Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

KUR LIETUVOS ALPĖS IR VIENINTELĖ GATVĖ-UPĖ

Svetur apsilankius

Šią vasarą pirmą kartą keliavau į Suvalkiją, tiksliau sakant, į Užnemunę. Kelionė buvo labai turininga ir dar kartą pajutau, kokiame gražiame krašte gyvename, kiek čia slypi visokių įdomybių.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Obelynės egzotika

Pakeliui pirmiausia stabtelėjome Obelynėje prie Ringaudų – prof. Tado Ivanausko memorialinėje sodyboje, kurią supa 1920 metais pradėtas kurti Obelynės botanikos parkas. Manoma, kad šios vietos pavadinimas kilo iš skardžiuose gausiai žydinčių ir derančių laukinių obelų ir gudobelių.

Sodyba-memorialinis muziejus, kur gyveno prof. Tadas Ivanauskas.

Prieš tai čia buvo Marvos dvaro žemės. Parceliuojant šio dvaro žemes T. Ivanauskas būsimai sodybai statyti ir parkui įkurti nusipirko 8 hektarus žemės. Šiandien tas plotas sumažėjęs. Mat jauniausias profesoriaus sūnus paveldėtą žemės dalį pardavė. Dabar šis plotas apaugęs juosmenį siekiančia žole. Nauji savininkai čia nori pradėti kotedžų statybą.

Pasak po šią vietą lydėjusio gido Simono Stašaičio, prof. Tado Ivanausko dėka Obelynėje sukaupta viena turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų. Parko augalų kolekciją sudaro apie 250–300 rūšių, formų medžių ir krūmų. Joje yra net 59 rūšių ir formų spygliuočių: pilkieji, sibiriniai, europiniai, balzaminiai, kaukaziniai ir japoniniai kėniai, 15 rūšių svetimšalių eglių, 6 rūšys maumedžių. Parko reliktai – europinis kukmedis ir jo hibridinės kūgiškos formos atmaina – dygusis kukmedis, kilęs iš Tolimųjų Rytų.

Obelynės botanikos parkui apžiūrėti reikia bent vienos dienos.

Obelynėje taip pat auga vieni seniausių planetos medžių – dviskiautis ginkmedis ir nuo 1959 m. čia auganti metasekvoja. Parko kolekcijoje – 250 rūšių ir formų lapuočių: ąžuolų, beržų, bukų, lazdynų, 6 rūšių riešutmedžių, šilkmedžių, hortenzijų, 5 rūšių ievos, mandžiūrinė aralija, įvairūs vijokliniai augalai. Obelynės dendrologinis parkas naudojamas Aleksandro Stulginskio universiteto studentų mokomosioms praktikoms ir pasitarnauja tiriamiesiems darbams. Obelynėje yra 4 vandens telkiniai.

1958 m. šis parkas paskelbtas gamtos paminklu. 1986 m. parkui suteiktas respublikinės reikšmės gamtos paminklo statusas.

Pasivaikščiojimas po šį parką buvo tikra atgaiva tvankią vasaros dieną. Viso parko per valandą nespėjome apžiūrėti. Tam reikėtų skirti mažiausiai vieną dieną. Prisiminimui liko tik kelių rūšių kankorėžiai kišenėje.

Apie Obelynės sodybą pasakojęs Algirdas Baltuškevičius, prof. Tado Ivanausko žentas, kurį laiką čia gyveno.

Sutartu laiku mūsų laukė apsilankymas buvusiame Tado Ivanausko name, kur yra daug autentiškų namų apyvokos daiktų, kuriais naudojosi T. Ivanauskas ir jo šeima. Čia apie profesoriaus gyvenimą lankytojams papasakojo jo žentas, jau mirusios įdukros Eleonoros vyras Algirdas Baltuškevičius, kurį laiką čia taip pat gyvenęs. Devintą dešimtį gerokai įpusėjusio pasakotojo erudicija ir energija sužavėjo visus ir sukūrė iliuziją tarsi būtume svečiuose pas patį profesorių.

T. Ivanauskas gamtos mokslus studijavo Sankt Peterburgo ir Paryžiaus Sorbonos universitetuose. Jis yra zoologijos muziejaus Kaune įkūrėjas, su kitais prisidėjo kuriant Vytauto Didžiojo universitetą, Kauno botanikos sodą, Ventės rage – ornitologijos stotį, Žuvinto rezervatą, Kauno zoologijos sodą.
Spalvingas ir asmeninis profesoriaus gyvenimas. Jis buvo tris kartus vedęs. Su pirma ir trečia žmona susilaukė po sūnų. Užaugino įsidukrinęs iš netolimo kaimo mergaitę, kuri tarnavo jų namuose.

Zapyškyje atlaidų prisiminimai

Iš Obelynės nukeliavome į Zapyškį, kur stabtelėjome prie senosios Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios ant Nemuno kranto. Ši bažnyčia yra gotikinės architektūros paminklas, saugomas valstybės, ir dabar naudojamas kultūros reikmėms. Čia vyksta Pažaislio muzikos festivalio ir kitokie kamerinės muzikos koncertai. Lankymosi dieną veikė Lietuvos fotografijos grando Romualdo Požerskio fotografijų iš ciklo „Atlaidai (1974–1992)“ paroda. Tiems, kurių vaikystė ir jaunystė prabėgo tuo laikotarpiu, šios fotografijos buvo tarsi desertas sielai ir impulsas toliau keliaujant ieškoti įvairių praeities ir dabarties sąsajų.

Zapyškio bažnyčioje tikintieji jau seniai nebesimeldžia. Jos pastatas šiandien skirtas kultūriniams renginiams.

Senoji Zapyškio bažnyčia oficialiai uždaryta 1901 metais, nes tapo per maža vietos gyventojams, o planai ją praplėsti liko neįgyvendinti. Buvo patvirtintas naujos bažnyčios Zapyškyje projektas. Gal taip nutiko ir dėl to, kad ši bažnyčia stovi prie pat Nemuno, kurio vandenys per pavasario potvynį užliedavo šią vietą. Tos problemos nebeliko pastačius hidroelektrinę. Ilgą laiką ši bažnyčia naudota kaip bažnytinių daiktų sandėlis.

Prie senosios Zapyškio bažnyčios atnaujinta Nemuno krantinė, išklota betono danga. Toks šios vietos sutvarkymo architektūrinis sprendimas buvo sukėlęs daug diskusijų ir nepalankiai vertintas kai kurių architektų. Man pasirodė, kad tas betonas visiškai čia tinka, nedarko bažnyčios vaizdo.

Plokščių netikėtumai

Toliau kelionės maršrutas vedė Plokščių kaimo link. Pasivaikščioti apie 7 kilometrų ilgio Plokščių pažintiniu taku stigo laiko, bet pajusti šios vietos žavesį, stabtelėjus tik keliose jo vietose, buvo per akis.
Pasirodo, Lietuvoje turime upę-gatvę. Tai išplatėjusi ir sekliausia Vaiguvos upelio dalis, besitęsianti apie 500 metrų. Tik ja Plokščiuose kelių sodybų gyventojai gali pasiekti savo namus. Anksčiau šia gatve leista pasivažinėti ir turistams. Bet vėliau to leidimo atsisakyta saugant šio upelio-gatvės dugno gruntą.

Vaiguvos upė-gatvė Plokščiuose.
Autorės nuotraukos

Atvykėliams įrengtas trinkelėmis išklotas pėsčiųjų takas palei šią gatvę. Pažintiniam takui pasibaigus ties upe-gatve, perėjus tiltelį, toliau miško takeliu galima nueiti iki Vaigeliškių piliakalnio. Su viena bendrakeleive bandėme pasiekti tą piliakalnį, bet vis į tolį eiti masinančiu takeliu sparčiai žingsniuodamos savo tikslo nepasiekėme, nes atėjo laikas grįžti į autobusą.

Plokščių bažnyčią pamatėme įveikę gana aukštą įkalnę. Iš jos šventoriuje įrengtos regyklos (koks gražus ir taiklus žodis), kaip sako suvalkiečiai, o ne iš apžvalgos aikštelės, atsivėrė išties puikus reginys į žalią Nemuno slėnį.

Autobusu leidžiantis atgal nuo stataus kelio, pajutome tikrą tos vietos aukštį. Įspūdis buvo toks, lyg būtume Alpėse. Juokinga, kad kaimo pavadinimas Plokščiai, o jo be stačių kopėčių nepasieksi. Alpėmis šią vietą yra vadinęs ir gydytojas, rašytojas, visuomenės veikėjas, „Tautiškos giesmės“ autorius Vincas Kudirka, gyvenęs šiose vietose. Net yra teigiama, kad jis „Tautišką giesmę“ galėjo sukurti būtent Plokščiuose. Vis dėlto šis faktas oficialiai nepatvirtintas.

Važiuodami pro langą stengėmės įžvelgti per žalumos uždangą tą vietą, kur stovėta mokytojo ir visuomenės veikėjo Petro Kriaučiūno sodybos. Pas jį į Plokščius atvykdavo ne tik Vincas Kudirka, bet ir kiti Lietuvoje garsūs žmonės – Jonas Jablonskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Baranauskas. Lankydavosi ne tik lietuviai, bet ir užsienio rašytojai bei mokslininkai.

Čia užsimezgė Vinco Kudirkos ir suomių rašytojos Mailos Talvio slaptos meilės istorija, kai rašytoja į Plokščius buvo atvykusi su savo vyru į povestuvinę kelionę. Tos istorijos pėdsakas – išlikusi ir šalia Plokščių mokyklos pastatyta girnapusė, kuri buvo padaryta iš Vaiguvos upelyje gulėjusio didelio akmens, ant kurio rašytojas mėgdavo ilsėtis ir rašyti, o akylesni žmonės užmatydavo jo ir suomių rašytojos slaptus pasimatymus.

Prie švento šaltinio

Autobusu atvažiavę iki skulptoriaus Zigmo Sederevičiaus skulptūromis išpuošto tako, patraukėme link dar vieno įspūdingo šio krašto turistinio objekto – Šventaduobės.

Šventaduobė (dauba prie Didžiaupio). Čia įkurtas lurdas ir yra šaltinis, kurio vanduo, sakoma, turi ypatingų galių.

Legenda byloja, kad Nemune ties Plokščiais buvo sugautas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, kurį pakabino bažnyčioje. Po kurio laiko paveikslas dingo ir rado jį šlaite prie šaltinio.

Tas kartojosi kelis kartus, kol žmonės toje vietoje, kur rado paveikslą, neįrengė koplytėlės su altoriumi.
Sakoma, kad čia trykštantis šaltinis turi gydomųjų galių, o vietiniai šią vietą Šventaduobe vadina.

Į Šventaduobę vedė statoki akmeniniai laiptai. Kas norėjo, pasimeldė koplytėlėje prie altoriaus. Šaltinio vandens ragauti ir išbandyti jo gydomųjų galių nedrįsome. Pasak gidės, neaišku, ar tas vanduo tikrinamas. Visgi rankas nusiplovėme ir apsišlakstėme šaltinio vandeniu.

Iš šios vietos kelias toliau vedė į Šakius, kur laukė suvalkietiškų patiekalų degustacija (ragaučius) ir ekskursija po šį miestą.

Suvalkietiškas ragaučius

Šaltų užkandžių stalas nenustebino – šaltiena, skilandžio, rūkyto kumpio užkandėlės, mišrainė su burokėliais arba kitaip sakant „vinegretas“, duoninė gira su razinomis – niekuo nesiskyrė nuo aukštaitiškų valgių. Netgi vėliau patiekta silkė su karštomis bulvėmis ir virtais burokėliais, paskanintais sėmenų aliejumi, taip pat ne naujiena. Tikras suvalkietiškas patiekalas buvo „Kopūsto galva“, pagamintas iš smulkintos kiaulienos, sumaišytos su šviežiu kopūstu, kmynais ir spirgučių padažu.

Suvalkietiškas patiekalas „Kopūsto galva“ – iš smulkintos kiaulienos, kopūsto, kmynų, lėtai troškintas keletą valandų, patiekiamas su virtomis bulvėmis ir spirgučių padažu.

Paruošta troškinti mėsa dedama į apvalią kepimo formą, kad savo išvaizda primintų kopūstą. „Kopūsto galva“ troškinama lėtai, net keturias valandas, kaimiškoje krosnyje. Šis valgis buvo tikrai gardus ir neįprastas, skoniu panašus į balandėlius. Vaišes užbaigė balinta gilių kava su sausainiais „Per mašinką“.
Ragaučių paskanino ir edukatorės pasakojimai apie Suvalkijos praeitį, suvalkietiškas tradicijas. Neapsieita ir be šmaikščių anekdotų apie suvalkiečių taupumą.

Miestas, kur gaudžia fontano varpai

Po ragaučiaus susitikome su vietine gide, kuri pirmiausia mus nuvedė prie Vinco Kudirkos paminklo (autorius skulptorius Stasys Žirgulis) čia pat miesto centre ant Šakių ežero kranto, pastatyto minint „Tautiškos giesmės“ autoriaus 140-ąsias gimimo metines. Šioje vietoje buvusiame name V. Kudirka nuomojo kambarėlį ir priiminėjo ligonius. Šakiuose jis gyveno 1890–1895 m. Konkuruoti su žydais gydytojais jam buvo sunku. Sakoma, kad savo profesijos jis nelabai mėgo. Labiau jį traukė kūryba, visuomeninė veikla. Daug energijos himno autorius skyrė tautiniam sąjūdžiui, kultūrinei veiklai.

Šakių fontanas miesto skvere su plieno konstrukcijos 24 varpų kariljonu.

Apžiūrėjome ir Šakių fontaną miesto skvere su plieno konstrukcijos 24 varpų kariljonu, kurį nuliejo viena geriausių varpų liejyklų Olandijoje „Royal Eijsbouts“, o kariljono konstravimą kuravo kompozitorius kariljonininkas Giedrius Kuprevičius. Varpų muziką galima išgirsti darbo dienai prasidedant, jai įpusėjus ar baigiantis. Deja, kai ten lankėmės, varpų muzikai dar nebuvo atėjęs metas. Išgauti garsą bandėme palietę varpus ranka.

Iš miesto centro gidė nuvedė prie unikalaus paminklo kalbai. Tik Suvalkijos krašte tokia idėja ir galėjo atsirasti. Šis kraštas juk yra bendrinės lietuvių kalbos lopšys.

Iš skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio bronzinės skulptūrinės kompozicijos „Simboliai laike“ po eismo įvykio liko tik pėdos su raidėmis.

Deja, skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio bronzinė skulptūrinė kompozicija „Simboliai laike“ nukentėjo per eismo įvykį. Iki šiol dar neatstatyta bronzinės mergaitės su knyga skulptūra, sudaužyta įsirėžus į ją automobiliui. Likusios tik grindinyje įspaustos jos pėdutės su lietuvių kalbos abėcėlės raidėmis. Pasak gidės, buvo sumanyta priešais pastatyti ir berniuko skulptūrą su analogiškomis pėdutėmis, tik su skaičiais.

Šakių rajono savivaldybė yra davusi Lietuvai daugiausia, net tris signatarus. Tad toliau patraukėme prie Šakių rajono savivaldybės, kur apie šį faktą byloja ten stovintis paminklinis akmuo, ant kurio įamžintos trijų iš šio krašto kilusių signatarų – vyskupo Justino Staugaičio, Saliamono Banaičio ir Jono Vailokaičio parašų faksimilės. Paminklą sukūrė kraštietis skulptorius Mindaugas Šnipas, giminystės ryšiais susijęs su signataro J. Vailokaičio šeima.

Su Šakiais atsisveikinome prie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, turinčios modernizuoto renesanso bruožų. Sužinojome, kad bažnyčia neįsileidžia šurmulingų vestuvininkų. Laikomasi nuostatos, kad bažnyčia yra rimties ir susikaupimo maldoje vieta.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų