Gumbeliai – kaimas, priklausantis dviem seniūnijoms – Alizavos ir Vabalninko (Biržų r.), 2 km į šiaurę nuo Salamiesčio, prie Salamiesčio–Čypėnų vieškelio. 2001 m. ten buvo 7 sodybos ir 19 gyventojų. Ar praslinkus penkiolikai metų šiame kaime dar aidi žmonių balsai?
Peni tradicinis ūkis
Žvyrkeliu pro Salamiesčio pagrindinę mokyklą riedame Gumbelių kaimo link. Pralenkiame vežimaitį, arkliuko traukiamą. Dešinėje kelio pusėje akį patraukia originali metalo plastikos kompozicija ir paminklinis akmuo, žymintis Antano Paliulio šeimos, nukentėjusios sovietiniais metais, sodybos vietą. Ši šeima 1948 metais ištremta į Sibirą. Antanas Paliulis buvo rezistencinės kovos dalyvis. Sūnus Alfonsas žuvo partizanaudamas. Sūnus Vytautas, dokumentinio kino režisierius, irgi buvo rezistencijos dalyvis. Kalėjo Sibiro lageriuose. Grįžęs jis taip įamžino savo šeimos atminimą.
Stabtelime prie keliu einančios merginos pasitikslinti, ar tikrai ant kalniuko matyti Gumbelių kaimo sodybos. Gavę teigiamą atsakymą pasisiūlome pakeleivę pavėžėti. Taip pirmiausia ir atsiduriame jos tėvų Pečiulių kieme, kur mus smagiu lojimu pasitinka trys nedideli šuniukai.
Vytautas Pečiulis papasakojo, kad gimė 1949 metais Gumbeliuose. Čia ir užaugo keturių vaikų šeimoje. Tėvai turėjo apie 14 hektarų žemės. Daržinė statyta 1932 metais, o gyvenamasis namas irgi prieškarinės statybos.
Jis šiuo metu turi per 4 hektarus nuosavos žemės ir dar mirusios sesers pievos.
„Laikome karvę, vištų, žąsų, paršų. Turime daržą, sodelį. Trumpai sakant, gyvename ūkiškai senoviškai, kaip anksčiau kaime visi gyveno. Maisto sau užtenka.
Duktė Vilma gyvena Panevėžyje. Ten studijuoja ir dirba. Sūnus Audrius įsikūręs Vilniuje. Vaikai sugrįžti į kaimą nesvajoja, bet atvažiuoja padėti ūkio darbuose. Vasarą pas mus būna anūkas Redas. Vaikui geriau tuo metu kaime, o ne ant asfalto“, – kalbėjo V. Pečiulis.
Pasak jo, kaime dar yra kelios netuščios sodybos. Tai Algirdo Rastausko, Sauliaus Dragūno ir buvusi Jono Kuodžio sodyba, kurioje nuo pavasario iki rudens gyvena iš Panevėžio atvykstanti šios sodybos jau mirusių savininkų duktė Vanda.
„Visiškai atskirti nuo pasaulio čia nesijaučiame. Ne per toliausiai yra Salamiestis. Galima dviračiu nuvažiuoti. Keturis kartus per savaitę atvažiuoja automobilinė parduotuvė. Dujininkas atvyksta pakeisti dujų baliono, kai prireikia. Žiemą kelias irgi prižiūrimas. Mat mokykliniu autobusiuku iš šio pakraščio vežami 9 ar 11 vaikų į pamokas. Jei labai užpusto, tai galima ir arkliuku išvažiuoti. Du kaimynai po arklį laiko“, – apie gyvenimo kaime niuansus kalbėjo pašnekovas.
Iš V. Pečiulio kiemo pasukame į kitoje kelio pusėje įsikūrusią Kuodžių sodybą.
Sodyba – kaip ambasada
Čia šiuo metu šeimininkauja Vanda Kuodytė-Jurkštienė. Jai padeda vyras Linas ir sūnus Paulius. Moteris papasakojo, kad jos tėvelis Jonas Kuodis buvo kilęs iš Čypėnų. Į Gumbelius jis atėjo užkuriomis. Čia buvo Povilo Skardžiaus žemė. Jos mama Malvina Skardžiūtė – tikra gumbelietė.
„Sodyba buvo suformuota nuo 1940 metų. Aš čia gimiau 1945-aisiais. Turėjau dar du brolius dvynius, bet užaugo iš jų tik vienas, Antanas. Šiuo metu jau ir jis miręs. Nebeturiu ir savo tėvelių. Jie abu buvo gimę 1913 metais. Kai pasiligojo, prieš mirtį keletą metų gyveno pas mane Panevėžyje. Kartu vis lankydavome senąją sodybą. Iki šiol ji išlikusi beveik tokia pati. Sovietiniais metais jų tvarte buvo kolūkio fermos. Dirbamos žemės yra per 15 hektarų“, – pasakojo apie save pašnekovė.
Pasak jos, sezonas sodyboje prasideda maždaug nuo šv. Stanislovo, gegužės 8 d., ir tęsiasi iki bulviakasio. Žiemą jie irgi čia atvažiuoja, išgeria kavos, arbatos, pasižvalgo, kaip laikosi trobesiai. Anksčiau buvo apiplėšę, o pastaruoju metu ramu. Kaimynai gyvena netoliese, tai vis pasižiūri. Todėl ir tvoromis neapsitvėrę, kad visas kiemas būtų gerai matomas.
„Aš trisdešimt aštuonerius metus dirbau biologijos ir chemijos mokytoja. Pirmieji ketveri prabėgo Juodupės vidurinėje mokykloje, o visus kitus metus dirbau buvusioje Panevėžio Nevėžio vidurinėje mokykloje.
Tėvai iš mažens pratino prie daržų, ravėjimo ir kitų žemės ūkio darbų. Taigi tą tradiciją, kol yra sveikatos, tęsiame. Buvęs klasės draugas Jonas Kalendra atvažiuoja sklypelio suarti, vagas padaro.
Kaime likusios tik kelios gyvenamos sodybos. Rimčiausiai ūkininkauja Dragūnai. Aš savo žemę esu išnuomojusi.
Įdomu, kad mūsų kaimas yra padalytas Kupiškio ir Biržų rajonams. Čia jau biržiečių valdos. Ties buvusia Paliulių sodyba prasideda Kupiškio rajonas. Tačiau visas gumbeliečių gyvenimas buvo ir tebėra glaudžiai susijęs su Salamiesčio parapija. Visi mes esame baigę Salamiesčio mokyklą. Tėtis mane į ją nuveždavo arkliuku. Mūsų sodyboje buvo 12 arklių kolūkio ferma“, – pasakojo apie dabartį ir dalijosi prisiminimais V. Kuodytė-Jurkštienė.
Moteris sakė, kad jų sodyba, anot vieno pažįstamo, tarsi ambasada. Pro šalį važiuodami į kapines ar pas savo artimuosius čia mėgsta užsukti buvę kaimynai, bendraklasiai, pažįstami. Visi jie mielai priimami.
„Vietos pas mus daug. Klojime yra buvęs ne vienas balius – brolio vestuvės, įvairūs kaimo suėjimai. Čia aš švenčiau ir savo 70-metį. Bene įsimintiniausias sambūris buvo 1991 metais, kai šventintas naujasis kaimo kryžius, kurį padarė tautodailininkas Leonas Perekšlis. Į tas iškilmes buvo suvažiavę gumbeliečiai iš visur su savo vaikais ir anūkais“, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad visgi kaime jau liūdnoka, nebėra to žmonių šurmulio kaip anksčiau. Antra vertus, liūdėti nėra kada, kai supa aplinkui graži gamta, kai reikia daržus ravėti, kai dar girdi pro šalį pravažiuojančią vieną kitą mašiną.
Nevengia šios vietos ir gandrai. Iki šiol jie netoli sodybos susukę savo lizdą. V. Kuodytė-Jurkštienė sakė, kad jos tėtis labai tuos paukščius globojo. Kai jie atvažiuodavo į svečius raudonu žiguliuku, tai jis bardavęsis, kad gandrus išvaikysią. Mat ta spalva, sakydavęs, šiems paukščiams nelabai priimtina.
Iš gumbeliečių prisiminimų
Knygoje „Salamiestėnai ir jų kraštas“ jos sudarytoja Aldona Janilionienė yra nemažai vietos skyrusi ir Gumbelių kaimui bei jo žmonių prisiminimams užfiksuoti.
Ten rašoma, kad Burbulis turėjo vėjinį malūną (prie kelio), kur dabar žvyrduobės ir suversti akmenys. Tai buvęs vienintelis to žmogaus, kuris buvo netekęs rankos, pragyvenimo šaltinis. Vėliau vėjas malūną nunešė. Malūnininko dukros buvo labai gabios rankdarbiams.
„Apie kaimą ištikusią nelaimę – kaimyno mirtį – pranešdavo būgnu. Būgną mušė Pečiulis, vadinamas Laduku. Velionį namuose palaikydavo 2–3 dienas, o po to veždavo į 1939 metais iš akmenų pamūrytą namelį prie Salamiesčio bažnyčios. Per laidotuves iš to namelio velionį pasiimdavo. Labai žymūs, balsingi giedoriai buvo Jurgis Petronis, Alfonsas Paliulis, Vosylytės, vėliau prisijungė Liuda Pečiulienė, Jonas Kuodis ir kiti.
Gegužės mėnesį kaimo moterys ir vyrai vesdavosi savo atžalas giedoti, melstis, prašyti Dievo šilumos, lietaus ir gero vaisiaus. Tos vadinamos „mojavos“ vyko P. Pečiulio seklyčioje, ankstesniais laikais – pas J. Petronį. Altorėlį, gražią aplinką maldai turėjo grupelė vienmečių mergaičių Kazio ir Stefos Jasinskų namuose. Tos pačios mergaitės barstė gėles atlaidų metu Salamiesčio bažnyčioje, giedojo bažnyčios vaikų chore. /…/
Povilo Skardžiaus ir jo žmonos Paulinos sodyba buvo Gumbelių pakalnėje. Ten vėlesniais laikais vykdavo garsios gegužinės. Susirinkdavo norinčio pasilinksminti iš Bakšėnų, Čypėnų, Salamiesčio, Stuburų, Medinų, Šlekiškių ir kitų kaimų jaunimo. Šokiams grodavo vietiniai: Jonas Juozapavičius, Bronius Griciūnas ir kiti.“
Autorės nuotraukos
Istoriją pasklaidžius
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad Gumbeliai istoriniuose šaltiniuose minimi nuo 1603 metų. Tuomet dar vadinti dviem vardais – Petkūnais arba Gumbeliais.
1861–1919 metais šis kaimas priklausė Čypėnų valsčiui. Pirmieji 14 liustracinių žemės savininkų, 1865 metais gavusių po 27,2 deš. žemės iš grafo Tiškevičiaus Salamiesčio dvaro, buvo šie: Petras Gelažius, Vincas Paliulis, Kazys Rastauskas, Bernardas Šidlauskas, Kazys Gelažius, Stasys Pečiulis, Petras Macevičius, Kazys Vosylis, Ignas Rastauskas, Juozas Armalavičius, Petras Jasinskas, Kazys Petronis, Viktoras Paulauskas, Kazys Griciūnas. Minimas ir trobelninkas Andrius Bertašius.
1923 metais Gumbeliuose buvo 47 sodybos ir 225 gyventojai. Kaimą į vienkiemius 1929 metais išskirstė matininkas Edgaras Kopštalis. Apmatavus buvo rasta 556,10 ha žemės. Ji išdalyta 54 savininkams.
1936 metais pastatytas kaimo kryžius (atstatytas 1991 metais).
1942 metais Gumbeliuose buvo 51 ūkis: Broniaus Kalindros, Jurgio Griciūno, Jono Griciūno, Povilo Griciūno, Ambraziejaus Griciūno, Petro Gelažiaus I, Petro Gelažiaus II, Alfonso Rastausko, Antano Jasinsko, Pilypo Jasinsko, Balio Jasinsko, Kazimiero Jasinsko, Stepono Pečiulio, Stasio Pečiulio, Povilo Pečiulio, Kosto Petronio, Jono Petronio I, Juozo Rastausko, Antano Paliulio, Juozo Paliulio, Petro Armalavičiaus, Valio Rastausko, Jono Petronio II, Jono Valecko, Juozo Vosylio I, Jono Kuodžio, Juozo Petronio, Povilo Gelažiaus, Stasio Silevičiaus, Liongino Juozapavičiaus, Alfonso Paliulio, Stepo Šidlausko, Juozo Vosylio II, Povilo Vosylio, Jono Gelažiaus, Jurgio Petronio, Jokūbo Burbulio, Antano Vosylio, Kazimiero Kaminsko, Juozo Armalavičiaus, Antano Rastausko, Stasio Armalavičiaus, Petro Armalavičiaus, Viktės Varnienės, Onos Jermašauskienės, Alfonso Baniulio, Vladislovo Pečiulio, Kosto Šidlausko, Rasimavičienės. Tuo metu Gumbeliuose iš viso gyveno 190 žmonių.
Gumbeliečiai Petras Gelažius ir Antanas Paliulis dalyvavo 1919–1920 metų nepriklausomybės kovose. Antanas Valeckas, Alfonsas Petronis ir Antanas Paliulis buvo rezistencinių kovų dalyviai. Tose kovose žuvo Jonas Petronis, Alfonsas Paliulis, Kostas Burbulis, lageriuose kalinti Antanas Valeckas ir Vytautas Paliulis. Į Sibirą buvo ištremtos Antano Paliulio, Gelažiaus, Jono Griciūno šeimos.
Iš Gumbelių yra kilęs pogrindinės spaudos leidėjas Paulius Petronis (1916–2003), kino režisierius Vytautas Paliulis, Lietuvos laisvės lygos veikėjas Jonas Gelažius.
Senieji kaimo sklypai vadinti Čepčiotu, Upiagaliu, Kalniniu, Laibute, Serbintiškiu, Prieškalniu, Kalpiškiu, Prūdeliu, Uogintiškiu, Upeliu, Pempiškiu, Generotiškiu, Gučkalniu, Pakalpiškiu.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ