2023/02/03

 

NORA BLAŽEVIČIŪTĖ: „MANO DARBAI – TAI ŽAISLAI SUAUGUSIEMS“

Gegužės 6 dieną Kupiškio etnografijos muziejus pakvietė į dailininkės keramikės Noros Blaževičiūtės kūrybos darbų parodos „Retrospektyva“ atidarymą. Kupiškėnams tai buvo puiki proga susipažinti su unikaliais Lietuvoje ir užsienyje pripažintos menininkės dekoratyvinės keramikos dirbiniais.

Jurga BANIONIENĖ

Profesionali keramika

Pasak renginio vedėjos, muziejininkės Gytės Jakubkaitės, keramika – viena seniausių meno rūšių, siejama su civilizacijos pradžia. Jei senoji keramika pasižymi savo kuklumu, funkcionalumu, tai šiuolaikinė yra moderni, konceptuali, stilistiškai įvairi. Šiame mene persipina daugybė disciplinų – skulptūra, tapyba, grafika, dizainas, netgi architektūros elementai.
Muziejininkai dėkojo parodos autorei, kad savo kūrybą sutiko parodyti ir kupiškėnams.

Kupiškyje savo darbų parodą pristatė garsi keramikė Nora Blaževičiūtė.

Parodoje eksponuojama labai nedidelė dalelė N. Blaževičiūtės darbų. Ji yra sukūrusi unikalių dekoratyvinių indų, siužetinių kompozicijų ir mažo autorinio tiražo keramikos dirbinių. Jie žaismingi, valiūkiški, šmaikštūs. Keramikos leitmotyvai yra gyvūnai – kiškiai, varnos, vištos. Taip pat N. Blaževičiūtė kuria dekoratyvinę keramiką interjerui, dirbinius parodoms. Į keramikės biografiją įrašytos individualios parodos Lietuvoje ir užsienyje, tarptautiniai keramikos simpoziumai, ji priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai.

Kūrybos žinutė

N. Blaževičiūtė gyrė puikią Kupiškio etnografijos muziejaus ekspozicijų salę ir išreiškė padėką, kad priėmė jos kūrybą. Viešnia papasakojo apie šioje parodoje eksponuojamus darbus.
Paklausta, kokia yra jos kūrybos žinutė, siunčiama visuomenei, parodos autorė pabrėžė, jog savo darbus vadina žaislais suaugusiems žmonėms. Maži vaikai, pasak N. Blaževičiūtės, turi pliušinius meškiukus, jie su jais draugauja. „Bet supratau, kad suaugusiems kartais irgi reikia su kuo nors pašnekėti“, – linksmai kalbėjo parodos autorė. Jos kurtos varnos, triušiai ar vištos ir tampa tais, su kuriais galima tai daryti.

Keramikė prisipažino, kad namuose neturi nė vieno savo darbo. Nemėgsta į juos žiūrėti, nes mato savo klaidas, bet kitų autorių darbų – labai daug.
Jos teirautasi ir apie kūrybinius ateities planus ir užmojus.
„Mano vienintelis planas – išgyventi iki rytdienos. Atsibundi – gerai, dėkoji Dievui, kad gyveni, nieko neskauda, gali kažką padaryti, o jeigu skauda, pradedi dirbti ir užsimiršti, taip ir gyvenu“, – per renginį kalbėjo N. Blaževičiūtė.

Į keramiką – atsitiktinai

Menininkės paroda Kupiškyje – tai pažadas šviesaus atminimo architektei Gražinai Pajarskaitei. „Ji mane buvo atvežusi į šį muziejų, tą vienintelį kartą Kupiškyje ir buvau, daugiau neteko. Matyt, buvau pažadėjusi, todėl reikia laikytis žodžio“, – kalbėjo dailininkė keramikė.

N. Blaževičiūtė sakė, kad su moliu dirba daugiau kaip pusę šimto metų. Kiek parodų per tiek laiko surengta, suskaičiuoti nebeįmanoma. Sovietiniais laikais jų buvo mažiau, o atėjus Nepriklausomybei, reikėjo eiti į žmones ir rodyti savo kūrybą.

Keramika į N. Blaževičiūtės gyvenimą pasibeldė atsitiktinai. „Kol mokiausi mokykloje, visada norėjau būti gydytoja, bet kai buvau aštuntoje klasėje, tėvas vieną kartą pasakė, kad atidaryta dailės mokykla, o aš lankiau krepšinį, mokiausi muzikos. Jis pasiūlė į ją nueiti. Priminė, kad darželyje labai gražiai meškiuką nupiešiau. Aš neatsimenu to. Tėvas nuvedė, pradėjau lankyti tą keturmetę dailės mokyklą Vilniuje. Ten turėjau mokytojų, kurie man patiko“, – pasakojo keramikė.

Nors buvo dailės mokyklą metusi, galvojo apie mediciną, vis dėlto nutiko taip, kad pabandė stoti į Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), dailininko-keramiko specialybę. Į ją per metus priimdavo labai nedaug, tik tris ar keturis studentus. Nora pateko tarp jų.

„Tad keramika mane ir lydi visą gyvenimą. Dirbti pradėjau Vilniaus „Dailės“ kombinate laisve menininke, nuo antro kurso dirbau su archeologais, Lietuvos istorijos ir archeologijos institute perpiešinėjau radinius. Teko matyti ir Mariją Gimbutienę, kada ji buvo atvykusi į Lietuvą. „Dailės“ kombinate buvo toks vadinamasis mažas tiražas, kai padarai tam tikrą darbą, dabar tai vadinasi projektais, pavyzdžiui, vazelę, nuneši į meno tarybą, jei priima, leidžia daryti penkias ar dešimt vienetų, tuo ir užsiimi visą mėnesį. Mūsų buvo apie 25 žmones, gana didelis cechas. Sovietiniais laikais, kai visko trūko, taikomosios dailės kūriniai buvo paklausūs. Einant į pensiją, teikdavo žmonėms vazą arba „Lentvario“ kilimą, tai buvo madinga. Kai atėjo Nepriklausomybė, pasirodė, kad visos tos vazos leidžia vandenį, kilimai liko nereikalingi, reikėjo tada stoti į tikrą kovą už gyvenimą. Pradėjau kaip keramikė rengti personalines parodas. Vienu metu teko daug būti Vakaruose, nes Lietuvoje darbus nelabai pirkdavo, turėjau daug draugų užsienyje, tad važiuodavau ten realizuoti savo produkciją. Paskui kolegos pasiūlė dėstyti, važinėjau į Vakarus, Austrijoje, Vokietijoje dirbau vasaros kursuose“, – apie save pasakojo N. Blaževičiūtė.

Molio privalumai

Prakalbus apie kūrybą, ji sakė, kad mėgsta gyvūnus ir paukščius, todėl savo darbuose dažnai juos vaizduoja. „Jaunystėje dar buvau karikatūristė, dalyvavau su Jonu Varnu porą metų karikatūristų būrelyje. Su humoru mėgstu žiūrėti į viską, kas vyksta aplink mane. Mano braižas toks, kad darau ne anatominį paukštį ar gyvūną, bet emociją, savo, kito“, – mintis dėstė pašnekovė.

Molis, anot keramikės, nepaprastai gera medžiaga tuo, kad iš jo galima greitai padaryti turimą idėją. Antra, jis labai plastiškas, gali tapti bet kuo – plyta, unitazu, puodeliu, višta, krokodilu ir pan. „Jis tinka bet kur, jis gyvena. Keramika Lietuvoje yra labai populiari, užtenka nueiti į Kaziuko turgų ir tai pamatysime“, – teigė kūrėja.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video