2024/03/28

 

Klemensui Gutauskui – 100

Monsinjoras Klemensas Gutauskas.
Nuotrauka iš
Aldonos Vasiliauskienės monografijos„Monsinjoras Klemensas Gutauskas“,
 K., 2004

Kunigas Klemensas Gutauskas gimė 1915 m. lapkričio 28 d. Anykščių rajone, Paežeriuose, prie Rubikių ežero įsikūrusiame kaime. Tai ketvirtasis jauniausias Klemenso Gutausko ir Marijonos Žiūkaitės iš Šimonių parapijos Plikiškių kaimo vaikas. Trijų brolių ir sesers tėvai buvo religingi, darbštūs, tvarkingi, rūpestingi, nuoširdūs, mokantys bendrauti, šviesūs žmonės. Tad ir visi Gutauskų vaikai baigė Leliūnų pradžios mokyklą. Vaikystės draugas Juozas Petronis yra pasakojęs: „Mes jį vadindavome Klemuku. Jis su visais linksmai pasisveikindavo, gražiai pasakodavo, buvo gabus muzikai – grodavo smuiku, armonika ir turėjo gražų balsą. Su juo per atostogas ir vasarą kartu maudėmės, žuvis gaudėm ir, žinoma, tėvams padėdavom prie ūkio darbų…“ (citata iš Aldonos Vasiliauskienės monografijos „Monsinjoras Klemensas Gutauskas“, K., 2004)

Kelias į kunigystę

K. Gutauskas, baigęs Leliūnų pradžios mokyklą, mokėsi Anykščių progimnazijoje, 1934 m. baigęs Utenos „Saulės“ gimnazijos 6 klases įstojo į Kauno kunigų seminariją. „Kunigystėn mane visi skyrė jau nuo piemens amžiaus“, – yra juokavęs monsinjoras. 1934–1940 mokymosi metus K. Gutauskas yra vertinęs kaip ramų laikotarpį – „lyg uždarame sode“. Nuo 1937 m. būsimasis kunigas studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete.

1941 m. sausio 26 d. vyskupas Vincentas Brizgys Klemensą Gutauską įšventino kunigu. Pirmąsias Mišias aukojo Leliūnų bažnyčioje. Kunigas K. Gutauskas yra prisiminęs Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko jam ištartus žodžius, kad sunkiu laiku pradeda dirbti, kad reikės būti viskam pasirengus, kadangi vyskupo „užgrūdintas protas toliau matė negu jo, jaunėlio, jaunatviškas žvilgsnis“.

Kunigo K. Gutausko darbas Panevėžio vyskupijos parapijose tęsėsi daugiau kaip 60 metų. 1941–1944 m. jis dirbo Dusetų parapijos vikaru ir Dusetų progimnazijos bei pradžios mokyklos tikybos mokytoju ir kapelionu. Buvęs kapeliono auklėtinis, profesorius Kazimieras Musteikis, prisimena, kad auklėtojas buvęs tolerantiškas, dvasingas, turėjęs subtilų humoro jausmą, organizacinių gebėjimų, auklėtinius džiugino tai, kad kapelionas gražiai griežė smuiku, turėjo tais laikais retą daiktą – fotoaparatą.

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad „pokario metais, nors nuolat saugumo persekiojamas, tardomas, nesutiko talkinti okupantams, nebijojo per pamokslus pasakyti aštresnio žodžio, todėl buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą“. Kunigui K. Gutauskui sovietinės okupacijos laikais tik Dievo apvaizdos dėka pavyko išvengti motinos ir brolių likimo – Sibiro kančių.

K. Gutauskas 1944–1947 m. kunigavo Panevėžio šv. Petro ir Povilo, Pasvalio, Kamajų, Salų, Pabiržės bažnyčiose, 1947–1951 m. – Pakruojyje, vėliau – Linkuvoje. 1958 m. vyskupas Julijonas Steponavičius K. Gutauską paskyrė Panevėžio katedros vikaru-administratoriumi, o po keleto mėnesių – klebonu.

Kupiškyje – 38 metai

Nuo 1964 m. balandžio 10 d. iki 1998 m. birželio 12 d. K. Gutauskas – Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų klebonas, Kupiškio dekanato dekanas. „Čia mano ilgiausias ir gražiausias laikotarpis. Pats stebiuosi, kad tiek metų sulaukiau. O ligotas buvau, operuotas daugybę kartų. Gailestinga Dievo ranka, gerų žmonių valia padėdavo vis lyg iš naujo gimti“, – yra kalbėjęs dekanas.

Naujai paskirtą kleboną žavėjo šventovės dydis, bet sukrėtė pirmasis įspūdis: bažnyčia aptrupėjusi, nedekoruota, sena fisharmonija (nebuvo vargonų), remontuotini bokštai. Remonto darbai užtruko visą dešimtmetį: išdekoruotas bažnyčios interjeras, įrengti vargonai, nauji Kryžiaus keliai, padaryta daugiau suolų, sutvarkytas stogas, įsigyta naujų bažnytinių drabužių ir kitų daiktų, pasikeitė ir bažnyčios šventorius.

Klebonas K. Gutauskas labai rūpinosi katalikiška šeima, ilgą laiką buvo Santuokos ryšio gynėjas Panevėžio vyskupijos kurijoje. Būdamas dekanu išpuoselėjo 18 vikarų, apie kuriuos visada kalbėdavo su tėviška meile. Svarbi jo parama seserims vienuolėms, katalikiškoms organizacijoms, jaunimui. 1989 m. liepos 9 d. Kupiškio parapijoje pradeda veiklą „Caritas“, tais pačiais metais įkuriama parapinė biblioteka, Kupiškio ligoninėje – koplytėlė. „Rūpestis asocialių šeimų atžalomis padėjo įgyvendinti kitą sumanymą: įkurti katalikiškus vaikų globos namus. Šios idėjos kėlėjui kunigui Virgilijui Liuimai mielai pritarė ir jį palaikė dekanas K. Gutauskas. Taigi 1996 m. rugsėjo 25 d. Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas pašventino Kupiškio parapijoje įkurtus Šv. Kazimiero vaikų globos namus, kuriuose prieglobstį rado pirmieji 24 vaikai“, – monografijoje rašo A. Vasiliauskienė.
Dekanas siekdamas, kad jaunuoliai tinkamai pasirengtų šeimyniniam gyvenimui, 1997 m. įkūrė Kupiškio dekanato šeimos centrą.

Dekano K. Gutausko tarnystę Dievui ir žmonėms įvertino bažnyčios vadovybė – kunigystės 50-mečio proga popiežius Jonas Paulius II atsiuntė sveikinimo raštą, o 1993 m. spalio 8 d. suteikė monsinjoro – popiežiaus kapeliono titulą. 1994 m. Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 4-ųjų metinių proga monsinjoras apdovanotas Lietuvos Respublikos prezidento padėkos raštu. Tais pačiais metais „Kupiškėnų minčių“ paskelbtame konkurse išrinktas populiariausiu rajono žmogumi. 2001 metais suteiktas Kupiškio rajono garbės piliečio vardas.

Meniškos prigimties kunigas K. Gutauskas domėjosi ne tik muzika, literatūra, daug skaitė, bet ir eiliavo. Kurti, galbūt, paskatino poeto kunigo Mykolo Šeižio-Dagilėlio pavyzdys. Savo poeziją monsinjoras vadino „dainuškomis“, tad ir rankraščiai įvardyti „Dainų bloknotais“, kur surašytos lyriškos, gilios ir prasmingos mintys: „Atverk tad, Viešpatie, šaltinį / Malonių savo iš dangaus, / Sušildyk meile mūs krūtinę, / Pasigailėki vargstančio žmogaus. / Parodyk kelią tiesų, / Kurs veda į dausas. / Tavim pasitikėję, / Įveiksime klaidas. / Ir rasim laimę begalinę – / Čia – žemėje ir amžinoj Tėvynėj.“

Monsinjoras Klemensas Gutauskas mirė 2002 m. rugpjūčio 19 d., palaidotas Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios šventoriuje.

„Sakoma, kad apie mirusį reikia kalbėti tik teigiamai. Norėčiau šią taisyklę sulaužyti ir priminti kai kurias gerbiamo monsinjoro Klemenso „silpnybes“. Štai jos. Jis nemokėjo savęs aukštinti ir kitų žeminti. Nemokėjo ištarti pikto žodžio, bet visada švytėjo švelnumu. Nemokėjo atstumti bėdos ištiktojo. Nemokėjo būti išdidus, bet visada buvo visiems prieinamas. Nemokėjo artimui išspausti ašarų, o verčiau tylomis ir slapčia pats apsiverkdavo, kitų įskaudintas. Šios jo „silpnybės“ pelnė jam didžiulę tikinčiųjų ir kunigų meilę bei pagarbą. Tolerancija buvo jo širdies giesmė, gerumas – jo gyvenimo moto. Čia tinka šv. Augustino parafrazuoti žodžiai, kuriuos jis pasakė mirus motinai: „Mes neliūdime, kad jo netekome, bet dėkojame Dievui, kad jį turėjome!“ – ši ištrauka iš Panevėžio vyskupo Juozo Preikšo pamokslo per kunigo K. Gutausko laidotuves atsako į klausimus, kas yra kunigystė, kokia kilni asmenybė yra monsinjoras – „Aukštaitijos žiburys“ (visos citatos iš A. Vasiliauskienės monografijos).

——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video