Atsimenu laikus, kai kaime senelis po dienos darbų, pabėgęs nuo piktos žmonos, su geriausiais draugais sėsdavo prie stalo, dėdavo butelaitį skaidriosios ir prasidėdavo karštos kalbos apie valdžią ir politiką. Vieniems tarybiniais metais buvo geriau, nes dabar valdžia tik mokesčius didina ir lepina tinginius, kiti tuoj pat prisimindavo tremtį ir kolūkių diktatūrą. Kalbos daug – o tiesos niekam labai ir nereikėdavo. Viską išspręsdavo tik paskutinis velnio lašas, kuris greit išsekdavo, ir reikėdavo ieškoti naujo.
Taip buvo galima pasijusti ir dabartinių kandidatų į Seimo narius debatuose Rokiškyje, tik išgerti niekas nesiūlė. Nors tokių postringavimų blaivus nesuprasi, o girtas tuo labiau.
Prisistačiusieji visuomenės teismui politikai atstovauti žada Sėlos apygardai, bet Kupiškis nė vienam jų nepasirodė vertas dėmesio. Daugiau kalbėta apie Rokiškį, jo sunkumus, o netikėtai paklausus, ką žino apie Kupiškį, kandidatai pažėrė perlų. Konservatorių atstovas bandė įrodyti, kad daug bendrauja su mūsų rajono gyventojais ir kad čia vadovauja puikus meras. Tuo tarpu jo oponentas socialdemokratas tvirtino, kad turime kietą merą. Galiausiai jis rėžė, kad kupiškėnai niekuo neunikalūs, ir čia viskas taip pat kaip visoje Lietuvoje.
Konkretumo politikams trūko diskutuojant ir apie kitus dalykus. Nuolat skambėjo nuvalkiotos frazės: reikia mažinti emigraciją, išsaugoti kaimo mokyklas, padėti jaunoms šeimoms, mažinti nedarbą. Tokius šūkius sukurtų kiekvienas gatvėje sutiktas – neunikalus pilietis.
Debatų moderatoriui paklausus, kokiais būdais galima įveikti šiuos trūkumus, kandidatų galvos naujų teorijų nesukūrė. Priešingai – kai kurie pamąstymai juoką sukėlė net jų pasiklausyti atėjusiems gimnazistams.
„Reikia keisti Kaimo įstatymą“, – taip atskirtį tarp regionų siūlė mažinti Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) kandidatė Jolanta Paukštienė. Nors tokio įstatymo apskritai nėra, o Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas kalba apie šiek tiek kitokius dalykus. Pričiupta dėl panašių pasisakymų, moteris teigė nežinanti, koks realus darbas Seime ir ką ten daro parlamentarai. Tačiau politikė siūlė mažinti jų algas ir šiuos pinigus padalyti visoms Lietuvos jaunoms šeimoms. Gestas gal ir gražus, bet kažin ar tokia parama bent vienu euru padidintų mūsų namų biudžetą.
Populizmo neišvengė ir darbietis Vidmantas Maželis. Jis siūlė Lietuvos kaimą gelbėti prašant didesnių išmokų iš Europos, nors žinia, kad nuo 2020 metų jos bus tik mažinamos. Be to, politikas pateikė originalų investicinį planą: važiuoti pas lenkus ar latvius ir kartu auginti karves.
Kandidatai smerkė dabartinę korupcijoje paskendusią valdžią, auksinius kariuomenės šaukštus, „zadanijas“ Aplinkos ministerijoje, tačiau kaip įveikti pinigų geismą, niekas pasakyti negalėjo. Galiausiai sutrikę net nebeprieštaraudami sutiko krašto kariuomenei skirti dar daugiau lėšų nei dabar.
Tikriausiai ne veltui diskusijos organizatoriai pasirinko tokį pavadinimą „Žinau, ką renku“. Aš irgi žinau, kad renku – neunikalius politikus, kurie kaip ir ankstesnieji pirmtakai gieda tas pačias populistines giesmeles ir net nedaro namų darbų aiškindamiesi, kokia tikroji Seimo nario veikla ir galimybės.
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ