žurnalistas
Žurnalistas Andrius Tapinas savo paskyroje socialiniame tinkle ketvirtadienio popietę rašė: „Jūs politiko etalonas“, „didžiausia pagarba“, „jūs mano įkvėpimas“, „kad ir kokia bus tiesa, svarbu teisingi sprendimai“, „mano balsą turite“, „taip turi elgtis visi politikai“, „puikus lyderio pavyzdys“.
Kokiame politiniame skurde gyvename, po kokią moralinę dykumą 26 metus klaidžiojame, jeigu tokių epitetų sulaukia politikas, įtariamas paėmęs 100 tūkstančių kyšį ir po to pasielgęs vieninteliu įmanomu būdu, kuris neleistų partijai nusižudyti.
Ir kiek dar metų turėsime klaidžioti, kol tokius žodžius galėsime skirti politikui, kuris nebus įtariamas paėmęs 100 tūkstančių kyšį.
Apie Eligijų Masiulį – apie ką daugiau buvo galima kalbėti Vilniaus kavinėse nuo maždaug 10 valandos ryto, kada Specialiųjų tyrimų tarnyba pranešė prispaudusi uodegą Lietuvos liberalų sąjūdžio lyderiui Eligijui Masiuliui dėl esą iš koncerno „MG Baltic“ vadų paimto 100 000 Eur kyšio.
Apie tai dūzgė visas sostinės centras. Kavinėse prie staliukų, kur kompleksiniais pietumis stiprinosi viduriniosios grandies biurų klerkai, iki smulkesnių kavinukių, kuriose kavą ir jos birzgalus visą dieną paprastai pliaupia gimnazistai ir jaunesnieji studentai. Vilnius – liberalų irštva, kurią jie kartais dalijasi su konservatoriais.
Saldžiosios p. Masiulio šalininkų koloratūros, kurias cituoja p. Tapinas, pasipylė vėlyvą dienos popietę, įvykio kaltininkui viešai paskelbus savo sprendimą trauktis iš Liberalų sąjūdžio pirmininko posto, partijos ir Seimo nario pareigų. O ligi tol buvo gana slogi įtampa, liudijusi baisų sukrėtimą liberalų simpatikams, kurie į savo dievukus žiūrėjo pritariančiųjų šokėjų akimis. Be jokio skepsio bei kritinio mąstymo. Pobaisė tokia būtis, kada į politinius lyderius žiūrima it į pusdievius.
Ponas Tapinas yra teisus: politinis Lietuvos landšaftas yra toks nustekentas, užžėlęs piktžolėmis bei Sosnovskio barščiais, kad prie jo prisiliesti kartais koktu.
Nors rypauti koloratūromis aukštu balsu nė nesirengiu, tačiau šia proga norėčiau pasakyti, kad net jei p. Masiuliui dėl jam inkriminuojamos veikos reikės kurį laiką praleisti belangėje, po to jį sutikęs visada ištiesiu savo dešinę.
Tiesiog – už garbingą poelgį. Atsisakius pagundų paskui savo problemas į dugną nusitempti visą politinę partiją, opoziciją ir politinę šalies sistemą. Kitaip tariant, pagundos institucionalizuoti savo privačią problemą, paverčiant įkaitais dešimtis ir šimtus žmonių.
„Tiurmos terba“, žinote – toks reliatyvus dalykas. Garbė gi – ji yra nuolatos, arba jos nėra.
Nuo vadinamojo „Andriukaičio precedento“, kada vienam socialdemokratų lyderių STT 2004-aisiais taip pat pareiškė įtarimus, praėjo 12 metų. Nė vienas tokio lygio politikas su kokiu nors kriminalinių įtarimų šleifu vėliau nesivargino trauktis bent laikinai iš politikos, sąmoningai palaidoti vieną socialiai aprūpintą kadenciją Seime tam, kad visuomenės tarnystei sugrįžtų po išteisinamojo teismo nuosprendžio. Moraliai tvirtas ir skaidrus. Lietuvoje įprasta savas kriminalines problemas primesti Seimui arba Europos Parlamentui, žaisti procedūromis, kartu laidyti parlamentiniais pareiškimais apie „politiškai susidoroti“ siekiančią teisėsaugą. Ir vilktis vilktis, demoralizuojant visuomenę ir sprogdinant sistemos sąrangą.
Ponui Masiuliui kolegos Andriukaičio pavyzdys pasirodė labiau priimtinas nei visų uspaskichų, gapšių, vonžutaičių, paksų ir kitų jų bendrinių atitikmenų patirtis. Visų tų, kurie anąsyk p. Andriukaitį laikė visišku politiniu „durnium“. Nes nesuprato nei jo žodžių apie politiko atsakomybę prieš visuomenę, nei apie švaros reikšmę politikoje, etc.
Nesiimsiu spėlioti apie STT įtarimų esmę. Kas yra labai aišku keletą pastarųjų metų: partijų iždininkai ir svarbiausieji veidai skundžiasi, kad dabartinių valstybės dotacijų iš biudžeto politinių partijų veiklai šiaip ne taip užtenka, tačiau rinkimų metais dėl padidėjusių išlaidų partijų finansai iš įprasto pliuso virsta minusu, skolomis – rinkimų kampanija brangiai kainuoja (galime pasiklausyti Tėvynės sąjungos senbuvių šiuo metu viešai skelbiamų godų apie tai, kad partijos jaunimas lauko plakatuose reklamuoja save, o pinigų senbuvių rinkimų reklamai žada labai šykščiai).
Gudresnės partinės struktūros, siekdamos išvengti tokio galvos skausmo, dažniausiai neoficialiai apmokestina viešuosius valstybinių institucijų priminimus rangovams: tos partijos atstovai, kurie po rinkimų užima kurią nors ministeriją ir vėliau įgyvendina investicijų projektus kuruojamame ūkio sektoriuje, reikalauja konkursus laimėjusių įmonių-rangovių, kad dalis projektų biudžeto būtų „pataupyta“ iki rinkimų, o už tas lėšas užsakymus gavusios įmonės tarsi savo lėšomis išspausdintų rinkimų medžiagą, plakatus, suteiktų transportą vojažams po Lietuvą ir t. t.
Jeigu kurios nors kontroliuojančios įmonės valdo žiniasklaidą (jokios intencijos į „MG Baltic“), tai su jų atstovais galima sutarti, kad jie savo valdomai žiniasklaidai nuleistų parėdymą, tarkime, TV kanalų laidas (ne itin svarbu kokias) organizuoti taip, kad į jas reikiamu metu, pagal grafiką būtinai būtų kviečiami tam tikrų partijų, su kuriomis dėl to sutarta, atstovai.
Buvimas viešumoje nenusimovus kelnių be žiniasklaidos beveik neįmanomas.
Sugalvoti saugiklius, apsaugančius nuo tokios pilkos, sunkiai įrodomos praktikos – politikų reikalas ir pareiga. Betgi kam malonu save riboti? Na, nebent labiau malonu nei sėdėti su STT agentūrų uždėtais antrankiais.
——-
Autorius: Rytas STASELIS