2023/02/03

 

KAIP RAMŪS DZŪKAI SUKŪRĖ VALSTYBĘ

Paminklas Lietuvos partizanams Perlojoje.

Sušilus orams ir pagaliau išsivadavus iš pandemijos gniaužtų, vis dažniau pagauname save galvojant: „O gal jau laikas pakeliauti?“ Iš pradžių visai smagu pasižvalgyti ir po savo kraštą. Šiais neramiais laikais ypač svarbi Lietuvos istorija, prigimties išsaugojimas.
Apie Klaipėdos kraštą, Žemaitiją tikriausiai žino ne vienas. Tačiau, kad labai užsispyrę ir atkaklūs buvo ramiais laikomi dzūkai – dar ne vienam staigmena.
Taigi, ką gero per savaitgalį galima pamatyti Dzūkijos krašte?

Neringa BUTKEVIČIŪTĖ

Valstybė valstybėje

Ne kartą važiuojant Druskininkų link užkliūdavo kelio rodyklė, kad vos už kelių kilometrų į šoną yra Perlojos kaimas. Tai ne šiaip gražus Dzūkijos kaimas, o turintis išskirtinę istoriją.
Kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, Perloja pagarsėjo savarankiška savivalda, gavusia Perlojos respublikos vardą.
Šiai respublikai priklausė Perloja ir 10 gretimų kaimų. Gerą pusmetį nuo 1918 m. lapkričio iki 1919 m. gegužės Perloja tvarkėsi atskirai nuo visų tuo metu Lietuvoje buvusių oficialių valstybinių įstaigų ir turėjo tiesioginiu būdu miestelio ir parapijos gyventojų išrinktą valdžią – komitetą ir teismą, paskirtą miliciją ir miško eigulius, suorganizuotą stiprų, ginkluotą apsaugos būrį su 80 ginkluotų vyrų, kuris sėkmingai gynė Perloją nuo plėšikaujančių gaujų, vokiečių kareivių ir lenkų legionierių.

Perlojos respublika su tam tikrais tarpais ir išlygomis gyvavo iki 1923 m. vasario 26 d. Tai buvo paskutinis kartas, kada be Lietuvos valstybės leidimo perlojiškiai savo iniciatyva susikovė su lenkų kariuomene, kuri buvo okupavusi dalį Perlojos kaimo Merkio upės krante.

Norėjo savo gyvenimą tvarkytis patys

Perlojos respublikos atsiradimą lėmė labai žemiškas ir paprastas dalykas. Vietiniai gyventojai, nebepakentę Vokietijos karių ir bolševikų plėšikavimo, nusprendė patys padaryti tvarką ir patys spręsti, kaip toliau gyvens. Kaip ir pridera, buvo sušaukta sueiga, o Perlojos parapijos kaimų atstovai paskelbė, kad okupacinė vokiečių valdžia neteisėta, ir išsirinko parapijos komitetą. Jo pirmininku, dažnai dar tituluojamu Perlojos respublikos prezidentu, išrinktas Jonas Česnulevičius, prieš tai vadovavęs vyrų savigynos būriui. Kad tai buvo rimtas administracinis darinys, liudija ir šis faktas: dokumentai tvirtinti vienu antspaudu, vartota tik lietuvių kalba. Iš pradžių naudotas bažnytinis antspaudas, vėliau sukurtas naujas, kuriame buvo įrašytas kunigaikščio Perlio vardas. Perlojos konstitucija iki šiolei laikoma viena moraliausių, nes joje buvo numatyti ir kai kurie moraliniai aspektai. Pavyzdžiui, kad vyrui, iškeikusiam žmoną, grėsė kalėjimas, t. y. Perlojos prezidento rūsys.

Įkurta Perlojos respublika pirmiausia stengėsi atkurti teisingumą, rūpintis eilinių gyventojų bėdomis. Tai liudija ir išlikę Perlojos teismo spręstų gyventojų ginčų įrašai. Vagiui, kuris pavogė arklį, teismas reikalavo jį grąžinti šeimininkui, sumokėti 500–700 markių ir dar praleisti 10–15 parų daboklėje.

Už tai, kad vienas perlojiškis viešai keikė moterį, vadino ją paleistuve, teismas nusprendė, kad vyras sekmadienį, kai visi išeina iš bažnyčios, nukentėjusiosios turi viešai atsiprašyti. Antraip jam teksią kelias paras praleisti kalėjime.

Teismo paslaugomis naudojosi ir nesutariančios poros. Teisėjai, išnagrinėję vienos šeimos nesutarimus, nusprendė siųsti pas juos milicininką, kad šis įkrėstų „skūron svetimoteriaujančiam“, o teismo pirmininkas dar pagąsdino porą. Viskas baigėsi tuo, kad šeima susitaikė.

Be savo konstitucijos, perlojiškiai turėjo ir savo pinigus bei pasą. Sukurta respublika rūpinosi ir savo valstybės tarnautojais. Iš pinigų, gautų už parduotą statybinę medieną, ir teismo skirtų baudų mokėjo algas bendruomenės pareigūnams. Nors ir trumpas buvo Perlojos respublikos gyvavimo laikotarpis, tačiau jos gyventojai pajuto laisvės skonį. Gal todėl net ir Antrojo pasaulinio karo metais Perlojos respublika prisiminta su pagarba, o 1944–1952 m. partizanų gretose žuvo apie 50 Perlojos ir aplinkinių kaimų vyrų. Perlojiškiai partizanai jautėsi atsakingi vienas už kitą. Jeigu nusikalsta vienas – kalti visi.

Per dvejus metus –nauja bažnyčia

Paprastai šventovės net ir dideliuose miestuose statomos dešimtmečius, tačiau ir čia Perlojos gyventojai sugebėjo nustebinti visus. Kunigo Prano Cibulskio rūpesčiu 1928 metais pradėta statyti bažnyčia 1930 metais jau baigta. Bažnyčios statyba buvo visų parapijiečių rūpestis. Jie gamino plytas, bet to nepakako, kad iškiltų nauji mūrai. Todėl kiekviena šeima nuo valako turėjo paaukoti tuo metu labai didelę sumą – net 1 200 litų.
Šios bažnyčios vidaus dekoras taip pat išskirtinis. Čia labai gausu valstybinių ir patriotinių akcentų. Skliauto arkų viršūnėse matyti Gedimino stulpai, Vytis, Jogailaičių kryžius ir užrašas „Už Perloją ir visą Lietuvą!“.

Lietuvybės simbolis

Kaip vienas jos didybės simbolių, pačiame Perlojos centre stovi Vytauto Didžiojo paminklas. Jis pastatytas minint Lietuvos Respublikos dešimtmetį ir Perlojos kovas už nepriklausomybę.
Tada Vytauto Didžiojo mirties jubiliejaus 500 metų proga po Lietuvą keliavo jo paveikslas, kuris labai patiko perlojiškiams. Taip ir gimė idėja pastatyti Vytauto Didžiojo paminklą, kuris 1931 m. liepos 19 d. buvo baigtas. Tai pats aukščiausias paminklas Vytautui Didžiajam Lietuvoje.

Tarybiniais metais šį paminklą bandyta net du kartus nugriauti. Pirmą kartą jį apjuosė grandinėmis ir traukė arkliais, bet skulptūroje įmūrytos storos metalinės sijos apsaugojo paminklą. Antrą kartą bandyta griauti traktoriumi, tą kartą paminklą apgynė susirinkę perlojiečiai. Dar buvo sumanymas jį susprogdinti, bet, negavus leidimo, paminklas taip ir liko stovėti. Likimo ironija – 1968 metais paminklas buvo restauruotas, o 1971 metais dar ir paskelbtas vietinės reikšmės dailės paminklu.

Tikriausiai ne veltui perlojiškiai ant šio daug išbandymų atlaikiusio paminklo iškalė žodžius: „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“.

Dalintis
Vėliausias komentaras
  • Tai iš tiesų įdomus Perlojos gyventojai tikrų perlo iečių yra apie 65% Ir jie stoja mūrų už Lietuvą ir dabar pažįstu keliata jų šaunus žmonės ir vienas garsiausių knygnešių buvo misiukevicius geras, darbštus, bet karstakosis kaip ir tikri perlojiskai garbė ir šlovė jiems kuo daugiau tokių žmonių ir Lietuva SVIties gyvuos ir augs

Rekomenduojami video