2023/01/31

 

TARSI DU ISTORIKO ALVYDO TOTORIO GYVENIMAI

Tie, kurie domisi Kupiškio krašto praeitimi, yra skaitę ne vieną Alvydo Totorio parengtą straipsnį šia tema. Populiarios tarp tėviškėnų ir jo knygelės apie gimtuosius Laičius ir Žaidelius.
A. Totoriui balandžio 15 dieną sukako 70 metų. Gimtadienio išvakarėse jubiliatas „Kupiškėnų mintims“ papasakojo apie savo ryšius su gimtine, gyvenimą Sūduvoje, apie naujus darbus praeities tyrinėjimo baruose.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kur buvo vaikystės takai

Alvydas užaugo Laičių kaimo vienkiemyje, kaip pats sako, labai gražiame gamtos kampelyje netoli užpelkėjusio Drūlėnų ežeriuko. Tik nedidelis miškelis tą vietą skiria nuo kelio į Salamiestį. Kitoje šio kelio pusėje, labiau Žaidelių link, buvo ir Maldiniškio vienkiemis.

„Pamenu, kad tėvai neleisdavo vaikų vienų maudytis Drūlėnų ežeriuke. Buvo labai pavojinga. Mat jo dugnas vien dumblas, negalima atsistoti. Ten maudydavosi tik tie žmonės, kurie mokėjo gerai plaukti. Ten eidavome ir žvejoti.

Laičiai – mano tėvo Vytauto tėviškė. Mama Genovaitė Jėčiūtė-Totorienė buvo kilusi iš Drūlėnų. Jos tėvas buvo nuo Subačiaus, iš Miliūnų kaimo. Drūlėnuose apsigyveno nusipirkęs žemės. Iki senelių sodybos man buvo pusantro kilometro.

Kelionė su tėvais 1956 m.

Tėvų šeimoje užaugome trys vaikai. Aš esu vyriausias. Tarp manęs ir seserų Almos bei Linos nemažas metų skirtumas.
Tėvų tarp gyvųjų nebėra. Mama mirė sulaukusi 92 metų. Tėviškės vienkiemis parduotas. Bet į savo gimtąjį kraštą nuolat atvažiuoju. Giminių čia yra. Apsistoju dažniausiai pas seserį Almą.
Apsidairau ir Laičiuose. Šiuo metu visų kaimynų vienkiemiai išnykę, o mūsų laimingai išlikęs. Tebėra visi pastatai. Tik jie netvarkomi. Stovės tol, kol stovės. Liūdna. Dabartinis vienkiemio savininkas ten dirba žemę, bet negyvena“, – pasakojo A. Totoris.

Žaidelių mokyklos 5 klasėje. Alvydas Totoris antroje eilėje pirmas iš dešinės. 1964 m.

Alvydas apgailestavo, kad baigia sugriūti buvusios Žaidelių mokyklos pastatas. Ten jis mokėsi nuo 1959 iki 1967 metų. Išlikę gražūs mokykliniai prisiminimai. Buvo geri mokytojai. Su keliais klasės draugais Regina Totoryte-Stundiene, Petru Totoriu, Grigu, Vingiliu toliau mokėsi tuometinėje Kupiškio V. Rekašiaus vidurinėje mokykloje. Ją baigė 1970 metais.

Įkvėpė senelių pasakojimai

Kupiškio vidurinės mokyklos 10 klasėje. A. Totoris pirmoje eilėje pirmas iš dešinės. 1969 m.

Buvo įdomu sužinoti, iš kur Alvydo toks aistringas susidomėjimas istorija, savo krašto praeitimi. Kas jį skatino tuo domėtis?
Alvydas sakė, kad istorijos studijas Vilniaus universitete rinkosi sąmoningai. Mokykloje patiko geografijos, istorijos pamokos. Sukti istoriko keliu buvo apsisprendęs gal nuo devintos klasės. Tėvai jo pasirinkimui pritarė.

„Iš vaikystės gamta ir praeitis patraukė dėmesį. Bobutė, tėvo mama, Marijona Petrulytė-Totorienė puikiai pasakodavo apie vaikystę Žaideliuose, apie Laičių žmones. Ypač žiemą begalę istorijų prisiklausydavome, susėdę ant krosnies. Bobutė kažką megzdavo ir pasakodavo pasakodavo.

Kita bobutė, mamos mama, Eufemija Jugulytė-Jėčiuvienė pasakotojos talento neturėjo. Bet senelis, mamos tėvas, Kazys Jėčius irgi mokėjo įdomiai perteikti, ką patyrė Pirmojo pasaulinio karo metais, o vėliau ir Lietuvos kariuomenėje tarnaudamas. Tie senelio ir bobutės pasakojimai man įstrigo, buvo labai svarbūs ir paskatino domėtis istorija.

Senelis dar turėjo senų smetoniškų istorinės temos ir kitokių knygų. Jas paskaitinėdavau. Ta literatūra irgi kreipė kraštotyros link. Susidomėjau ir piliakalniais. Vieno piliakalnio teritorijoje žmogus buvo radęs akmeninį kirvuką. Buvo smalsu pamatyti. Vėliau sužinojau, kad toje vietoje būta kapinyno, senovinės palaidojimo vietos.
Taigi taip ir susidomėjau praeities tyrinėjimais, istorija ir domiuosi iki šiol“, – sakė Alvydas.

Paskui žmoną į Sūduvą

Daug įvairiausių istorinių duomenų sukaupęs apie gimtąjį Kupiškio kraštą Alvydas čia jau seniai, nuo studijų laikų, nebegyvena. Per bemaž keturiasdešimt metų jis prisijaukino ir Sūduvos kraštą.
„Sūduvoje atsidūriau per žmoną. Studijavau Vilniaus universitete. Netrukus buvau pašauktas į privalomą karinę tarnybą. Grįžęs iš tarnybos studijas tęsiau neakivaizdžiai. Gyvenau Vilniuje ir įsidarbinau tuometiniame Kino-foto-fonodokumentų archyve. Ten dirbo mano būsimos žmonos Rimos Vyšniauskaitės sesuo. Per ją ir susipažinome. Jos buvo kilusios iš Kalvarijos miesto. Su Rima netrukus ir susituokėme.

Į Kalvariją sugalvojome persikelti, kai prireikė priežiūros žmonos tėvams.

Ten vidurinėje mokykloje, kuri vėliau tapo gimnazija, gavau istorijos mokytojo darbą. Dar istoriją dėsčiau ir Kalvarijos maisto pramonės technikume, kol jį uždarė. Žmona įsidarbino mokykloje chemijos laborante.

Mokykloje radau besikuriantį muziejėlį. Mokytojai užrašinėjo mokyklos istorijos faktus, rinko įvairius eksponatus. Įsitraukiau ir aš į tą veiklą. Mokyklos direktorius pakalbino, kad ekspoziciją reikėtų plėsti, papildyti miesto istorija. Taip vėliau mokyklos muziejus išaugo į krašto muziejų.“

Su Kalvarijos vidurinės mokyklos mokiniais 1995 m.

Dabar jis įsikūręs viename iš caro laikais buvusio Arklių pašto stoties komplekso restauruotų pastatų. Stotis pastatyta 1825 m. kaip viena iš arklių keitimo, paštininkų poilsio, nakvynės ir maitinimo stočių prie Peterburgo–Varšuvos plento. Gimnazijoje liko mokyklos istoriją liečiantys eksponatai.

Taip per istoriją, per šeimą ir prisijaukinau Sūduvos kraštą. Juolab kad čia yra ne tik mano žmonos, bet ir mano vaikų gimtinė. Užauginome du sūnus Tomą ir Andrių. Jie jau sukūrė šeimas ir paliko tėvų namus. Tomas yra baigęs tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, kūno kultūros specialybę, bet dirba prekyboje. Andrius studijavo ekonomikos vadybą Vilniaus universitete ir dirba pagal specialybę. Žmona Rima yra baigusi tuometinį Kauno maisto pramonės technikumą. Taigi šeimos narių profesijos kitokios, bet jie palankiai vertina mano kraštotyrinę veiklą ir palaiko.
Turiu penkias anūkes ir vieną anūką. Visuomet laukiame jų atvažiuojant į svečius. Viliuosi, kad gal kuris nors iš jų susidomės istorija.

Su būsimąja žmona Rima 1979 m.

Džiaugiuosi, kad būdamas pensininkas dar galiu dirbti Kalvarijos krašto muziejuje. Šis darbas patinka. Visus pažįstu, įsigyvenau, nors iš pradžių šio krašto kalba rėžė ausį. Čia kalbama ne grynai suvalkietiškai, nes esame paribys su Dzūkija. Nuo mūsų visiškai netoli Simno miestelis“, – pasakojo pašnekovas apie savo šeimą ir apsigyvenimo Sūduvos krašte aplinkybes.

Duoklė gimtinei

Kaip Alvydui išeina laviruoti tarp dviejų Lietuvos regionų? Išgirdęs tokį klausimą jis tik nusijuokė – savo krašto neįmanoma užmiršti. Be to, esama ir bendraminčių, kurie vis primena, iš kur yra kilęs, ką galėtų dar nuveikti. Vienas tokių bičiulių Vidmantas Jankauskas. Pasak Alvydo, ne vienos knygos apie Kupiškio kraštą įkvėpėjas, autorius, toks negęstantis varikliukas.
„Stengiuosi kasmet pateikti bent vieną kupiškėniškos temos straipsnį V. Jankausko leidžiamam kultūros ir istorijos almanachui „Kupiškis“. Tai darau jau dvidešimt metų.

Vidmantas buvo įtraukęs ir į „Kupiškėnų enciklopedijos“ rašymą. Ne vieną dieną tekdavo praleisti Vilniuje archyvus studijuojant, renkant informaciją tai enciklopedijai. Manau, kad „Kupiškėnų enciklopedija“ unikalus ir labai vertingas leidinys Lietuvos mastu ne tik pagal pateiktą informaciją, bet ir pagal rašymo sąlygas. Pavyzdžiui, „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ buvo gavusi finansavimą iš Vokietijos. Ją rašant bendradarbiavo profesoriai, mokslininkai. „Kupiškėnų enciklopedija“ neturėjo tokio finansavimo. Ją rašė daugiausia savo kraštui, istorijai pasišventę žmonės. Žinoma, be Vidmanto entuziazmo nieko nebūtų buvę. Esu laimingas, kad galėjau dalyvauti tame projekte.

Mane labiausiai domina gimtasis kraštas. Tas Pyvesos ir Lėvens tarpupis. Daug širdies ir darbo įdėjau, bendravau su žmonėmis, kol pavyko parašyti apie gimtuosius Laičius ir Žaidelius. Negalėčiau rašyti apie man visiškai svetimą kraštą. Jei gyvenčiau Kupiškyje, prie kraštotyros ten galėčiau daug daugiau prisidėti.

Pagal XVII amžiaus vidurio metrikų knygas atsekiau apie 500 Totorių giminės žmonių. Domina savo šaknys. Pagal tą mano sudarytą asmenų schemą bus galima padaryti ir giminės medį“, – tvirtino A. Totoris.

Muziejus ir ryšiai su lenkų istorikais

Buvo įdomu sužinoti, kokius kraštotyros darbus Alvydas yra nuveikęs Sūduvos krašte, kuo jo galva užimta šiuo metu, ar planuoja naujus leidinius.

„Esu parašęs ne vieną straipsnį Marijampolės spaudoje. Pavyzdžiui, apie Kalvarijos krašto tautines mažumas XIX amžiuje. Tuo metu Kalvarijoje gyveno ir lietuviai, ir vokiečiai, ir žydai, ir totoriai.
Vasarą turėtų išeiti knyga „Pasakoja Kalvarijos gatvės“, kur miesto istorija atskleidžiama per gatves ir ten buvusius pastatus, gyvenusius žmones.

Muziejuje ruošiame ekspedicijas, rengiame ekskursijas. Neįsivaizduoju savęs kitur. Darbas man ir hobis. Stengiuosi neatsilikti nuo gyvenimo. Dalyvauju žygiuose su jaunimu. Žinoma, jau pavargstu, bet lazdos dar nereikia.

Bendradarbiauju su lenkų istorikais. Susikalbu lenkiškai. Nuo Kalvarijos iki Lenkijos tik devyni kilometrai. Lenkijoje, Krokuvoje, yra seniausių laikų istorijos archyvai. Ten kaskart aptinku kažką naujo, pavyzdžiui, iš senųjų Lietuvos dvarų istorijos. Kad užmegztum kontaktą, lenkus iš pradžių reikia pagirti, priminti, kad turėjome bendrą valstybę, ir reikia vieni kitiems padėti tą praeitį tyrinėti. Tokį požiūrį jie priima labai geranoriškai.

Esu knygos „Kalvarijos ir Suchovolės kultūros paveldas“ lietuviškos dalies autorius, o lenkišką dalį parašė prof. Gregoras Ryževskis (Grzegorz Ryžewski). Lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis išleista daugiau nei 500 puslapių knyga apžvelgia dviejų pasienio regionų kultūros bendrumus ir skirtumus“, – apie savo veiklą pasakojo muziejininkas.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video