. Šią jos energiją sunku suprasti, jei nežinai galinio tikslo. Tikslą galima žinoti ir nesakyti. Tai taip įdomu – kaistanti arbata, veidrodis, dušas ar – atvirkščiai – dušas, veidrodis, arbata, soja ir šuoliai, galingi, gracingi šuoliai per laiptus. To aprašyti neįmanoma. Pasigrožėkit. Tokia graži ir stipri, kad sunku apsakyti, valgo dribsnius jinai ir dar nieko nemąsto. Mąstymas ateina vėliau, tai kaip debesys dangų užtraukia.“
Autorius pabrėžė, kad ši knyga skirta ir vyrams, ir moterims. Tai tarsi burtas – atsiverti bet kur ir skaitai, ką tą akimirką buvo lemta išgirsti.

Iš Užupio į Aukštaitiją

Marius vilnietis, bet užaugo ne Užupyje. Ten kūrybinę dirbtuvę turėjo jo amžinatilsį tėvas. Jis liedavo akvareles. Tėvo dirbtuvėje dažnas svečias buvo Marius. Pats ten atsikraustė gyventi 1999 metais. Užupio Respubliką jis įkūrė su grupe bendraminčių. Vienas jos kūrėjų buvo ir Jonas Mekas, skatinęs juos drąsiai generuoti idėjas. Taip atsirado Užupio Respublikos Konstitucija ir kitos idėjos. Ant Paupio gatvės sienos, metalinėje lentoje, kabo į daugelį pasaulio kalbų išverstas pagrindinis Užupio Konstitucijos įstatymų rinkinys. Pasak Mariaus, jau nedaug liko kalbų, į kurias nebūtų išverta Užupio Konstitucija. Atkeliauja žmonės į Užupį iš svetur ir labai būna pamaloninti, kai gali savo kalba perskaityti, kas joje rašoma.

Prie Vilnelės buvo jo kūrybinės dirbtuvės. Prie Vilnelės stovi jo iš akmenų pastatyti bokštai. Visos medžiagos iš upelio dugno.

Svečias rodė Užupio fotografijas, kuriose atsispindi šio Vilniaus kampelio istorija. Pasak Mariaus, Užupis labai pasikeitė. Ten neberasime tų spalvingų namų. Daug kur atliktas euro remontas, kiemai užrakinti.

„Užupio etapas baigėsi. Dabar Utenos regione, tarp Ignalinos, Kazitiškio ir Salako, kuriu Ažvinčių meno centrą“, – apie savo kūrybinius sumanymus kalbėjo svečias.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video